Agnės Bykovos nuotr. Balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, Europos literatūros vertėjų asociacijų taryba (CEALT), kurios narė yra ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, drauge su Europos rašytojų taryba (EWC) bei Europos leidėjų federacija (FEP) išplatino Europos Komisijai skirtą pareiškimą dėl generatyvinio dirbtinio intelekto. Pareiškime išsakomas nerimas dėl intensyvėjančio DI taikymo knygų leidyboje ir su tuo susijus...
Liudo Parulskio nuotr. Studijos „Paramount Pictures“ kambaryje režisierius Christopheris McQuarrie ir aktorius Tomas Cruise’as šlifuoja filmo „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ scenas. Aktorius, plaštaka imituodamas lėktuvo skrydį, aiškina režisieriui įtempto epizodo seką: – Ir tuomet aš užsikabinu už kylančio biplano rato ir bandau pasiekti sparną. Biplanas pakyla, vėjas sustiprėja. Aš užsikabinu u...
Donato Ališausko nuotr. Kai tekstas ar kokio politiko (ypač politiko!) kalba prasideda žodžiais „Vadinkime dalykus tikraisiais vardais“, nieko gero nelauk. Stambulo konvencija bus pavadinta gender ideologijos įtvirtinimu, Rusijos karo Ukrainoje kaltininkais taps Vakarai, o pilietiški visuomenės veikėjai išvadinti propagandininkais. Dalykų vadinimas tikraisiais vardais meno pasaulyje – irgi gan sudėtingas reikalas. Kalbu apie filmų, knygų...
Tado Kazakevičiaus nuotr. Giedrės Beinoriūtės filmo pavadinimas itin tikslus: „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Atrodytų, pasiruošimas velyknakčio apeigoms ir pačios budynės aiškiai skaido fiksuojamą aplinką į kasdienos detales ir šventas akimirkas. Bet kiekvienas žiūrintysis atskiriems fragmentams gali suteikti atitinkamą statusą, ir visai nebūtina galvoti, kad šventa yra tik tai, kas yra bažnyčioje, o profaniška – kas už jos durų....
Donato Ališausko nuotr. Utėlės, žiurkės, tarakonai. Nešioja ligas, ėda grūdus, gąsdina naktį virtuvėje įjungus šviesą. Visgi parazitai ir juos pernešantys gyviai, kaip ir bet kurie kiti organizmai, būtini ekosistemoms. Net ir platinamos ligos yra populiacijų kontrolės mechanizmas, o dažnas vabalėlis – paukščių lesalas. Manoma, kad apie 40 proc. visos gyvybės yra parazitiniai organizmai. Taip jau sutvarkytas pasaulis, ir jei būtume bejausmiai ro...
Kristinos Radžvilaitės nuotr. „Kodėl taip mėgstu šokinėti“ buvo pirmoji mano skaityta knyga apie autizmą, o tiksliau – pirmasis autistiško asmens, japonų paauglio Naoki Higashidos, pasakojimas „iš vidaus“. Šios knygos įkvėptą to paties pavadinimo dokumentinį Jerry Rothwello filmą, jungiantį intymius penkių jaunuolių portretus, su judėjimu „Žvelk giliau“ praėjusią vasarą pristatėme kino renginių cikle „Gilios u...
Asmeninio archyvo nuotr. Urbanistine tyrinėtoja savęs nelaikau, bet nepraeisiu pro apleistą pastatą. Todėl neseniai keliaudama aplink Rokiškį, į maršrutą įtraukiau Konstantinavą – spaudoje „Lietuvos Černobyliu“ pakrikštytą kaimą. Ten atsitiktinai neužklysi. Į kaimą veda tarp miškų vingiuojantis žvyrkelis, kuriuo dardėjome vieni. Kadaise vietovė garsėjo dėl Žemės ūkio profesinės mokyklos. Ją uždarius, didžiuliai mokyklos pastatai ir bendra...
Liudo Parulskio nuotr. Kaip ir visi, Vilniaus architektūros gidą laikau po ranka – tiesiogine prasme „po ranka“, lentynoje sau iš kairės, patogiame aukštyje, tarp kitų operatyviai pasiekiamų leidinių. Kas šeštus metus į tą patogią vietą šalia ankstesnio leidinio įspraudžiamas naujas gidas. Po kelerių metų nebevartomas senesnysis perkeliamas į kitas, sunkiau pasiekiamas ir rečiau aplankomas vietas – šitaip natūraliai vis...
Dominykos Gurskaitės nuotr. Meno simbolinė ir finansinė vertės visada patiekiamos kartu it koks vandens ir aliejaus kokteilis. Natūralu, kad išsiskiria ir šiomis vertėmis besidominčiųjų grupės. Ne kartą teko skaityti pranešimus apie investavimo į meną formas, dar daugiau jų išklausiau. Žmonių, konsultuojančių meno kūrinių pirkimo klausimais, daugėja – kaip ir besidominčių, kur dėti nuvertėjančius savo pinigus. Štai meno kūrinių pardavimų platf...
Tado Kazakevičiaus nuotr. Kai lietuvių aktoriai prieš daugiau nei dešimtmetį ėmė važinėti gastrolių į Kiniją, kuri tada dar buvo strateginė Lietuvos partnerė, jiems teko patirti kitokią teatro kultūrą. Aktoriai pasibaisėję pasakojo, kaip kinai vidury spektaklio išsitraukia išmaniuosius telefonus ar planšetes, jais laisvai fotografuoja spektaklį, skambina ir net kalbasi neišeidami iš salės. Nežinau, kaip šiandien jaučiasi aktoriai...