„Aš galiu per 5 minutes įrodyti, kad esi neteisi“, – iškošia pro dantis mokymų dalyvis. Įrodymams surinkti jam neprireikia net ir tų 5 minučių, jie virsta iš gūglo puodo kaip svylanti, ant ugnies per ilgai palikta košė. Ekspertinis žinojimas, ilgai nešiotas nedidelės visuomenės grupės užantyje, dabar priklauso visiems ir niekam. Kartais mane tai erzina, nes tiesiog nepatogu prisistatyti kažkokios srities žinove. Ne tik dėl to...
Ruduo yra tas pats, kas vasara, tik į pabaigą tamsiau, niūriau ir šalčiau, bet jei į tokias smulkmenas nekreipi dėmesio, gali vasaroti iki lapkričio pabaigos. Paskui prasideda trumpiausias metų mėnuo – gruodis, kai turi suspėti pabūti visiems geras ir kažkur pasislėpti iki pavasario. Rudens vidury „Šilalės artojuje“ perskaitau, kad kelininkai, prieš asfaltuodami žvyrkelį tarp Upynos ir Kaltinėnų, nušniojo pakelės medžius. Esu ne kartą į Me...
Dažniausiai marodieriai pasireiškia nestabiliais laikotarpiais. Kai situacija stabilizuojasi, jie greitai prisitaiko prie naujų aplinkybių arba žūsta. XXI a. marodieriavimo sąvoką galima šiek tiek išplėsti. Nors jų veiksmai dažniausiai siejasi su karais, informacijos greitis iš esmės stabilumo laikotarpius eliminavo ir bet kada gali patekti į aplinką, kurioje būsi pažeidžiamas. Priklauso nuo to, kokią informaciją vartoji ir kiek ji užgožia įprastą aplink esa...
Niekada netikėjau posakiu „Niekada nieko nekeisčiau“. Tikiu, kad yra žmonių, neabejojančių esminiais savo gyvenimo pasirinkimais. Tačiau ne veltui pastebėta, jog priėmę lemtingus sprendimus žmonės dažnai ne klausia, ar jie teisingi, bet ieško patvirtinimų, kad jie teisingi. Be to, šalia didžiųjų alternatyvų, kurios dešimtmečiams lemia žmonių gyvenimus, yra daugybė keičiančių štai šią paprastą kasdienybės akimirką. Niekaip nepatikėsiu, kad...
Nežinau, ar dabar vaikai žaidžia indėnus. Maniškiams, kurie jau suaugę, toks žaidimas nerūpėjo. Tačiau antropologės Ievos Paberžytės siūlymas uždrausti žaisti indėnus (nara.lt/lt/articles-lt/nebezaiskime-indenu) mane papiktino. Esą žaisdami indėnus vaikai įžeidžia Amerikos autochtonus, nes šis žaidimas esą įvykdo kultūrinę apropriaciją. Net ir pats žodis „indėnas“ esąs įtartinas, nes jį sugalvojo ateiviai europiečiai, o ne Amerikos čiabuviai. &Scaron...
Yra knygų, kurios supurto. Jos it vaikiškas kaleidoskopas, kurio spalvoti stikleliai susideda į kaskart kitokį, margą, bet stebėtinai nuosekliai pasikartojantį vaizdą. Tokia 2020-ųjų knyga man tapo Sorayos Chemaly „Pyktis jai tinka“. Apie ką knyga? Apie tai, kad moterys išties turi dėl ko pykti. Ir apie tai, kaip, prisidengus tradicija ir šeima, atimama jų teisė spręsti ir gyventi. Ei, garbingi vyrai, kada paskutinį kartą buvote apdovanoti klimak...
Žmogus be švenčių – kaip žiema be sniego, pagalvojo senis besmegenis, nors, logiškai mąstant, kokia kūno vieta jis galėjo galvoti? Bet per šventes viskas įmanoma – Kūčių naktį prabyla gyvuliai, vanduo virsta vynu, o sapnai ir burtai išsipildo, tarpušvenčiu prisižadi kitais metais gyventi kaip angelas ir tuo šventai tiki. Nes šventė išties yra virsmas, nenusimetęs odos kaip gyvatė bent keletą kartų per metus, tampi...
Istorijų pasakotojai sako, kad jas galima pabaigti laimingai arba nelaimingai. Nelaimingosios, prisisunkusios grėsmės ir gąsdinimo, gali mobilizuoti žmones kuo greičiau ir kuo rimčiau veikti. Tai naudinga, kai reikia staigios, trumpos ir galingos reakcijos. Laimingosios gali mobilizuoti veikti ilgiau, nors ir ne taip intensyviai. Ir išties pavasarį, kai girdėjome daug grėsmingų istorijų, veikėme rimtai ir susitelkę. Man giliai į atmintį įsirėžė pirmieji reportažai iš Uhan...
Vakar viskas atrodė normalu. Šiandien viskas atrodė taip pat, bet taip nebuvo. Iš filmo „Kūnų grobikų invazija“ Nuobodžiaudamas ir saugodamas kailį nuo vis labiau plintančio viruso ėmiau tvarkyti kompiuterio failus, senus tekstus, keletą nebaigtų eilėraščių. Nusikopijavau ir įsikėliau į elektroninį paštą. Tobulai atkartotas failas, kurį išduoda tik prie pavadinimo prikabintas žodis „copy“, nes du failai su identi&...
Sėdėdamas savo bute ir žvelgdamas pro langą į ištuštėjusias gatves kaip niekad pasiilgstu kelionių. Kelionės man – ne tik atsipalaidavimas nuo rutinos, kasdienybės, bet ir būdas iš naujo atrasti save. Ką daryti, kai pandemija ir imuniteto paieškos užtrunka ir nežinia, kiek dar reikės būti priverstinai atsiskyrus. Prisiminiau vaikystės knygas, kurios tuo metu (tai buvo vėlyvasis sovietmetis) tapo neįmanomų kelionių pakaitalu. Tokias knygas kaip &b...