Draugai
Pusmetį iki mirties mano teta – tuomet jau daugiau kaip 90-ies tremtinė – labai netikėtai pakomentavo: „Gal ir gerai, kad mus išvežė į Sibirą.“ Sekundę nustėrau, netikėdama savo ausimis, bet teta tęsė: „Gal Dievas nebus toks rūstus, kai mirsiu, ir atleis, kad tada tą žydę mergaitę tėvelis jos giminėms po trijų mėnesių grąžino. Gal taip išpirkom savo kaltę, kad kaimynų pabijojom.“ Taip prabėgus trims ketvirčiams amžiaus nuo tų b...
Dar viena vasara išbildėjo su trenksmais, apsipylusi ašaromis, dievaž, kaip supykusi meilužė. Nors man ji labiau primena H. Ch. Anderseno Coliukę, pagaliau ištrūkusią iš kurmio urvo. Atėjo ruduo, ir kas man, aklam kaimo kurmiui, lieka, tik skaičiuoti grūdus, nors visi normalūs žmonės skaičiuoja viščiukus. Šiais laikais, kai be testų neįsivaizduojamas joks protingesnis atsakymas, užduotį turėtų palengvinti vienas kitas šablonas. Galėčiau...
Filme „Vyrai juodais drabužiais“ pagrindinis blogiukas – ūkininko kūną okupavęs milžiniškas tarakonas iš kitos planetos. Kai kas pažįstama? Kenkėjas netelpa į užgrobtą odą. Bandydamas elgtis normaliai atrodo visiškai nenatūralus, ne šio pasaulio gyventojas. Rodos, iššoks iš savo žmogiškojo kostiumo ir pasirodys aplinkiniams tikruoju pavidalu. Būtent taip atrodė ir Aliaksandras Lukašenka didžiausio si...
Proveržis pro proveržio – pagaliau Lukiškių aikštėje prisikasėme iki negyvosios gamtos. Įrodymų, kad viduramžiai nesibaigė, kasmet galima prisirankioti į valias. Todėl ir geros moralės paminėjimas Seimo priimtame ir prezidento palaimintame Lukiškių aikštės įstatyme neturėtų nei stebinti, nei gluminti. Ne veltui didysis mūsų klasikas Gintaras Beresnevičius „Trumpąjį Lietuvos istorijos kursą“ pradeda štai tokia ištarme: „L...
Kai kurie meniniai vaizdiniai įstringa į atmintį ne mažiau nei patys ryškiausi tikrovės įvykiai. Jau vaikystėje įpratau, kad, knygų puslapiuose susidūrus ar TV ekrane išgirdus nors ir lengvą personažo kosčiojimą, geros pabaigos jau nebeverta tikėtis. Pirmasis kostelėjimas pasigirsdavo tarytum šiaip ir paskęsdavo romane ar filme vaizduojamo rašytojo, kompozitoriaus ar dailininko gyvenimo peripetijų sūkuryje. Svarbiausia – audringa kūryba, o koks no...
Kol visa Lietuva laužė ietis dėl Vilniaus paplūdimio, lyg vyktų dar vienas Saulės mūšis, netikėtai atsidūriau Nidoje. Šmirinėdamas Kuršių nerijos pakrante ir apeidamas negyvas žuvis, mąsčiau, ką mums reiškia jūra. Santykis komplikuotas, visada buvome labiau žemių valstybė. Aš pats irgi visada buvau labiau kieto paviršiaus šalininkas. Jūros ilgai buvo atrama, baigtinė riba, ženklas, vanduo – slaptingas ir neperžengiamas. Į daugumos...
Pastebėjau, kad paėmęs į rankas net ir kultūriškai menkesnį įrankį, pavyzdžiui, žolės žirkles ar rankinį pjūklą, tampu pavojingas mane supančiam pasauliui. Kitaip sakant, kyla neišvengiamas noras jį pagražinti. Štai ir anądien po Joninių ėmiau dairytis po sodybą, o pirmiausia užkliuvo jau nežinia kurį dešimtmetį skaičiuojantis ąžuolas. Nusprendžiau apipjaustyti apatines šakas, kad erdvė po medžiu šiek tiek išsiplėstų, labiau išry&...
Šiek tiek ironiškai apibendrinant, privalu sutikti, kad dugno įvaizdis Lietuvos politologijos tyrinėjimuose yra labai stiprus. Gerai prisimenu, kaip dar Nepriklausomybės aušroje akademikas Eduardas Vilkas aiškino, kad ekonomika pradės kilti, kai pasieks dugną. Per kiekvienus rinkimus vėl ir vėl užduodamas klausimas, ar gali būti dar blogiau ir ar jau esame dugne. Ir va dabar jau nuosprendis (tikrai ne paskutinis): „...aukšto rango valdžios parei...
Jacques’ui Derrida liepos 15 d. būtų sukakę 90 Pamenu, prieš gerą dešimtmetį į Vilnių buvo atvykusi profesorė iš Niujorko. Būdama mandagi, bet atvira ir sarkastiška, ji sunkiai tvardė skeptišką požiūrį į filosofiją bei į jos gebėjimą žengti koja kojan su pasauliu. Išraiškingiausiu filosofijos neadekvatumo atveju profesorė įvardijo netrukus po Rugsėjo 11-osios viename JAV universitetų klausytą tuomet garsiausio Prancūzijos...
Prieš keletą metų viešojoje erdvėje, rodos, Rolando Rastausko avataras parašė, kad jam tautinis rūbas yra džinsai. Įrašas pasirodė tuo metu, kai valdančiosios daugumos lyderis į eterį leido idėjas, kad derėtų paimti iš biudžeto apvalią sumą eurų, pripirkti tautinių rūbų ir išdalinti Lietuvos vaikams. Neatsiklausus, ko tie vaikai nori ir stokoja. Mano nuomone, iš praeities verčiau semti stiprybę, o ne drabužių dizaino idėjas, todėl ir man džinsai...
