Režisierius Oskaras Koršunovas dar kartą ėmėsi Šekspyro „Audros“. 2015 m. lapkričio 25 d. Atėnų „Poreia“ teatre vykusioje „Mirandos“ premjeroje lietuviškajai būdingus sovietinius įvaizdžius pakeitė chuntos laikus menantys simboliai. Jūsų dėmesiui – graikų spaudoje pasirodę kritikų vertinimai.

 

Spindesys, grožis ir magija trykšte trykšta iš teatro scenos, vos tik Šekspyro šmėklos užgrobia Prospero salą, ir entuziazmo apimtas žiūrovas nugrimzta į liūdną alegoriją apie amžinąjį žmogaus žaidimą su valdžia ir valdžios nusikalstamus žaidimus. Nepaisant to, kad lietuvių režisieriaus sceninė kompozicija pagrįsta Šekspyro pjese „Audra“, spektaklio veiksmas vyksta mūsų laikais: režisieriaus gimtinėje – stalininio režimo fone, Graikijoje – balandžio perversmininkų diktatūros fone. Tačiau abiem atvejais laisvo ir vienišo žmogaus kova išlieka ta pati – susijusi su išgyvenimu tremtyje ir nuolat griūvančiu tikėjimu, jog įvyks apvalantis sugrįžimas į niekieno nevaldomą gyvenimą. Koršunovo spektaklio veikėjai – tėvas ir jo neįgali duktė, kuri įsivaizduoja esanti klasikinio baleto žvaigždė ir šoka „Gulbių ežerą“. Be to, mergaitė jaučia savotišką ir nuolatinę aistrą „Audrai“. Kasdien, dar ir dar kartą, ji verčia tėvą ne tik skaityti jai pjesę, bet ir vaidinti ją kaip tragifarsą. Izoliuoti nuo pasaulio, tėvas ir dukra iki paskutinio atodūsio vaidina visus pjesės veikėjus, visas tremties salos dvasias ir demonus.

Demoniškas ir išradingas Koršunovas pats pertvarkys stochastinį Šekspyro post scriptum į galutinį atsižadėjimą pasakoti apie amžiais tamsią ir iš esmės paslaptingą valdžią. Dėmesio centre čia –­ ne vien menininko ir dvasinio kūrėjo vienatvės priešprieša tos valdžios sukurtoms neįtikėtinoms bjaurastims, bet ir nelogiška bei mirtinai sekinanti kova už ją. Pasitelkdamas įkvepiantį Niko Hatzopoulo vertimą, daugiafunkcinę Dainiaus Liškevičiaus dekoraciją, dinamiškai kintantį Aleko Anastasiou apšvietimą, Koršunovas sukuria fantasmagorišką aistrų ir griausmo, prakeiksmų ir žaibų, klastos ir nekaltybės, meilės ir išdavystės šokį. Amžinai maištaujančio ir amžiais pavergto žmogaus šokį.

Koršunovui pavyko suburti sėkmingą aktorių ansamblį. Ioanna Pappa, įtikinamai atlikdama širdį veriantį neįgalios dukters vaidmenį ir jautriai išplėtodama savo fantastiškos ateities temą, dinamiškai atskleidė aistringą Mirandos nekaltumą ir geradarišką Arielio visagalybę. Laertis Malkotsis atliko tikrą žygdarbį ir tapo tikriausiu spektaklio varikliu: jis veržliai transformavosi į visą plejadą vaidmenų, kurių kiekvienas reikalavo savitos kūno artikuliacijos, išskirtinio aktoriaus talento ir vis iš naujo užburiančio emocinio užtaiso.

Iraklis Logothetis

 

Šiandien aš pajutau, jog retsykiais jaučiau „pavydą“ lietuvių režisieriui Koršunovui, laimėjusiam dramaturgines lažybas Šekspyro „Audros“ tema spektaklyje nekaltu pavadinimu „Miranda“. Jis ėmėsi Šekspyro gulbės giesmės, jo šedevro, kuriame negyvenamoje saloje, lyg žiaurioje pasakoje suaugusiesiems, meistriškai susipina esminės temos (valdžia, neteisybė, sąmokslas, kerštas, laisvė, meilė, magija, gamta, pažinimas, teatras), uždarytos į varganą chuntos laikų ar sovietinių trėmimų užguito inteligento butą, kur kalnai knygų, stumdomos prieškarinės durys, įvairiausi baldai ir šviestuvai.

