Švedų dramaturgo Augusto Strindbergo pjesė „Sapnas“ parašyta daugiau nei prieš šimtą metų, tačiau vertėjas Leonas Petravičius ją iš švedų kalbos išvertė tik prieš 40-metį. Per tą laiką lietuviškai sapnuojąs Strindbergas bent dukart buvo pastebėtas Lietuvos teatro režisierių, o praėjusiais metais LMTA teatro režisūros kurso (vad. Gintaras Varnas) studentė Kamilė Gudmonaitė su „Sapnu“ debiutavo teatre. Jaunosios režisierės spektaklis jau keliskart išvežtas už Lietuvos ribų ir vis dar rodomas LNDT.
Skaičiusiesiems sąlygiškosios dramos tėvu vadinamo Strindbergo pjesę turbūt jau pačioje pradžioje kilo klausimų ir norėjosi spėlioti: kokių motyvų bus atsisakyta, kas palikta iš 63 teksto puslapių? Iš pirmo žvilgsnio intriguoja optimalus lyg „Optimos linijos“ pirkėjų variantas: maža bilieto kaina (apie 6 €) ir tik 1 val. trukmė. Ar įmanoma per tiek laiko parodyti įdomiausius Strindbergo pjesės epizodus? Kokius motyvus akcentuoti, kad išliktų šio amžininkų nesuprasto dramaturgo maištininko dvasia?
Taigi pirmieji maždaug 30 dramos puslapių režisierės, lyg apsnūdusios mokinės, praversti, paskui palikta tik tai, kas konkretu, aišku ir pažįstama. Užuot į sceną paleidusi advokatą, dukterį, panelę Viktoriją, kuriai pasirodžius turėtų prasiverti nežinomybės durys, ir t. t. (personažų juk apie 46, tačiau sunku suskaičiuoti tiksliai, nes kartais jie dubliuoja vienas kitą arba save pačius, pvz., panelė Viktorija yra ir veikėja Ji; bet šita gausa taip pat prisideda prie susivokimo trūkumo sapnuojant), ji pasirinko lengviausią variantą – sekti tik kelis veikėjus, labiausiai su mokslo institucijomis susijusius: mokytoją, mokinius, dekanus... Taigi mėginama palikti tik jų tekstą, o visų kitų ignoruoti. 5 aktoriai sugeba įkūnyti, atrodo, 10 personažų, dar yra 4 dainininkai ir 1 gongas, įkyriai ir garsiai kaip žadintuvas skambantis ir pabaigoje turintis prabudinti iš „Sapno“ ir, matyt, viso spektaklio. Kadangi lieka tik artimiausia studentams ir moksleiviams pjesės dalis, savo ruožtu, tai tinkamai iliustruoja gausiai susirinkę besišnibždantys jauno amžiaus žiūrovai.
Nors apmaudu, kad mokinį ir mokytoją vaidinantys aktoriai nuo pat „Sapno“ pradžios yra pavargę (juk ir sapne galima jaustis pavargusiam, nes tai natūralus pojūtis, tad net jei būtų buvęs toks sumanymas, jį galima pateisinti), vangiai reiškia savo emocijas, tačiau džiugina trys žvitrūs dekanai, vėliau virstantys uoliais mokiniais ir iliustruojantys tradicinį žvilgsnį į ugdomus žmones kaip į statistinį vienetą. Norėtųsi paminėti šių jaunų ir dar nepažįstamų aktorių pavardes: deja, nebuvo dalijamas joks lankstinukas, be to, oficialiame teatro tinklalapyje konkrečiai neišskirta, kas kokius vaidmenis atliko – tad aktoriai lyg susapnuoti. Nors spektaklio personažai buvo susiję su švietimo institucijomis, kur tradiciškai dominuoja moteriškas kolektyvas, tačiau pagal Strindbergą šių epizodų veikėjai turėjo būti vyrai, tad visi spektaklio aktoriai buvo vaikinai. Tiesa, kituose, iškirptuose pjesės epizoduose paraleliai svarbius vaidmenis atlieka ir moterys. O šiame vaidinime moteriški balsai pasigirsdavo tik iš dešiniojo kampo, kuriame garsiai, kartais net kalbančiuosius perrėkdamas, giedojo juodai aprengtų ir juodai nudažytais veidais (suprask, nematomų, bet gerai girdimų) merginų choras. Galbūt būtų pavykę joms suteikti sąlygiškus vaidmenis, leidžiančius perskaityti tuos iš pjesės išmestus moterų tekstus? Besiilgint Strindbergo „Sapno“ sumaišties, choras savo išvaizda natūraliai kėlė asociaciją su pjesėje buvusiais anglių krovikais („du Anglių krovikai, iki pusės nuogi, paišinais veidais, rankomis ir pečiais“), tik čia jie jau keturi, susidvejinę. Netikėtai miela ir daug pasakanti detalė – vieną choro juodaveidę puošiantys akiniai ir už jų – baltutėlaičiai akių obuoliai. Savotiškas atsitiktinis maištas: jūs neturite manęs matyti, tik girdėti, bet aš jus matysiu labai aiškiai. Norėjosi, kad šis subtiliai komiškas motyvas būtų labiau akcentuotas.
