Barbora Gediminaitė – islamiškų maldos kilimų gelbėtoja, tekstilininkė-veidrodininkė, šviesos tyrinėtoja. Daugelio „ArtVilnius ’23“ mugės lankytojų dėmesį patraukė ir jos sukurta veidrodinė „Maldų siena“ karo tema. Kalbėjomės su Barbora apie Rytus, jų artumą, veidrodžius, kultūros įvairialypiškumą, ribas ir abejones.

 

Barbora Gediminaitė. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

 

Kodėl ir kaip tavo gyvenime atsirado Rytai? Ko ten ieškojai, ko trūko?

Vidurio Rytai atsirado iš primirštų mokyklinių svajonių. Galvoje nuolat šmėžuodavo gan romantizuotas Damasko turgaus vaizdinys – gal iš „Tūkstančio ir vienos nakties“, gal iš kieno pasidalijimų kelionių įspūdžiais. Galiausiai 2009 m. planuojamų atostogų kryptimi tapo Sirija. Ji mane ir užbūrė: žmonės, maistas, garsai, kvapai, miestai – viskas atrodė taip nauja, o sykiu taip artima – tokia buvo bendra vidinė jausena, aiškus noras čia grįžti. 

 

Daugelyje šalių žmonės sėdi prie kompiuterių ar mosuoja kauptukais daržuose, melžia karves, glaudžia kūdikius, neprofesionalūs menininkai kuria fantastiškus paveikslus... Kartais žmonėms turbūt nesinori prisiminti, kad esame panašūs?

Ko gera, taip ir yra... Nors kai kurie mano pažįstami spėlioja, ar viename iš praėjusių gyvenimų nebuvau gimusi musulmoniškoje šalyje... 

 

Iš to paslaptingo artumo gyvenime ir kūrybos kelionėje dar buvo Marokas, Jordanija, Iranas, orientalistikos studijos, doktorantūra...

Vilniaus dailės akademijos (VDA) Tekstilės meno ir dizaino katedroje magistrinį darbą susiejau su šviesos menu. Ieškodama šviesos kultūrinio kodo radau jo pėdsakų ne tik Vakarų, bet ir islamiškos kultūros tradicijoje, tapo aktuali islamiškoji vizualinė raiška. Kad ją galėčiau tirti meno doktorantūros projekte, privalėjau išmanyti patį islamą ir juo grindžiamas kultūras. 2013 m. įstojau į bakalauro Arabistikos programą Vilniaus universiteto (VU) Azijos ir transkultūrinių studijų institute. 2014 m. pagal studijų mainų programą išvažiavau akademiniams metams į Jordanijos universitetą Amane, 2016 m. – į Teherano universitetą, o jau VU studijuodama magistrantūroje 2018 m. semestrui – į Amerikos universitetą Kaire. Tuo pat metu įstojau ir į VDA meno doktorantūrą. 

 

Kas šiame kelyje tau buvo netikėčiausia? 

Itin netikėta pasirodė eksperimentinės šiuolaikinio meno praktikos bendradarbiavimo studijos „Random International“ instaliacija „Rain Room“ Šardžioje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Netikėta konceptualiai – lietaus potyris dykumoje ir sykiu aiški nuoroda į kultūrinio kapitalo srautus regione. Išties visame regione pastebima sparti meno platformos kūrimo ir perkūros dinamika: muziejifikacijos procesai, šiuolaikinio meno parodos, meno mugių tinklas, tarptautiniai projektai, paveldo permąstymas, restau­ravimo darbai. 

Svarbiu atradimu pavadinčiau kultūros daugiasluoksniškumą. Įvairiausi sluoksniai dažniausiai atsiverdavo per žmones, draugus, sociumą, regimą religingumą, ypač per salsos bendruomenę, o tokių bendruomenių, būdama salsos mėgėja, nesunkiai rasdavau visur. Kaire, kur krikščionys yra konservatyvesni nei Europos šalyse, matydavau, kad jie paiso labai panašių ribų ar draudimų, kaip ir musulmonai. Čia kuri nors tradicija, kurią esame linkę priskirti islamui, nėra išskirtinai islamiška, ji prigyja tam tikroje visuomenėje, vietoje. Tarkim, Egipte krikščionys – tiek moterys, tiek vyrai – susiduria su smerkiančiu požiūriu į porinius šokius. Stebint aiškėja labai daug tarpreliginių bendrumų. Tai priverčia iš naujo apmąstyti kai kuriuos vertinimų ir normų stereotipus. 