Languota vilnone skraiste apklota krėsle snaudžia Miranda – ištremtojo Prospero duktė-siela, o ant moteriško tualetinio stalelio, kurio šeimininkės čia nėra, po trijų dalių veidrodžiu... miega nebylus, bet paklausomas telefonas, –­ izoliacijos, nelaisvės, cenzūros ir baimės ženklas.

Žinoma, dramaturginį režisieriaus darbą geriausiai įvertins Šekspyro kūrybą išmanantis žiūrovas. Tačiau dviejų nuostabių aktorių meninis polėkis bus suprantamas kiekvienam, išsivadavusiam iš teatrinių standartų.

Be Prospero personažo, Laertis Malkotsis įstabiai ir tiksliai suvaidina jautrų, rūpestingą tėvą, slaugantį neįgalią dukterį, ir sukeldamas publikos pasigėrėjimą nutapo žiauriojo Kalibano, Ferdinando, Gonzalo, kapitono, bocmano ir matrosų aktorinius portretus. Pasitelkdamas daugialypę aktorinę meistrystę ir šekspyriškojo žodžio poetiškumą, jis valdo ir ideologinius gestus.

Puikioji Ioanna Pappa šiame spektaklyje yra ir neįgali duktė, įsivaizduojanti, kad yra balerina, nors jos judesiai riboti, bejėgiški, ir mergaitė, atkakliai reikalaujanti, kad tėvas jai vėl ir vėl skaitytų vieną vienintelę knygą – „Audrą“. Be šių aktorinių paveikslų, aktorė tuo pat metu atlieka ir trapiosios Mirandos –­ savotiškai liguistos demoniškai įtūžusio, teisingumo nepatyrusio Prospero dvasios, ir neprilygstamojo Arielio vaidmenis. Vaidindama įkyrią, kaprizingą, įstabiai vikrią, lyg oru keliaujančią, įkalintą Prospero dvasią, įsispraudusi į sekretero dėžę arba užsikorusi ant knygų lentynos, neatpažįstamu balsu kalbanti, judanti, iš vieno vaidmens į kitą visiškai persikūnijanti Pappa jaudino, žavėjo ir sukūrė prielaidas tam, kad režisieriaus atradimai ir spektaklio siela pasiektų aukščiausią viršūnę.

Anni Koltsidopoulou

 

„Dukra mano, širdie mano, siela mano, pabudai?“ – taip rūpestingai jautrioje spektaklio pradžioje Laertis Malkotsis žadina miegančią Ioanną Pappą. Ši tėvui atsako nesuprantamais garsais ir spazmiškais judesiais. Ji – neįgali, galinti „kalbėti“ tik rankomis. Ji vis išspjauna jai siūlomą sriubą, nekreipia dėmesio į švelnumą ir prašo tik vieno – perskaityti „Audrą“. „Ir vėl? Tau niekada nepabos ši knyga?“ – klausia jis. Tai, matyt, jų namų tradicija. Ir tiek. Tačiau skaitymas netrukus baigsis ir prasidės (vėl) teatras. Tėvas ir dukra perskaitys penkiaveiksmę pasakišką dramą, atliks pagrindinius vaidmenis, sukurs šekspyriškąją fantasmagoriją savo kelių kvadratinių metrų bute, panaudodami (kartais išradingai, kartais – lyg atsitiktinai) visą namuose esančią buitinę techniką. Teatras teatre, teatrinės magijos šauksmas, nesibaigiantis metamorfozių žaismas, improvizacija, kūniškumas, sarkazmas, metafizika, vaikiškumas, poreikis mąstyti ir visa aibė nedidelių idėjų, schematiškas naivumas ir „tyčinis“ ženklų perteklius – visko rasime lietuvių kūrėjo „Mirandoje“. Aktoriai mums „dedasi“ tėvu ir paralyžiuota dukterimi, jie – uždaryti nedideliame, knygomis užverstame butuke, kuriame kažkada septynmečio laikotarpiu nespalvotas televizorius rodo Papadopoulą, Pattakosą (graikų karininkai, 1967 m. balandį įvykdę valstybės perversmą ir 7 metus buvę šalies valdžioje, – vert. past.) ir Mają Pliseckają. Ištęstoje „įžangoje“ mes jau gauname daugumą informacijos, o aktoriams pradėjus vaidinti „Audrą“ mus užplūsta nauja informacijos banga (tikra „audra“). Abejoju, ar prasmės intensyvus poetiškumas arba bent „Audros“ siužeto pasakiškumas yra aiškus „nepasiruošusiam“ žiūrovui, t. y. tam, kuris tik apytiksliai žino pjesės-palimpsesto siužetą. „Miranda“ – tai greičiau ypatingai publikai skirtas festivalinis spektaklis. Pirminėms sąlygoms (savavališkas tremtinys ir jo serganti dvasia guodžiasi Šekspyrui) būdingas stiprus ontologinis krūvis, jų melancholinis svoris paženklina tolesnį žaidybinį lengvumą. Chuntos valdymo laikotarpio chronologinės koordinatės –­ veikiau paviršinės, sukurtos beveik skubotai, dekoratyvios.

