Aš tikiu atskirais žmonėmis, išsigelbėjimas – atskiri žmonės, išsibarstę po visą Rusiją šen bei ten –­ gal inteligentai, gal mužikai, – jie jėga, nors jų ir mažai.

 

Rugpjūtį visa pjesė buvo parašyta, suguldytas „iškirtimas“, kaip tokiais momentais sakydavo Čechovas. Kai kas dar keitėsi, tačiau jau ne siužetas. Antrame veiksme dingo paminėjimas apie upę, liko tik remarka: „Laukas. Sena, pakrypusi, apleista koplytėlė, šalia šaltinis, dideli akmenys, kadaise, matyt, buvę antkapiais, ir senas suolas.“ Galbūt čia atsiliepė tai, ką Čechovas matė prie Naros. Dabar apie upę užsimenama tik herojų replikose. Matyt, neatsitiktinai ji tapo nematoma. Bet dėl to ne mažiau, o gal dar labiau svarbi, kad suvoktum Ranevskajos (ten paskendo jos septynmetis sūnus Griša) savijautą, visų sodybos gyventojų ir sodo likimus.

Kalbėdamas apie rusų sodybas, apie tai, kas ir kur gyvena, Čechovas visuomet kaip visumą akcentuodavo: namas, prižiūrimas sodas, upė. Melichovo trūkumas, anot jo, – nėra upės arti. Namelis Voskresenske patraukė, nes stovėjo ant aukšto upės kranto. Poilsio Maklakovo sodyboje praėjusią vasarą jis atsisakė, matyt, dėl to, kad „upė toli ir sodas barbariškai neprižiūrėtas“.

Amžinai atsinaujinančio parko ar sodo grožis jam buvo patrauklus ir svarbus. Jeigu jie apleisti, naikinami, nuskurdę, tai įžeidimas gamtai ir kaltinimas žmogui.

Estetika ir etika, grožio pojūtis ir „vargstanti dvasia“ pasirodydavo neapčiuopiamai, bet esmiškai susieta. Šitas ryšys turbūt buvo Čechovo talento ir asmenybės dalis. Tai ryškėja ir jaunystės laiškuose artimiesiems iš Taganrogo. 1879 m. jis pakomentuoja jaunesniojo brolio žodžius „tavo menkas ir nepastebimas broliukas“, paklausdamas jo: „Suvoki savo menkystę? Mažumą pripažink lygindamasis su Dievu, protu, grožiu, gamta, o ne su žmonėmis. Gyvenant tarp žmonių reikia suvokti savo vertę. (...) Nepainiok „susitaikyti“ ir „suvokti savo menkystę“.“ Būti vertam dieviškojo paveikslo, jeigu yra jėgų, neprarasti panašumo, didinti jį! Tačiau pamažu šis įsitikinimas dingsta iš Čechovo laiškų ir kūrybos, nes laikui bėgant reikia vis didesnių pastangų.

Pirmajame „Vyšnių sodo“ variante antrasis veiksmas baigėsi Firso ir guvernantės Šarlotos scena. Firsas ieško Ranevskajos pamestos portmonė. Šarlota padeda jam: „Štai vėduoklė... O štai nosinaitė... dvelkia kvepalais. Daugiau nieko. Liubovė Andrejevna nuolat pameta. Jinai ir gyvenimą savo pametė (tyliai niūniuoja).“

Čechovas sakė Kniper, kad šitas moters vaidmuo yra geriausias pjesėje. Olga Leonardovna nesuprato, kodėl vyras ma­to ją kaip Šarlotą. Tačiau, matyt, kažką svarbaus autorius įdėjo į jos žodžius: „Neturiu tikro paso, nežinau, kiek man metų. (...) Iš kur aš ir kas aš – nežinau. Nieko nežinau. Nieko neturiu.“

Rugpjūčio pabaigoje pjesė, kaip rašė Čechovas, „linksma, lengvabūdiška, (...) kai kur netgi farsas“, buvo baigta. Beliko komediją perrašyti. Bet dėl atšalimo, o greičiausiai dėl įtempto darbo Čechovas susirgo.

Kniper išvyko rugsėjo 19 dieną. Be rankraščio, vildamasi, kad jo sesuo atveš jį spalio pradžioje. Maskvos laikraščiai jau skelbė, kad Čechovas parašė naują pjesę ir ji Dailės teatre pasirodys gruodį. Jis skundėsi žmonai „bjauria, pesimistine“ nuotaika ir prašė: „Rašyk man visas smulkmenas, kurios liečia teatrą. Aš taip toli nuo visko, kad imu prarasti viltį. Man atrodo, kad kaip literatas jau esu atgyvena, ir kiekviena frazė, kurią užrašau, yra niekam nereikalinga ir netinkama. Čia aš šiaip sau.“

Sužinojęs apie tai Nemirovičius tikino Čechovą: „Mūsų nekantrumas laukiant tavo pjesės vis aštrėja. Dabar jau laukiam skaičiuodami dienas. (...) Paskubėk ir, svarbiausia, – negalvok, kad tu gali būti neįdomus.“

Kniper atsiuntė ištisą panegiriką: „Tokio rašytojo, kaip tu, nėra, ir todėl neužsisklęsk, nenugrimzk savin. Pjesės tavo laukia kaip dangaus manos. (...) Bučiuoju tave, bučiuoju tavo rankas ir meldžiu Dievą, kad tu gerai jaustumeisi.“

Abipusė laukimo įtampa pynėsi su nusivylimo baime. Čechovas juokavo, kad pjesėje „yra kai kas naujo“, pavyzdžiui, nė vieno šūvio. Iš tiesų, čia niekas nešauna ir nesišauna, skirtingai nei visose ankstesnėse pjesėse. Tiktai „užmiršta“ namie seną ištikimą draugą Firsą.
Jį kankino ne vien įprastas kosulys, maudžianti nugara ir kojos, bet ir silpnumas. Toks, kad kartais nebuvo jėgų apsirengti. Matyt, bijodamas pleurito, paskutinėmis rugsėjo dienomis Čechovas pats paskambino Altšuleriui.