Deja, dažnai domėjimąsi islamu, islamo kultūromis, jų tyrimus ir studijas žmonės – netgi iš artimos man aplinkos – sieja su religijos keitimu. O juk islamo studijos paskatino pažvelgti į save ir tik sustiprino mano pačios katalikišką tikėjimą, šeimoje išugdytas vertybes. Kita vertus, neapleidžia abejonės. Nuolat klausiu savęs, ar turėčiau kalbėti, pasakoti ir kiek išsamiai, ar turėčiau bandyti padėti suprasti – šie klausimai iškyla tiek draugiškai kalbantis, tiek viešesnėse diskusijose. Todėl labai džiaugiuosi galėdama komunikuoti per meną, kultūrą.

 

Ką Artimuosiuose Rytuose įvardytum kaip didžiausią savo meilę?

Kairas. Besąlygiškai. Nepamirštamas vaizdas iš 2013 metų. 5 ar 6 val. ryto su draugais sustojome ant vieno iš tiltų per Nilą, iš kur buvo matyti tarytum padūmavęs, šešėliuotas Kairo vaizdas: minaretų, mečečių, kitų pastatų kontūrai, atsiveriantys tarsi miesto sluoksniai. Ir vienas su kitu susisiejantys, susikertantys ar prasilenkiantys maldos kviečiantys azanai, kuriuos girdėdavau al Azharo parke.

Kita išsipildžiusi meilė – sunkiai aprėpiamo grožio Ramo Vadės dykuma Jordanijoje ir vietos žmonių, beduinų, tikrumas. Galėjau tai pajusti keliaudama su vietiniais žygeiviais, šie turėjo savo kontaktų, jutau vietos žmonių norą man padėti suprasti – tai nebuvo turistams skirtas parodomasis bendravimas. Pati Ramo Vadės dykuma man – visų didžiausia magija, didesnė ir už veidrodį...

 

O meilė be atsako?

Meka. Labai norėčiau pajausti, ką reiškia islamiškoji piligrimystė, bet suprantu, kad to nebus. Jei nesi musulmonas, ten tiesiog nepateksi. Meka ir Medina musulmonams yra šventi miestai. Man buvo siūloma suvaidinti, apsimesti. Tai tarsi nebūtų sudėtinga. Religiniai išgyvenimai ir praktikos mane traukia, yra įdomios, laikiausi ramadano pasninko. Vis dėlto prieš įeinant į šventą vietą reikėtų pasakyti tikėjimo formulę. Jeigu ją ištartum dviejų musulmonų akivaizdoje, tai reikštų, kad tapai musulmonu. O taip meluoti negaliu – neleidžia įsitikinimai. 

 

Didžiausias širdies skausmas?

Sirija ir Palestina. Jaučiu skausmą ir... neviltį. Žinoma, ir troškimą, kad priešai kokiu nors būdu susikalbėtų. Vis dėlto matau ir interesus, ir didelę galios asimetriją. Taip pat matau, kaip skiriasi akademinis diskursas ir tai, ką kalba politikai, kurie taip kalbėti galbūt ir privalo. 

 

Nebe pirmam meno projektui pasirenki islamiškus maldos kilimus. Kodėl?

Man labai svarbus santykis su kitu, ta riba tarp žinojimo ir nežinojimo ir kiek galime sau leisti nesuvokti, neperskaityti kultūrinių kodų. Įdomi ir kultūrinės klaidos dimensija. Neatsitiktinai darbuose svarbią vietą užima maldos kilimai. Jie iš esmės svarbūs steigti islamiškąją religinę erdvę. Vis dėlto atkreipiau dėmesį į jų pasiūlą naudotų daiktų rinkoje. Paaiškėjo, kad Lietuvoje jie labai populiarūs dėl formato – žmonės juos tiesia prie lauko durų koridoriuose, valosi batus. Pajutau, kad turiu juos gelbėti. Nuo 2019 m. bandydama išsaugoti jų dvasingumą, pradėjau ieškoti ir įsigyti Lietuvos antrinėje rinkoje. Keldama etinius klausimus, eksponavau juos instaliacijoje „Schemos“ („Artifex 2020“). 