Malkotsis savąjį vaidmenį iš pradžių traktuoja su žavingu mįslingumu, bet vėliau, „pasinėręs“ į žaidimą vaidmenimis, neretai eikvoja jėgas kurdamas daugiažodę iliustraciją. Pappa lieka viena, blaškosi po psichosomatinį aistringo lyrizmo rečitalį. Bet jei vis dėlto lietuvių menininkas ir jo kuriamas siurrealistinis paveikslas „pažadins“ jumyse sceninę magiją, tuomet „Mirandos“ pamiršti negalėsite. Juolab kad dekoracijos (Dainius Liškevičius) ir muzika (Antanas Jasenka) – užburia. Taip pat kaip ir Koršunovo ryžtas įrodyti, kad teatras yra vienas iš nedaugelio šio pasaulio stebuklų ir tuo pat metu – laisvės aktas.

Iliana Dimadi

 

Visose Šekspyro dramose esama trum­pų ramybės ir tylos akimirkų. Bet po jų beveik visada ateina audra. Tik ne pačioje „Audroje“. Jos veiksmas mus sugrąžina į prologą, ir visi veikėjai pasirodo esą savo vietose. Ar taip bus ir šį kartą? (...) Tėvas nešioja ją po kambarį kaip princesę Mirandą, bet atsiduria prieš namų veidrodį ir vienintelę realybę – invalidumą. Jis sugniuždytas. Ar tai ne „vienintelė“ realybė? Ne, tvirtina Koršunovas. Jis gal ir sutinka su Jano Kotto mintimi apie „nesibaigiančią ir nelogišką kovą su valdžia“, be užuolankų sieja diktatūrą („sovietinio tipo kairiąją arba juodųjų pulkininkų dešiniąją“, jo paties žodžiais tariant) su visiška nelaisve, kartu sustiprina politinę savo kūrinio žinutę, tačiau negyvenamoje „Audros“ saloje išmesta daug patyrusiųjų griūtį. Ir tai ne vien raganos, dvasios ir elfai, nuversti karaliai ir princesės, troškimai, neišsipildžiusios svajos, paslaptys, nusikaltimai, keršijančios jėgos, suokalbiai, gėdingi poelgiai. Tai ir geranoriškos jėgos, žydinti meilė, išgydantieji veiksniai, kurie ramina ir yra pagrįsti sąmoningumu ir atleidimu. (...) Tėvas – Prosperas, diena po dienos tykiai vegetuoja savo pilkšvai-rudame smulkiaburžuazinio daugiabučio kambary, kol pasiekia „paskutinį, neparašytą puslapį“. Jis žus prislėgtas to, ką padarė, arba to, ką padaryti norėjo, bet nesugebėjo? Prosperas-tėvas, Koršunovo žodžiais tariant, „amžinas disidento simbolis“, numalšina audrą išorėje, bet žūva vidinėje audroje. Duktė-Miranda išsilaisvina, pakyla iš invalido krėslo ir sušoka mirštančios gulbės partiją. Sudaužo nelaisvės kiautą, persikūnija, transformuodama realybę. Jie tampa savo pačių gyvenimo valdovais, milžinais ir žmonėmis vienu metu.

Maria Katsounaki

 

„Jūs turite aiškiai pajausti, kad Šekspyro tikrovė yra čia, šioje scenoje, kurioje jūs dabar esate, čia, kur mes dabar esame.“ Vartydama puikią spektaklio „Miranda“ programą (redaktoriai Eri Kyrgia ir Sakis Stritsidis), stabtelėjau prie šio Koršunovo nurodymo aktoriams. Finale man svarbiausia pasirodė būtent ši mintis. Du aktoriai – Laertis Malkotsis ir Ioanna Pappa – ne tik atkuria Šekspyrą ir jo „Audrą“, bet ir tikrąja tų žodžių prasme priartėja prie pjesės personažų, prie veikėjų semantikos, jų antrojo ir trečiojo planų „ląstelių lygiu“ (neperdedu), transformuoja pačią didžiojo Elžbietos laikų poeto žodžių „ir mes iš to paties kaip sapnas sukurti, ir mūsų būtį apsiaučia miegas“ esmę.

