Jūratė Visockaitė. Balsai ir kūnai

„Pelėjas ir Melisanda“

Vilniaus miesto afišose atsiradus neįprastų vardų operai „Pelėjas ir Melisanda“ pirmiausia minimas jos kompozitorius C. Debussy (1862–1918). Tačiau po „bohemiečių“ premjeros Kon­g­resų rūmuose (gruodžio 3 d.) man asmeniškai norisi išskirti šios operos literatūrinį pagrindą – M. Maeterlincko (1862–1949) simbolistinę dramą apie įsimylėjėlius, kurie, siekdami tobulybės, susinaikina. Impresionistinio, sutirštinto muzikinio kolorito pradininkas Debussy savo kūrinio libretą paliko irgi neįprastai tirštą – tikrą galvos skausmą būsimiems partijų prancūzų kalba atlikėjams. Ir klausytojams, priverstiems spektaklyje įsijungti abu smegenų pusrutulius ir intensyviai skaityti nepažįstamo siužeto subtitrus (ačiū Dievui, libretų vertimai teatruose gerokai patobulėjo, palyginus su tuo, koks baisus pažodinis tekstas bėgdavo takelyje prieš porą metų).

Trivialų meilės trikampį (du broliai ir vieno jų žmona) belgų rašytojas nobelistas išbraižė kaip geometriją, jo neurasteniški herojai bendrauja tik užuominomis, jie nesuvokia realybės, kurioje gyvena. „Mėlynosios paukštės“ su žvake ieškoma žmonių santykiuose, ir tai baigiasi tragiškai. Abejoju, ar šopenhaueriškos miglos bus prie širdies verdiškų ir pučiniškų operų aistrų perpildytam mūsų žiūrovui, bet nūdieniame repertuare šis originalus kūrinys yra avangardinis.

Jis tampa toks, nes solistai ištempia jiems skirtus sunkiasvorius draminius vaidmenis. Režisierė D. Ibelhauptaitė keistoje misticizmo ir impresionizmo jungtyje rado sau artimą medžiagą ir įkvėpė atlikėjus dirbti taip, kaip dirbama pilnaverčiame dramos teatro spektaklyje. Šiandienei operai tai sveikas pavyzdys.

Gal tik vienoje svarbioje erotinėje scenoje Melisandai, kurios plaukai „ilgesni nei jos rankos“, lenkiantis pro pilies langą link mylimojo Pelėjo, rodos, pritrūko ir vaizduotės, ir plastikos: apsinuoginusi undinė, prigulusi geležinės konstrukcijos aikštelėje, geidulingai svajoja, bet kai ateina tas realus „sustabdytas akimirksnis“ meilės garbanose, jis įvyksta kažkaip negrabiai. Gal tai tik pirmojo spektaklio riktas, o apskritai (kaip užsienio spauda rašė apie spektaklį su mūsų soliste kitame teatre) soprano J. Adamonytės Melisanda – tobula, nes susilieja vidus ir išorė, siela (balsas) ir kūnas.

Bejėgišką, bet fatališką moterį mirtin nevalingai stumia du skirtingi vyrai –­ brutaliai žirgliojantis Golo (rusų baritonas J. Ulanovas) ir delikačiai trypčiojantis Pelėjas (italų tenoras G. Filianoti). Prisideda ir jųdviejų aklas senelis Karalius (bosas T. Girininkas), kuriam adekvačiai atsiskleisti kiek trukdo juokingas peruko krūmas. Įspūdingos antraeilės ibseniškų šeimos moterų figūros; šurmulį salėje sukelia prie motinos mirties patalo įneštas tikrų tikriausias kūdikis – jo rizikingą minutės dalyvavimą gyvą nervą traukiančio spektaklio kontekste visai pateisinu (pasipiktinimą labiau turėtų kelti kiti gimę ir dar negimę kūdikiai, mūsų tempiami į įvairiausius renginius).

Atskiros pastraipos su klaustukais verta M. Jacovskio scenografija. Kolonos kapitelis, vaidinantis bedugnį šulinį, nukritęs prieštvaninis sietynas, ant senos pilies ir giminės sienos išdėstyti horeljefai, kurie staiga išsitraukia kaip stalčiai, yra pernelyg jau iškalbingi ir simboliški. Žinoma, visa tai jau matyta (bet kas dabar yra nematyta?), atpažįstama kaip „to ar ano scenografo arkliukas“ (nors galime juos ne ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, bet vis dėlto derėtų rizikuojant juos išbandyti, išsiauginti). Patys prancūzai šią operą vaidina tarp žemų medinių kolonų, o Melisandos lovą stato ant akmenų krūvos; yra tokių, kurie vis šąlančią ir saulės laukiančią heroję įkurdina sniegynuose; mes turbūt laukėme įprasto impresionistų drobių mirgesio, nors Debussy gyvena ant kietos žemės, o apie dangų tik svajoja.

Režisierė išdrįso avansu pasvajoti net apie A. Tarkovskio „Nostalgiją“, kurios stilius ir atrasta natūra ją nuolat stimuliuoja. Kodėl gi ne? Man, pavyzdžiui, Adamonytės paslaptingai vyrus traukianti ir tuoj pat atstumianti Melisanda priminė L. Triero „Melancholijos“ nuotaką, kuri naktį išsitiesia nuoga ant uolos ir atsiduoda artėjančiai planetai.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

*

LNOBT nacionalinio baleto 90-me­tį atšventė pasikvietęs pasaulinio garso baleto žvaigždes (gruodžio 5 d.). Puikioji teatro salė nuo apačios iki viršutinių kregždžių lizdų putojo nuo aplodismentų ir šūksnių „bravo“, jos šonuose savo tvirtom kojom du ilgus veiksmus išstovėjo trupės šokėjai ir fanai, o centrinėje ložėje juos išsėdėjo mūsų drąsioji vedlė Kregždė...

Bet norisi paminėti du lyg ir pašalinius momentus.

Išvakarėse kolegė, kuriai šis menas reiškė ir tebereiškia daug daugiau nei man, karštai pasakė: nekenčiu tokių koncertų! Dabar ir aš, pirmą kartą pamačiusi tokio lygio renginį gyvai, suprantu ją.

Rinktiniai poriniai koncertiniai numeriai, visi tie lenktyniaujantys 32 fuetė, iki gyslų ir griaučių apnuogina klasikinį baletą. Tokio lygio estetika padaroma štai tokia kaina! Žinoma, užkulisiuose, į kuriuos nušuoliuoja artistas, ji matoma nepalyginamai ryškiau. O tokiuose brangiai apmokamuose ir kainuojančiuose jungtiniuose koncertuose su rinktine snobų publika, šioji estetika, netekusi atskiro spektaklio romantikos ir auros, virsta reiškiniu, labai panašiu į sportą. Žinoma, profesionalų, olimpinį.

Kitas koncerto momentas grynai moralinis. Jis susijęs su apdovanojimais, kuriuos artistai gavo šventės pradžioje iš mecenatų. Iš tiesų, ačiū jiems, bet ir gana to. Gerbiamieji teatro vadovai ir koncerto vedėjai, parodykite aristokratų pavyzdį ir nedėkokite mecenatams, rėmėjams taip uoliai, garsiai ir tiek daug kartų, kaip visur Lietuvoj dabar įprasta! Tikroji labdara tradiciškai ir krikščioniškai daroma tyliai.

Tuo labiau kad po šių baleto artistų koncerto darosi absoliučiai aišku – iš tikrųjų tie, kurie davė, turi pasakyti: ačiū, kad jūs paėmėte.