Nerijus Milerius. Vėlyvas in memoriam draugui

 Nerijus Milerius. Vėlyvas in memoriam draugui

 

Filmo apie nuteistuosius iki gyvos galvos „Pavyzdingas elgesys“ sumanytojas ir režisierius Audrius Mickevičius mirė 2017-ųjų gruodį. Beveik po dvejų metų, 2019-ųjų spalio 31-ąją, Visų šventųjų dienos išvakarėse, su filmo kūrybine komanda pabaigtą filmą pristatėme Leipcigo dokumentinio kino festivalio žiūrovams. Po paskutinio filmo seanso su prodiusere Rasa mindami rudeninius lapus žingsniavome tuščia sekmadieninio Leipcigo gatve. „Žinai, – sako Rasa, – nors jau praėjo dveji metai, vis dar jaučiuosi taip, tarytum Audrius niekur nebūtų išėjęs.“ Kinas yra komandinis darbas, o kūrinys visada yra bend­ras didelės skirtingos komandos pastangų rezultatas. Taigi, atrodo, kitaip ir negali būti – kai vienas komandos narys dėl ligos ar net mirties pasitraukia, jo įdirbis ir indėlis į bendrą darbą niekur neišnyksta. Tuo labiau jei pasitraukia pats filmo sumanytojas, pasiryžęs sukurti filmą, grįsta asmenine patirtimi – tada filmuodamas, montuodamas ar vykdydamas daugybę kitų veiklų tariesi, diskutuoji ir ginčijiesi taip, tarytum pradėto kurti filmo autorius būtų šalia ir vis dar dalyvautų filmo kuriant filmą.

Tačiau šįkart mirusio autoriaus dalyvavimas baigiant kurti filmą įgavo ir kitų, būtent šiam filmui iš esmės būdingų, prasmių. Itin asmeniškas Audriaus filmo sumanymas pavertė itin asmeniška ir ypatinga paties filmo perdavimo ir įpareigojimo jį pabaigti procedūra. Kai filmo kūrimo aplinkybės pranoksta bet kokį įsivaizduojamą scenarijų, tai šioms kūrimo aplinkybėms nusakyti nebetinka joks įprastas žodynas.

Nesu didelis filosofo Slavojaus Žižeko gerbėjas, bet negaliu paneigti, kad jis ne kartą yra akimirksniu taikliai įvardijęs tai, kam įvardyti kitiems mąstytojams prireikia ilgų puslapių. Viena iš tokių taiklių Žižeko frazių buvo skirta kinui: kai patyrimas atrodo pernelyg stiprus, kad galėtum jį išreikšti paprastais būdais, tu suteiki tam patyrimui meninės fikcijos ar išmonės formą (angl. fictionalise). Iš pažiūros, frazė elementari, bet atkreipia dėmesį į esminį dalyką – menas nėra pasmerktas vien tikrovei imituoti ir todėl būti vien antrine tikrovės kopija; kartais menas, priešingai, gimsta iš tokio tikrovės intensyvumo perviršio, kuriam suvaldyti reikia radikalaus ir įprastas ribas peržengiančio meno. Taigi meninė fikcija įsitaiso pačiame tikrovės branduolyje, bet įsitaiso ne kaip tikrovei neprilygstantis elementas, o kaip tikrovės intensyvumo simptomas.

Kai meilės jausmas tampa toks intensyvus, kad negali jo išreikšti įprastais žodžiais ar poelgiais, tada gimsta eilėraščių posmai, muzikos garsai ar teatro kūriniai. Kai patirtis yra pernelyg trauminė ir skausminga, ji taip pat dažnai įgyja meninio kūrinio pavidalą. Meno istorija liudija daugybę atvejų, kai meno kūrinys – be tiesioginės estetinės prasmės – dar pasitarnauja kaip terapija, atgaila, malda, išpažintis ar protestas. Tada nebėra prasmės klausti, kaip tiksliai meno kūrinys atspindi gyvenimą – tada klausi, kaip kūrinys susipina su gyvenimu. Tokiu atveju ir menininkas savo meno kūrinyje ne kalba apie gyvenimą, bet gyvena menu.

Akivaizdu, Audrius, patyręs brolio nužudymo šoką, ne šiaip kūrė filmą apie nužudymą, bausmę, kaltę ir kalėjimo sistemą, o gyveno šiuo filmu. Tuo pačiu, kaip ir būdinga radikalų patyrimą į meninę formą konvertuojančiam kūriniui, režisuojamas filmas įgavo tiek filmo-terapijos, tiek filmo-atgailos, tiek filmo-maldos pavidalus. Peržengęs auką ir žudiką skiriančią ribą ir susitapatinęs su nuteistaisiais iki gyvos galvos, žudikų išpažintį Audrius pratęsė savo išpažintimi. Veikiausiai, jei liga vis dėlto būtų leidusi Audriui pabaigti pradėtą darbą, išpažintis ir būtų nulėmusi galutinę filmo formą. Tačiau užklupusi liga nepaleido, ir Audrius perdavė filmą kaip testamentą.

Dabar, kai „Pavyzdingas elgesys“ jau baigtas, o jo lietuviškoji premjera įvyko Lukiškių kalėjime, tai yra būtent ten, kur filmas ir kurtas, galima aiškiai pasakyti – „Pavyzdingas elgesys“ ir yra ne kas kita kaip filmas-testamentas. Ir taip yra ne vien todėl, kad Aud­rius rašytiniu tekstu surašė savo prašymą pabaigti filmą. Jau pabaigtas filmas yra filmas-testamentas ir dėl to, kad jis – be daugybės kitų dalykų ir prasmių – išsaugoja ir liudija išėjusio autoriaus balsą ir vaizdą. Ars longa, vita brevis – menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas. Šiuo filmu gyvenęs autorius išėjo, bet jis ima gyventi pabaigtame kino filme. Gyventi ne vien kaip jo sumanytojas, bet ir kaip vienas filmo charakterių, kurį „Pavyzdingame elgesyje“ galima išvysti apsuptą Lukiškių kalėjimo sienų ir grotų.

 

Nerijus Milerius. Vėlyvas in memoriam draugui
Filmo „Pavyzdingas elgesys“ kadras.

 

Ne veltui sakoma, kad kitiems parodytas kūrinys ima gyventi savo gyvenimą, kurio joks kūrinio autorius nebegali kontroliuoti. Gali bandyti spėti bėgti paskui kūrinį, bet daug geriau jį paleisti. Bėgantis laikas pats išryškina, o kartais ir perstato kūrinio akcentus, atveria tai, kas jame svarbiausia ir esmingiausia.

Dabar, kai „Pavyzdingą elgesį“ jau parodėme ir Lietuvoje, su nuostaba supratau, kad Audrius išėjo jau prieš trejus metus. Kada filmas pradėjo gyventi savo gyvenimą, ir treji metai įgijo apčiuopiamą, vos ne fizinį pavidalą, galvoje virę kūrybiniai pašnekesiai su Audriumi nurimo, o neišvengiamai atsiradusi laiko distancija išgrynino tai, kas brangiausia. Ilsėkis ramybėje, bičiuli. Gyvenimas trumpas, bet menas – ilgaamžis.

Draugai