Galimas daiktas, jog savivaliauju tikėdama, kad ši „Audros“ (mūsų atveju, dramaturginės kompozicijos pavadinimu „Miranda“) frazė ir buvo tas įrankis, padėjęs nuostabiam lietuvių menininkui sutrumpinti bene sunkiausiai skaitomą Šekspyro pjesę. Šiaip ar taip, Koršunovas tekstą suvokė kaip gyvybiškai svarbų vaizduotės polėkį, o ne kaip siužetą, kurį reikėtų atkurti su visu jo fantasmagoriškumu. Tokiu būdu tekstas vėl įgyja kadaise prarastą politinę ir esminę svarbą, sumenkintą ikonoklastinių fantasmagorijų. Taip istorija apie nuverstą iš hercogo sosto ir drauge su dukterimi Miranda į negyvenamąją salą ištremtą Prosperą tampa genialiu pasakojimu apie kitus du herojus: apie tėvą, graikiškosios diktatūros laikmečiu gyvenusį namų arešto sąlygomis, ir jo neįgalią dukterį. Prieš būtybę, prikaustytą prie krėslo, kurią jis taip myli, prabėgantys nespalvoti kadrai iš pulkininkų gyvenimo leidžia gimti daugybei simbolių. Ar iš tiesų Miranda yra jo duktė? O gal tai jo siela, dvasia, per visus tuos karo metus buvusi neveiksni? Tas dukters poreikis vėl ir vėl skaityti Šekspyro „Audrą“: ar jis kyla dėl to, kad būtų galima mintimi ir kūnu ištrūkti kuo toliau nuo šių keturių sienų? O gal tai jo neblėstantis asmeninis, psichinis poreikis? Ar abu iškankinti veikėjai ieško priebėgos savo fantazijose? O gal fantazija – vienintelis kelias laisvės link?

Koršunovo spektaklyje Seferio (Giorgios Seferis (1900–1971) – vienas svarbiausių graikų XX a. poetų, Nobelio premijos laureatas, – vert. past.) pasipriešinimas diktatūrai išradingai susipina su pasakiškais ir tuo pat metu filosofiškais Prospero ieškojimais. Ir „teatro teatre“ principo neužtenka norint aprašyti spektaklio struktūrą. „Miranda“ primena rusišką matriošką, kurią pravėrus randasi vis naujų idėjų ir kurios kiekviena dalis yra susijusi su ankstesniąja, ir taip toliau, ir panašiai. Šekspyriškosios istorijos pasakojimas čia „suvedamas“ į du asmenis ir tai gali pasirodyti painu tam žiūrovui, kuris nėra artimai susipažinęs su „Audros“ tekstu. Nepaisant to, režisierius konstruoja savitą fantastinę erdvę, kurioje įprasti kasdieniai 8 dešimtmečio smulkiaburžuazinės buities objektai (visai neatsitiktinai veiksmas vyksta milžiniškos knygų spintos, pilnos pažinimo lobių, fone) virsta medžiaga, iš kurios ir kuriama pasaka, taip pat poezija, magija bei lyrika.

Tuo pat metu pagrindiniai veikėjai įsitraukia į originalų teatrinį procesą, stipriai nutolstantį nuo tipinės vaidmens interpretacijos. Čia jau kalbama apie nenutrūkstamą, entuziastingą dviejų aktorių kūrybinį darbą – ir jiedu ne vien suvaidina visus „Audros“ personažus (Prosperą, Mirandą, Arielį, Ferdinandą, Kalibaną). Režisūra vis pastūmėja juos peržengti save, rasti kitą teatrinę išraišką, naujų transformacijų, esančių kažkur tarp tikrovės ir iliuzijos. Galimas daiktas, tai yra akimirka, kai L. Malkotsis ir I. Pappa susiduria su tuo, ką stereotipiškai įprasta vadinti „viso gyvenimo spektakliu“.

Žinoma, Oskaro Koršunovo požiūrio taškas čia visai ne „paprastas“.

Tačiau tai yra giesmė teatrui, režisūros meistriškumo pamoka, reveransas aktoriaus gebėjimams. Jau vien šių priežasčių užtenka, kad paraginčiau: „Nepraleiskite.“

Stella Harami

Iš graikų ir rusų kalbų vertė Irina Shmyshlaeva-Stathopoulou ir Andrius Jevsejevas