Jau prieš savaitę gydytojas buvo sakęs užbaigti tuos šaltus rytinius apsitrynimus, kuriuos rekomendavo Kniper. Ji pati apsipylinėdavo rytais ir tikėjo šitos higienos procedūros galia. Čechovas neslėpė nuo žmonos savo būklės. Tačiau laiškuose jai jis visada ne sirgo, o „sveiko“, tikino ją, kad „vis geriau ir geriau“. Tiesa, ėmė svajoti apie „tolimą plaukiojimą“.

Olga Leonardovna nebuvo priklausoma nuo svetimų nuomonių, ji nebijojo apkalbų, piktžodžiavimo. Bet jai nepatiko gyventi „be apetito“ ir darbo džiaugsmo – tada jos dvasinė pusiausvyra kisdavo. Iš 1903 m. jos laiškų dvelkia sezono ilgesys: „Greičiau vaidinti, gyventi, jausti už kitus.“ Jos tėvų namuose vėl kaip ir anksčiau „per vakarienę daug ir triukšmingai kvatojome, kniperoviškai“. Vėl jinai pasakoja, kaip skaniai svečiuose valgė „sterlę žiedeliais, barščiukus, kotletus, artišokus, keptus obuolius“, kaip ji pati kitus vaišina „žuviene su raguoliais, spalvotu kopūstu, rostbifu ir šokoladu“.

Ar ji mokėjo save taip suvaldyti, o gal jai apskritai nebuvo duota stiprių išgyvenimų ir ji giliai jausdavo tik „už kitus“ scenoje? Kniper „užvirdavo“ neilgam, neeikvojo savęs ilgoms kančioms, saugojo save. Gal dėl to nesąmoningai mėgo priesaginius veiksmažodžius (aš ne vaikščiojau, o vaikštinėjau; ne žiūrėjau, o žiūrinėjau; jos žodžiais tariant, jai ne skaudėjo, o paskaudėdavo). Jeigu seseriai Marijai Pavlovnai dažnai ištrūksta žodis „nemalonu“, juo jinai matuoja nuotaiką ir požiūrį į save, tai Olga Leonardovna vis pabrėžia tai, kas „malonu“. Šita mažorinė jos būsena imponavo Čechovui, išaugusiam šeimoje, kurioje visus valdė baimės, skundai, nerimas.

(...) Ar Čechovas jautė dideles baimes? Vadindamas save fatalistu, jis vis tiek ne vieną kartą sakė, kad „reikia spausti savo liniją“, nepasiduoti baimei, likimui, atsitiktinumui, jis juokavo: „Viskas šiame pasaulyje, kaip sakoma, į gera. Visiškai viskas.“ Ir nereikia iš anksto įsivaizduoti, gąsdinti savęs ir gyventi baimėje. Jeigu 1889 m. jis dar nerimauja dėl atsikosėjimo krauju, tai vėliau apie tai užsimena tik tarp kitko. Išnyksta ir jo baimė apsikrėsti ir mirti nuo vidurių šiltinės, apie kurią užsimindavo jaunystėje.

Vis dėlto vieno dalyko jis, atrodo, bijojo. Bėgant metams vis labiau. Bijojo, kad dings noras rašyti, išseks žodžiai arba jis nusens. Tai slėgė galbūt labiau nei kokia nors bėda, senatvė, ir niekada neišnyko. Ypač baigus kokį nors kūrinį. (...)

Į „Vyšnių sodą“ buvo sudėtos didžiulės dvasinės jėgos. Ši pjesė, kaip ir „Žuvėdra“, buvo kuriama ne pagal taisykles. Netiesmukai įveikiant literatūrinį ir teatrinį „čechoviškumą“. Tai yra Čechovo ir Dailės teatro madą, kuri rašytoją laikė „liūdesio ir prieblandos“ dainiumi, o jauno maskvietiško teatro atradimus įžiūrėdavo tik butaforijoje ir garso imitacijoje.

Visi pirmieji atsiliepimai stebino „ašaromis“. Jis rašė komediją, o Nemirovičius daro pastabą dėl „ašarų gausos“. Kniper parašė, kad raudojo per paskutinio veiksmo skaitymą, ji perdavė Stanislavskio žodžius, kad jis „4-ajame irgi ištisai verkė“. Stanislavskis vėliau laiške pats patikslino: „Tai ne komedija ar farsas, kaip Jūs sakėte, tai tragedija, nors finale ir atveriate geresnio gyvenimo išeitį. Joje daug poezijos ir lyrikos, sceniškumo; visi vaidmenys, neišskiriant Praeivio, – puikūs. (...) Prisibijau, kad publikai bus pernelyg subtilu. O kiek dar reikės kvailysčių apie pjesę perskaityti ir išklausyti!“ Jis suabejojo ir savo teatru. Pjesei „reikalingi pernelyg dideli aktoriai, kad apsireikštų jos grožis. Mes nepajėgsim šito padaryti“. Ir vėl kartojo: „Ne, paprastam žmogui –­ tai tragedija.“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Кузичева Алевтина. „Чехов. Жизнь „отдельного человека“. – M.: Молодая гвардия, 2010.