Vytautas Landsbergis. Ugnės Žilytės piešinys.

 

Globaliavom

Kalbėjomės trise: su Makronu ir Amerikonu.

Tegul sapnas, bet ne tai svarbu.

Svarbu mintys, minds do matter.

Matyt, kiek susivokėm, nes pokalbis tęsėsi. Kažkurią akimirką pastebėjau, kad mus filmuoja, bet stengiausi nekreipti dėmesio, nesiblaškyti. Ar jie pastebėjo – nežinau.

Kalbėjomės, ar išliks žmonija kaip dabar.

Pernelyg gausu permainų ir tiesiog žmonių, o ir jų pačių pernelyg gausu, kad būtų kaip buvę. Ir čia dar Motina gamta. Jai kažkas nusibodo.

Pavyzdžiui, draudimas moterims apsinuoginti veidą.

Tą musulmonai įvedė saviškėms, ir jos sutiko.

Nors ponai ir toliau vaikščiojo apnuogintais veidais, nebent gausiai apsiželdindavo.

Bet štai atėjo Motina: arba užsidangstot visi, vyrai, moterys ir bendrieji, arba išsivirusuosit palikdami laisvus plotus.

Mano pašnekovai, M. ir A., kurie musulmones mergaites net skriausdavo, buvo supernelinkę užsidengti viešumoje savo šviesių veidų, tačiau privalėjo paklusti.

Mat neišvengiama. Ir apie tai truputį globaliavome.

Jau kiekviename planetos užkampyje atsiras tvarkytojas Veryga, žengsime vis pažangiau.

Mamai turime ką nors atsakyti.

 

 

Naujametinis regėjimas iš Naisių

Konservatoriai labai nevienodi. Antai Jungtinėje Karalystėje jie nuėjo teisingu keliu – ardyti Europos Sąjungos. Ši mat yra didžioji kliūtis istorijos profesoriaus Vladimiro V. P. užmačioms valdyti Europą, o tai sektųsi, jei europiečiai būtų tradiciškai suskaldyti. Todėl ardyti ES yra gera. Lietuvoje prieš penketą metų buvo toks referendumas – atsisakyti ES, deja, nepavyko. Lietuvos nenaudėliai konservatoriai tada buvo prieš. O britams pavyko! Jų šalis kupina vilčių.

Lietuva tebėra Europoje, tai blogai.

Blogiausi iš blogiausių mūsų šalyje yra antimėnuliečiai Per visą savo partijos istoriją jie niekad nieko gero mėnuliui nepadarė, tik griovė ir kenkė. Ir periodiškai, kiekvieną mėnesį, ir ištisai. Jeigu jie kartais laimėtų rinkimus ir patektų į valdžią, tai sugriautų visą mėnulį, suskaldytų gabalais ir nublokštų žemyn. Tokios katastrofos leisti negalima! 

 

 

Rytų aušra

Be reikalo ten Maskvoje taip ardosi.

Rusijos iš Vakarų niekas neužims.

Nei Napoleonas, nei Hitleris, nei ukrainiečiai.

Net Lietuvai kadaise nepavyko.

O iš Rytų – užims!

Jau užiminėja, tik žemėlapio neperdažydami.

Todėl maskvėnai nė nejaučia, kaip Pekino agentai juos gudriai nuteikinėja prie Vakarus, prieš Europą.

Tik nenorėkit būti europiečiais ir liksit kam reikia.

Visa buvusios Rusijos azijinė dalis su pažliugusia Šiaure, užnuodytu Baikalu ir Aralu, gelstančiu žemynu jau dabar ne rusiška. „Procesas paėjo“, – anot M. Gorbačiovo.

Būtų nepaprasta lyderiams susitarti, kad kinai porą šimtų metų neis į vakarus už Uralo. Jų piliečiai rusai, sibiriokų ir komjaunuolių palikuonys, bus mandagi tautinė bei rasinė mažuma. Europinė buvusios deržavos dalis turėtų progą susivokti, kad ir jie – europiečiai.

Prieš dvidešimt metų siūlydavau šią opciją tarptautinėse konferencijose, o dalyviai klausytojai manydavo, kad aš juokauju. Žinoma, jie neklydo.

 

 

Be atsako

Pirmosios Respublikos poetas tik gailiai atsiduso:

 

Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,

Tai kas gi man atleis?

 

Tikriausiai iš meilės, gal dėl kurios nors iš savo penkių simpatijų (K.O.S.S.U.). Bet meilės stebuklas, tad ir meilės sielvartas neturi ribų. Jis užgriebia visuotinumą. Poe­tas galėjo tais žodžiais kreiptis ir į gailestingumo Dievą.

O atsako vis tebelaukiam.

Išties, ar bus mums, nenaudėliams, atleista?

 

 

Ozolo laidotuvės. Lapkričio pradžia. Gatvė

Nemanykit, kad tai sapnas, nors iš pradžių ir man taip atrodė.

Spietėmės toj Teatro gatvelėj, kur jis kadaise gyveno. Ir man yra tekę bent kartą ten lankytis.