Išplėtojimo pritrūko ir dėl fragmentiškai įterptų nepravertų mažučių baltųjų amžinybės durų. Jos atsirado nepagrįstai, tarsi iš niekur, ir nesuprasi, kam išvis jų vienų reikėjo, jei sąmoningai atsisakyta su durimis susijusių veikėjų ir teksto elementų. Jei esate skaitę pjesę, tuomet pasigesite didžiosios paslapties, slypinčios intrigos: kas bus, kai prasivers šios durys ir kodėl žmonės patys jų neatidaro? Tad durys čia lyg nerangiai įklijuotas, keletą kartų pasikartojantis vaidinimo intarpas. O spektaklyje norėjosi ramiai sekti konfliktą, kiek bus dukart du, lyg ir kažkur palaidojus sapnišką nenuoseklumą.
Įdomu, kad šis „Sapnas“ buvo nespalvotas, tačiau spalvų trūkumą pastebėjau tik išėjusi iš spektaklio. Vis dėlto, nors iššvaistyta daug Strindbergo „Sapno“ motyvų sumaišties ir dėl to gimstančio novatoriškumo, siurrealizmo, – fragmentiškumas, sapniškumas, kad ir sukonspektuotas, išliko. Nustebino per visą spektaklį lydėjęs jausmas, kad kiekvieną akimirką galima fiksuoti, fotografuoti, nes mizanscenos, apšvietimas, ryškūs juodos ir baltos spalvų kontrastai, kostiumai (dailininkė Liucija Kvašytė) atrodė įspūdingai. Nors turbūt vėlgi buvo sekama dramos autoriaus užmačiomis („Pripažindamas scenos sąlygiškumą, Strindbergas plačiai naudojo impresionistinės tapybos elementus – šviesos, šešėlių ir spalvų kontrastus, teikė didelės reikšmės muzikiniam akompanimentui“). Žinoma, neatsitiktinai režisierė yra „Kamanių šilelio“ dainininkė.
Tikėtina, kad moksleiviams spektaklis gali virsti teigiama teatro patirtimi, atlikti įvado į šiuolaikinį teatrą funkciją. Nebūtų gėda į spektaklį ateiti nepadarius namų darbų – neskaičius Strindbergo. Nėra čia daug paslėptų prasmių, nes mokiniai visada gali idėjiškai keistis savo vietomis, susilieti, atspindėti, tapti mokytojais, vėl sugrįžti; mokytojai gali provokuoti, gali ir pamiršti žinias, tai, ką perduoda; gali visi vienu metu užmiršti ką nors nepaprastai elementaraus; keisti kaukes po keletą kartų (ir turbūt ne vienas jas keičiame pagal situaciją); visi mes esame tam tikra prasme mozaikos ir vieni kitų veidrodžiai; kiekvienas gina savo instituciją ir savo tiesą, savo pareigas. Kadangi mokykla turbūt visuomet yra groteskiška, nes retai padeda atsakyti į programinį klausimą „Kas aš esu?“ – mokykla tik padeda jį suformuluoti, – todėl spektaklyje užsiminta laiko apibrėžties problema taip ir liko iki galo neišspręsta. Manau, įdomiau, jei būtų ilgiau ieškota atsakymo į klausimą „Kas yra laikas?“, tuomet galbūt režisierė būtų pridėjusi daugiau savo pasvarstymų, interpretacijų, vaizdinių, o dabar spektaklio pabaiga efektingai blykstelėjo ir staiga užgeso, nes baigėsi ir Strindbergo tekstas. Laukiame kitų perspektyvios Gudmonaitės darbų, kuriuose, tikėkimės, rasime daugiau išplėtotų ir originalių idėjų. Galiausiai kyla klausimas: kodėl žmonės ir gyvenimo pabaigoje vis dar kalba apie mokyklą ir ją sapnuoja?