Mantas Balakauskas. Trys formos

Mantas Balakauskas

 

Tekstas pradėtas rašyti pažiūrėjus Jimo Jarmusho filmo „Amžinos atostogos“ („Permanent Vacation“, 1980) ištrauką: pagrindinis veikėjas apleistame bute šoka pagal Earlo Bostico „Up in the orbit“, o jo mergina žiūri pro langą ir neatrodo labai patenkinta.

Mano gražiai sutvarkytame pusrūsyje kabo rankų darbo sapnų gaudyklė, iš pagaliukų darytas laivas „Nag­lis“ ir dailininko Gurevičiaus angelai. Ėmiau galvoti, kaip čia ištverti dar bent 50 žiemų. Suformulavau tris buvimo formas, kuriomis galima vadovautis visuotinės niekybės laikais. O ar kada būta kitokių laikų? Žinoma, rašau spiriamas paaštrėjusių neurozių stebint rinkiminius debatus. Rodos, kai išeis straipsnis jau ruošimės kurį nors iš jų rinkti ir mums atstovauti 4 metus. Ketverius metus! Po tiek metų mano bičiulio dukra jau rimtai galvos, kokius pieštukus aštrinti prieš einant į mokyklą. Padėkit mums visų panteonų dievai. Bet tekstas ne apie rinkimus. Yra trys formos, kurias gyvybiškai svarbu įvaldyti, kad galutinai neišeitum iš orbitos... „Xanax“ nėra viena šių formų. Regis, toms formoms įvaldyti reikia viso gyvenimo. Jas reikia kultivuoti nuolat.

1. Labai svarbu dykinėti. Vaikščioti ir stebėti aplinką, paglostyti šunį ar katę arba nuėjus į turgų nusipirkti obuolį, pasikalbėti su vietiniais, pardavėjais. Grynas oras išvalo smegenis. Staiga prisimeni, kad už tavo 18 kvad­ratų celės egzistuoja pasaulis ir gyvas galas didesnių ar mažesnių celių. Dykinėjimas leidžia neatitrūkti, iš esmės sužadina smalsumą, kai jau niekas nebeįdomu. Išeini ir žiū – jau su kuo nors kalbiesi. Kur eiti – nėra taip svarbu, miesto centras, mikrorajonas, nors rajonuose paglostyti kokį nors šunį ar pamatyti keistą medį vis dėlto didesnė tikimybė. Mikrorajonų faktūra labiau nenuspėjama. Dykinėti reikia be jokio plano. Spontaniškumas – labai svarbus elementas. Jei gali eiti, būtinai eik. Dykinėti geriau lėtai, metras po metro pažįstant kiekvieną kampelį. Paskui jau pro užaštrintą žvilgsnį neprasprūs niekas, kiekvienas oro virptelėjimas atrodys kaip visa keičiantis uraganas.

2. Antroji forma – būk kvailys. Užsiimdamas bet kokia veikla (rašydamas eilėraščius, kepdamas blynus ir pan.) turi prisiminti, kad iš esmės ji šiek tiek kvaila. Tai nereiškia, jog nereikia rašyti eilėraščių arba kepti blynų. Ir viena, ir kita labai svarbu. Vis dėlto geriau nepamiršti, kad visi užsiėmimai išties kvaili ir jau savaime esi truputį kvailas. Tad prisijaukink savo vidinį kvailį ir kalbėdamasis su žmonėmis nebijok jo parodyti. Būti kvailiu tam tikrose situacijose reikia didelės drąsos. Pavyzdžiui, kalbantis su turgaus prekeiviais, ką nors iš jų perkant gali pastebėti, kad jie šią formą įvaldę neblogai. Jie žino, kaip viskas kvaila. Vieną dieną Šeškinės turguje girdėjau, kaip medaus pardavėjas moteriškei plovė smegenis apie amarų sekretus ir sultis. Ir neabejoju, kad visi aplinkui, įskaitant ir moteriškę, suvokia, kokia visa tai nesąmonė, bet juk smagu. Visada galima pasijuokti ir nepriimti pernelyg rimtai. Kartais kvailybė išsprūsta ir lieki labai rimtas, o rimtuoliai labai pažeidžiami. Todėl reikia nuolat praktikuotis. Geriausia tai daryti dykinėjant ir sujungiant šias dvi veiklas į viena.

3. Trečioji forma – sudėtingiausia ir ją įvaldyti pavyksta tik atkakliausiems. Iš pradžių ją norėjau įvardinti kaip mokėjimą numirti, bet vėliau pagalvojau, kad vis dėlto tai nėra labai tikslus posakis. Mirtis – labai aštrus žodis, juo neverta švaistytis. Juk po mirties negalėtum patikrinti, ar neklydai būdamas dykinėjančiu kvailiu. Tad siūlyčiau mirtį pakeisti į paprasčiausią gebėjimą paleisti. Ką paleisti? Viską, kas tuo metu svarbu ir kam teiki milžinišką reikšmę. Tai, kas tave iš pirmo žvilgsnio laiko prie žemės. Galbūt tai visiškai nereikalinga ir tau tik taip atrodo. Kad ir kuo užsiimtum, turi sugebėti tiesiog laisva valia imtis ko nors kito. Dykinėjimo, kvailystės, avantiūros, naujos vidinės konditerijos. Iš esmės su tavąja veikla tave sieja vien lakusis smėlis. Kuo labiau priešiniesi demonstruodamas savo raumenis, tuo labiau jis tave įtraukia. Rizikuoji paskęsti. Bet labai neblogas triukas padės to išvengti. Atsipalaiduoji ir lėtai lėtai ištrauki rankas, kad galėtum eiti kitur, ir jas subrukti į kitą smėlį. Beveik kaip iliuzionistas Houdini, o juo per savaitę netampama.

Štai trys formos, kuriomis galima bandyti vadovautis, kad kruizas per gyvenimą netaptų nepakeliamas. Skirtingais gyvenimo etapais reikia taikyti skirtingas formas, bet tikslas – jas taikyti kuo ilgiau ir paversti gyvenimo dalimi. Lyg vairuotum automobilį. Atsisėdi ir nebegalvoji, ką reikia padaryti, kad pradėtum važiuoti.

Draugai