Skaidrė Baranskaja. Šventinė baleto kolekcija

Lietuvos baleto 90 metų jubiliejus –­ gera proga pasidžiaugti netrumpa elitinio meno egzistencija mūsų valstybėje, įvertinti nueitą kelią ir progresą, iškilmingai pagerbti korifėjus.

Josua Hoffaltas ir Jurgita Dronina

Akivaizdu, kad organizuojant Baleto savaitę (gruodžio 2–6 d.) pasinaudota tiesiog rinkodaros principu: žiūrovui pateikti naujausi ir labiausiai geidžiami veikalai, taip pat įtraukiant J. Droninos ir pasaulio baleto žvaigždžių koncertą, kaip visos savaitės vinį, tuo pačiu turbūt siekiant pademonstruoti neabejotiną baleto teatro atsinaujinimą ir kursą moderniosios Vakarų kultūros link.

Paradoksalu, o gal ir dėsninga, kad pa­čiu moderniausiu ir įdomiausiu šios savaitės veikalu tapo „Kopelija“ – baletas, kuriuo ir prasidėjo 90 metų trunkanti mūsų baleto istorija. Statytojų M. Šemiakino ir K. Simonovo idėja – ant L. Delibes’o muzikėlės suverti E. Th. A. Hoffmanno niūroką istoriją – iš tiesų labai šiuolaikiška. Nereali, parodos Paryžiuje verta scenografija, absoliučiai individuali, jokiais copy paste principais nesudarkyta choreografija geriausiai pademonstravo, koks įvairiapusis yra nueitas Lietuvos baleto kelias. Deja, kartais ir penkerių metų užtenka, kad baleto spektaklis dėl įvairių priežasčių pasikeistų ne į gerąją pusę. Šios „Kopelijos“ premjera įvyko 2010 m., ir šiandien pirminis atlikimo švarumas iš dalies jau yra prarastas, toli gražu ne visi scenoje pasirodantys artistai orientuojasi intelektualiose potekstėse. Naujasis Natanaelio vaidmens atlikėjas V. Žuromskas siužetiniam konfliktui gyvybės ne tik kad neįkvėpė, bet jį dar apsunkino akivaizdžiomis dueto išpildymo pastangomis bei nesuvokiama pagrindine idėja. Atrodė, kad smulkutės primadonos A. Čumakova ir O. Konošenko yra nepakeliamos balerinos, o dvasinio aklumo ir praregėjimo drama skaitoma nuo pradžios iki galo su lengvai romantiška, nieko nesakančia šypsenėle. Gal būtų galima pagalvoti, kad taip ir reikia, jeigu nebūčiau mačiusi E. Butkaus ar M. Rimeikio sukurtų Natanaelio paveikslų. Intuicija šnabžda, kad šio spektaklio dienos mūsų scenoje suskaičiuotos. O gaila.

Naujosios kolekcijos perlai „Bolero+“ ir „Eglė žalčių karalienė“ nestokojo naujoviškumo spindesio ir pasirodė visu savo pagal plauką suglostyto eksperimento blizgesiu. Pats metas paklausyti įvairių epochų muzikos ir pajusti tikro, natūralų pasipriešinimą įveikusio bandymo ilgesį. Kartais iš tiesų apmaudu suvokti diktuojamąją kultūrinės rinkodaros realiją. Kitą vertus, tik dėl sėkmingo darbo šioje srityje teatro baleto menininkai turi galimybę reikštis tikrai eksperimentuojančiame „Kūrybiniame impulse“. (O ilgesį iš dalies galima patenkinti Menų spaustuvės Kišeninėje salėje, jeigu spėji laiku užsimerkti ir nematai profesionalumo trūkumo.)

J. Droninos gala koncertas, turėjęs tapti Baleto savaitės vinimi, tenka pripažinti, juo ir tapo. Negerbiantiems šios kultūrinės industrijos žanro, visiems „menševikams“, tarp kurių ir šių eilučių autorė, sunku suvokti tokio triumfo priežastis. Čia juk atsiveria galimybė pamatyti geriausius pasaulio šokėjus, susipažinti su įvairių choreografų kūryba, pasidžiaugti, kad su mumis švenčia ir visas pasaulis! Turbūt taip ir yra.

Osielis Gouneo ir Nicoletta Manni. Martyno Aleksos nuotraukos

Tik gaila buvo žiūrėti į tikrą „etualį“ Josuą Hoffaltą iš Pary­žiaus operos, kuriam koncerto formatas gana svetimas ir kuris neseniai Lietuvos publiką sukrėtė nepakartojama Alberto vaidmens interpretacija balete „Žizel“. Panašu, kad ir pačiai J. Droninai koncertinė specifika neleidžia iki galo atskleisti talento. Šie du artistai sutverti egzistencijai tik spektaklio, istorijos audinyje –­ galbūt todėl jų sušoktas D. Aubero pas de deux sušmėžavo pilkokai, be šiam opusui būdingo absoliuto spindesio. Žiūrovo tolerancijos išmėginimu pakvipo baleto šokėjų poros iš New York City Ballet pasirodymas. Balerina „įdomioje padėtyje“, žinoma, verta palaikymo, bet kaip kažkada yra pasakiusi M. Pliseckaja apie balerinos amžių, – šokti galima, bet žiūrėti neįmanoma. Tikra laimė buvo pamatyti labiau koncertuose ir konkursuose patyrusias žvaigždes N. Manni iš Teatro alla Scala, kubietį O. Gouneo iš Londono ir, žinoma, J. Krysanovą bei V. Lantratovą iš Maskvos Didžiojo. Žiovulį kelianti visa pirmoji koncerto dalis neleido įvertinti kitų dalyvių talento. Prieštvaninės kompozicijos nieko naujo apie Vakarų choreo­grafus žiūrovui neatskleidė, o A. Ratmanskio kūryba Lietuvoje yra ir taip pažįstama („Ana Karenina“). Maloniausiai žiūrėjosi jau paveldui priklausantys kūriniai – pas de deux iš baletų „Korsaras“, „Excelsior“, „Don Kichotas“, žinoma, ištrauka iš G. Balanchine’o šedevro „Brangakmeniai“. Nors pastaruoju atveju nežinai, kaip reaguoti į perdėm „prancūziškas“ J. Droninos rankas – juk choreografas savo opusą nostalgiškai skyrė imperatoriškajam Sankt Peterburgo baletui.

Įdomu, kad tokiame pompastiškame renginyje puikiai pritiko M. Rimeikio sukurtas trumpas duetas iš spektaklio „Visur, kur mes nebuvome“ – jis visų senienų apsuptyje tapo gaivaus oro gurkšniu. Intriguojančiai nuskambėjo ir adagio iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, kurį šoko O. Konošenko su M. Rimeikiu, o pastatė choreografas G. Williamsonas. Tapo aišku: mes esame konteksto dalis!

Rytmetinis „Spragtukas“ logiškai užbaigė Baleto savaitę, tarsi skleisdamas žinią, kad šis menas gyvas kiekvienuose namuose, o prigužėjusių vaikų pilnas teatras – geriausias abipusės meilės įrodymas.

Dar buvo visokių iškilmingų minėjimų, pagerbimų, apdovanojimų, furšetų ir kitokių šiai progai labai pritinkančių ženklų. Ramiai galime laukti 100 metų jubiliejaus. Lietuvos baletas tvirtai stovi ant kojų, traumų nenusimato. Kad tik nekiltų karas ir būtų pinigų.