Toma Gudelytė. Liepsnojanti Europa ir žmogaus teisių mugė

 

 

Europos Parlamente per metinę kalbą Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen daug dėmesio skyrė žmogaus teisių temai. EK vadovė išreiškė susirūpinimą dėl padėties Baltarusijoje, prakalbo apie būtinybę panaikinti Dublino reglamentą dėl mig­rantų – jį pakeis „stipraus solidarumo tarp partnerių mechanizmas“, taip pat kritikavo LGBT asmenų teisių pažeidimus kai kuriose šalyse narėse ir pasmerkė homofobijos zonų steigimą Lenkijoje. „Paskirsime pirmąjį istorijoje Komisijos kovos su rasizmu koordinatorių, kad jis išlaikytų tai mūsų darbotvarkės viršuje ir dirbtų tiesiogiai su žmonėmis, pilietine visuomene ir institucijomis“, – pažadėjo U. von der Leyen.

Be išlygų kovoti su homofobija bei rasizmu ir aktyviai veikti žmogaus teisių srityje. Šiuos EK vadovės išdėstytus prioritetus, regis, patvirtina Europos Parlamento rugsėjo 16 d. priimta rezoliucija dėl Baltarusijos: išsakomas, nors ir vėlokai, palaikymas opozicijai ir reikalaujama imtis sankcijų, kurioms nepritaria tik Kipras, kerštaujantis dėl nepakankamos ES paramos konflikte su Turkija dėl dujų gręžinių, ir dalis dešiniųjų populistų parlamentarų (ta pati Italijos „Lyga“, artima V. Putinui). EP balsų dauguma nepripažino A. Lukašenkos teisėtu Baltarusijos prezidentu pasibaigus dabartinei kadencijai ir ragino surengti naujus, sąžiningus rinkimus. Drauge reikalaujama nedelsiant nutraukti smurtą ir represijas prieš pilietinės visuomenės aktyvistus ir opozicijos atstovus.

Iki šiol tarptautinė bendruomenė į A. Lukašenką žvelgė stebėtinai atlaidžiai ir jo režimą laikė švelnia diktatūra, su kuria iš esmės galima pragmatiškai sugyventi. Vakarų informacijos priemonės baltarusių prezidentą buvo įpratusios vaizduoti su pašaipia ironija: storžievis kaimo batiuška, tebegyvenantis kitoje epochoje tarp traktorių ir sunkiai susigaudantis modernybėje. „Paskutinis Europos diktatorius“, – mirgėjo antraštės kone su nostalgija. Baltarusija – Rusijos valdos, tad geriau nesikišti ir negandinti santykių su Kremliumi. Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai, JTO parengtas pranešimas apie 450 kankinimų atvejų ir žmogaus teisių pažeidimus, opozicijos lyderės Marijos Kolesnikovos pagrobimas ir naujasis Lukašenkos amplua (karinė uniforma ir kalašnikovas rankoje) šiek tiek prasklaidė abejingumo ir stereotipų miglą: vadinasi, nėra viskas taip nekalta. Lūžio tašku Vakarų viešojoje nuomonėje vis dėlto tapo grasinimai Nobelio literatūros premijos laureatei Svetlanai Aleksijevič, išjudinę didelę kultūrininkų dalį, NVO ir organizacijų už žmogaus teises, tarp jų „Amnesty International“. 

Su žmogaus teisėmis glaudžiai siejasi ir Šengeno zonos atstatymo klausimas, kurį EK vadovė taip pat minėjo metinėje kalboje. Pasak U. von der Leyen, ES privalo atkurti „visiškai laisvą judėjimą“. Pirmaisiais pandemijos mėnesiais uždarius valstybių sienas buvo drastiškai apribota mūsų visų judėjimo laisvė. Italijoje, verta priminti, drausta nutolti nuo gyvenamosios vietos daugiau kaip 200 metrų. Slogus jausmas. Bet viena – laikini sanitariniai sprendimai, kas kita – ilgalaikiai įteisinti politiniai suvaržymai, de facto pažeidžiantys tarptautinės teisės aktus ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 13 straipsnį. Šia prasme simboliškai skamba rugpjūčio 23 d. vykusios solidarumo su protestuojančia baltarusių tauta akcijos pavadinimas: „Laisvės kelias“ – teisė patiems pasirinkti kryptį ir galimybė judėti nepriklausomai.

Šiandien ES pakraštyje baltarusiai ne vieninteliai šaukiasi laisvės ir teisės judėti. Graikijos ir Turkijos pasienis sproginėja dėl humanitarinių krizių it fejerverkai Naujųjų naktį. Lesbo salos pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų stovyklos dega ne pirmą kartą. Tiesą sakant, ir negali nedengti atsižvelgiant į pasibaisėtinas higienos sąlygas, grūstį, vandens ir medicinos priemonių trūkumą – visa tai neišvengiamai stumia prie socialinių įtampų su vietiniais, riaušių ir smurto. Rugsėjo pradžioje sudegė Morijos stovykla, kurioje buvo 12 tūkst. žmonių (iš jų 4 tūkst. nepilnamečių), nors pagal apimtis galėjo būti daugiausia 3 tūkst. 2015 m. įkurtas Morijos identifikavimo cent­ras turėjo tik laikiną apgyvendinti prieglobsčio prašytojus, kol šie pagal privalomų kvotų mechanizmą bus paskirstyti Europos Sąjungoje. Daliai šalių narių atsisakius vykdyti įsipareigojimus žmonės paprasčiausiai įstrigo saloje.