Dabar labai vėlyvas išlydėjimas. Atidengiant lentą. Bet ir daug minčių apie įvykį.

Kodėl nėra to ir kito istorijos dalyvio? Kurie dėjosi artimi. Kurie nūnai aukštinasi pasinaudodami. O išlydėti neatėjo. Tai yra prie lentos.

Kaip jam tai atrodytų?

Ir kalbos.

Kalbėtojų atranka. Kas dėl to posėdžiavo, parinko? Kas nutarė nesiūlyti susirinkusiems – gal norėtų dar kuris tarti žodį?

Vienas būtų taręs apie ieškojusį kelio. Bet juk nė ateiti nekvietė, nepranešė.

Bemaž stebėjosi pamatę. Sudie, Romualdai.

 

 

Tirti nereikia

Ir sapnuose ateina žinios. Informacija. Glūdėjusi būties gelmėse iš nežinomų šaltinių. Ten ji fermentavosi, kaupėsi nelyginant raganų raisto metanas ir štai pukšt į paviršių nakties glūdumoj, ir melsva liepsnelė. Žaltvykslės, gamtos reiškinys.

Vėlės! Kodėl ne? Taip, tavy gyvena vėlės, kita tik­rovė. Antroji, o irgi esanti.

Taip šiąnakt sapnavau Česlovą Juršėną. Susitikome senosios Konservatorijos pirmojo aukšto koridoriuje. Ties kadaise buvusia sporto sale. Ėjau nuo laiptų link pagrindinio rūmų įėjimo ir išėjimo, ir štai koridoriuje stovi Juršėnas.

Einu pro jį, ir klausimas: ar sveikinsimės? ar pasikalbėsime?

Taip ir liko klausimu, nes praėjau pro jį – seną pažįstamą, vos vos linktelėjome kits kitam ir nė vienas neužkalbinome.

Kodėl?

Blaivydamasis iš sapno tebesvarsčiau tą klausimą.

Tai ypatinga sąmonės zona. Jau esi pabudęs, suvoki, kad sapnavai, ir dar mąstai, svarstai, ką susap­navęs – lyg iš sąmoningos tikrovės zonos, tačiau tebebūdamas ir ten, anoje tikrovėje.

Taip ateini pats pas save ir ką nors papasakoji.

Buvo aišku, kad turime ką pasakyti kits kitam ir vėl liko nepasakyta.

Taip ir liks greičiausiai, kaip ir visais panašiais atvejais. Kilę nepaklausti ir neatsakyti klausimai, kurie išnyks kartu su tavim.

Kartais vis dėlto paklausi – paviešini, mėgini aktualizuoti – ypač iš mūsų dar nesenos, dar aktualios istorijos.

Rašai ir net paskelbi savo klausimus, o jie ten pukšteli ir užgęsta kaip žaltvykslės, kurių niekam nereikia. Karalienė Naktis žino apie tą praktiką ir šypsosi.

Dabar artėja Sausio 13-osios trisdešimtmetis. Tik­riausiai neiškęsiu neparašęs dar kartą jau N kartų įvardytų klausimų. Ir su vardais, ir su laikais, ir aplinkybėmis, ir jei kam įdomu – neatsakymų chronologija. Mat neatsakymai – irgi atsakymai.

Įdomu, kaip skambėtų senosios Romos teisės nuostata: investigare non necesse est. Tirti nereikia. Net žinomų ir paviešintų nusikaltimų. Romėnai taip nesielgtų, o mes – ištisai. Neatsakome pirmiausia pavardėmis: kas nustatė, nurodė, liepė, kad tirti nereikia? Čia būtų tyrimo pradžia, ale nebus.

 

 

Didis grožis

Buvau teatre atsisveikinti su Vaclovu Daunoru.

Skambėjo įrašai. Ekranas. Virš urnos – nuostabus bernas, dainų bernelis, kuris ne prašo, o skelbia pasauliui savo gyvenimo džiaugsmą:

„Nesibarkie, tėveli...“

Balsas išties nepaprasto grožio, šilumos, pagaunančios vibracijos. Galia! Taip ir skamba mano tebegyvenančio sąmonės ausyse, nešuosi jį su savimi.

Esminiai dalykai. „Kam apleidai žirgeły...“

Čia ir klausytojo-tyrėjo klausimėlis. Gal tarmių žinovai atsakytų. Ar po „žirgely“ (su kietąja „l“) neturėjo sekti „pamyłejau mergeły“? Sąskambis, tobulybė.

Žinoma, inteligentai orientavosi į bendrinę kalbą. Dar nebuvo Povilo Mataičio tautosakinio teatro. Ir Mikas Petrauskas, kuris pats leido savo aranžuotes, pats dainavo ir gal norėjo, kad jo amerikietiškų konservatorijų studentai užtrauktų taisyklingai – nebūtinai tarmiškai – galėjo paredaguoti į „mergelę“. Nors štai gimtosios Dzūkijos „raudonucių obuolucių“ neredagavo.

– Ką manytum, Vaclovai, tu nenuorama?

Sąjūdininke? – nebepasiklausiu.

Bet skamba, lydi daina – ne natos, o balsas – ir joje didis grožis.