Pandemija dabartinei Europos migracijos politikai suteikė dar vieną pretekstą kalinti svetimtaučius pasienyje: atvykėlius būtina karantinuoti. Tik ne viešbučiuose ar sanitarinėse struktūrose, kaip turistus iš užsienio, o sąvartynuose po atviru dangumi. Panašiai kaip JAV karantinavo benamius – prekybcentrių automobilių stovėjimo aikštelėse. Na, o jei kuris sąvartynas-stovykla ir sudega, visada galima perstatyti iš naujo. ES jau pareiškė skirsianti lėšų supleškėjusiai Morijos pabėgėlių stovyklai atstatyti. Ką tuo metu daryti su tūkstančiais saloje be pastogės likusių žmonių, nakvojančių ant šaligatvių ar kapinėse? Skirtingai nei kitos šalys narės, Lietuva pareiškė benamių vaikų iš Morijos nepriimsianti – jai ir Baltarusijos pabėgėlių per akis.

Italija dėl ES šalių narių nesolidarios laikysenos, kurią U. von der Leyen metinėje kalboje žada koreguoti, migracijos naštą ant pečių velka jau kelis dešimtmečius ir turėdama karčios socialinių įtampų patirties per pandemiją išsilaipinusius migrantus nusprendė karantinuoti kitaip nei graikai: laivuose. Apgyvendinimo sąlygomis nepatenkinti žmonės sausumoje gali išsilakstyti (taip nutiko liepą Lampedūzoje, Mesinoje, Pocale ir kitose perpildytose Sicilijos stovyklose), o iš karinių pajėgų laivo taip paprastai nepabėgsi, maištauti taip pat sunkiau, kai po denį vaikšto ginkluoti vyrukai. Jei šiomis dienomis turistaujate Italijos pietuose, nenustebkite palei smaragdinės jūros krantus išvydę ne vien žvilgančias jachtas ir kruizinius laivus.

Tad ką iš tiesų turi mintyje ES valdantieji, kalbėdami apie žmogaus teises ir grūmodami pirštu jas pažeidžiančioms Baltarusijai ar Kinijai? Migrantus Viduržemio jūroje gelbstinčios NVO (dabar vienintelės vykdančios humanitarines misijas) neskuba džiaugtis žinia apie Dublino reglamento panaikinimą. EK vicepirmininkas Margaritis Schinas dar rugsėjo 11 d. pristatė būsimą solidarumo mechanizmą, kurį palygino su triaukščiu namu: pirmąjį aukštą sudarys sustiprintos dvišalės sutartys su migrantų išvykimo ir tranzito šalimis (vėlgi Libija ir Turkija), antrąjį – sustiprinta išorės sienų kontrolė ir galiausiai patobulintas kvotų skirstymo mechanizmas. Abejingumas, su kuriuo tam tikros ES šalių narės stebi ne vienerius metus liepsnojančią Lesbo salą ar Pietų Italijos migrantų lūšnynus, teikia mažai vilties, kad šįkart solidarumo mechanizmas suveiks. Vis dar veikia geografinis (regioninis), taigi selektyvus jautrumas.

Naujos ES migracijos tvarkos reformos dar kartą paneigia migruojančių asmenų teisę laisvai judėti. Antrasis reformos punktas („aukštas“) žada didesnes investicijas Europos išorės sienų valdymo agentūrai „Frontex“, t. y. ES mokesčių mokėtojų pinigus skirti identifikavimo ir repatrijavimo centrams bei Morijos tipo stovykloms, kurias atstatinėti, valdininkų nuomone, prasminga. 2016 m. sutartis su Turkija Europai atsiėjo 6 mlrd. eurų, bet T. Erdoğanas toliau naudojasi migrantais šantažuodamas Europą ir keldamas vis naujus reikalavimus. Italų žurnalistai Stefano Liberti ir Gianni De Giglio atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu Europos pasienis – demokratijos paradokso vieta – vis dažniau tampa ekonominių mainų bei sandorių vieta ir kad migrantai tėra prekės pasienių apsaugos industrijoje.

U. von del Leyen metinėje kalboje nuskambėjo daug gražių žodžių žmogaus teisių tema ir labai norėtųsi jais tikėti, tačiau sistemiški žmogaus teisių pažeidimai neretai brutaliais omonininkų metodais ties Europos Sąjungos sienomis yra gėdinga šiandienos realybė. Institucinis smurtas ir agresija prieš beginklius žmones turėtų kelti visų pasipiktinimą, nepaisant tautybės ir geografinės padėties.