 

Barbora Gediminaitė. „Maldų siena“, „ArtVilnius ’23“ mugė. Giedriaus Matulaičio nuotrauka

 

Daugelio „ArtVilnius ’23“ mugės lankytojų dėmesį patraukė tavo sukurtas veidrodinis projektas karo tema... Veidrodinė instaliacija, pristatyta „ArtVilnius ’13“, tau pelnė ir tų metų mugės žiūrovų įvertinimą – geriausios menininkės vardą. Kuo tau įdomi ši technologija?

Veidrodį pradėjau jaukintis 2012 m., kilus idėjai kurti šviesos kilimą kaip baigiamąjį magistro studijų darbą. Tai tapo tęstiniu „Šviesos dialogas – daiktai“ projektu – kiekvienai erdvei pritaikytu šviesos piešiniu ir veidrodžių konstrukcijos dydžiu. Šio projekto pagrindu sukurta instaliacija tapo mano debiutu „ArtVilnius ’13“ mugėje, atstovavau VDA tekstilės galerijai „Artifex“. Veidrodis kaip pagalbinė priemonė šviesos raštams kurti pamažu tapo mano kūrybos medžiaga. Religinėse piligrimystės ar aukštą socialinį, prabangos statusą reprezentuojančiuose persiškuose XVIII a. interjeruose naudota ayeneh kari technologija, kurią įvardiju savo sukurtu naujadaru „veidrodystė“, tapo ašimi meno doktorantūros projektui. Veidrodžio esminė savybė kurti vaizdus man buvo aktuali ir interpretuojant takumą (personalinė paroda „Taku“ („Artifex 2022“). Naujausioje „ArtVilnius ’23“ mugėje, „Foreign Territory“ galerijoje, pristatytame projekte „Maldų siena“ veidrodis pasitelkiamas savirefleksijos konceptui. Istorinių balochių genties islamiškųjų maldos karo kilimų citatos – veidrodiniai naikintuvai, tankai ir kitos šių kilimų kompozicinės detalės – kviečia iš naujo apmąstyti žmogiškąsias, atsikartojančias traumines patirtis. Norėjosi prieš kone 45 metus karo vizualika reflektuotą audėjų realybę priartinti prie žiūrovo savasties. „Maldų siena“ prasidėjo dar 2020 m., kai įsigijau kelis karo kilimus. Karas Ukrainoje spartino darbus, o šiandien, regis, apie tai kalbėti yra ypač svarbu. 

 

Kaip vertini Rytų šalių kultūros pokyčius ir kaip juos išgyvena tų šalių gyventojai?

Globalizacija ir ją lydintys procesai aktualūs visur – Vidurio Rytai nėra išimtis. Ultramoderni architektūra, šiuolaikinio meno bienalės, šaltinių prieigos, man regis, suvokiama kaip natūrali kaita. Jaunimas klausosi metalo, vyksta festivaliai po atviru dangumi, susiformavo klubinė kultūra ir daug sluoksnių, kuriuos suvokiame kaip šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Sykiu tas pats jaunimas laviruoja tarp gausybės nusistovėjusių kultūrinių normų. Esama radikalių vertinimų, atsargumo ir gyvos tradicijos. Esu pastebėjusi ir baimę, kad migravęs šeimos narys asimiliuosis, apleis religiją ir keisis, dėl to dauguma siekia likti savoje aplinkoje – renkasi emigruoti į kultūriškai artimus musulmoniškus kraštus. Regiono viduje stebimi didžiuliai migraciniai srautai, nors vadovaujantis populiariu vakarietišku naratyvu atrodytų, kad žmonės iš Rytų plūsta tik į Vakarus.

 

Ar dažnai sapnuoji Rytus, ko pasiilgsti?

Sapnuoju draugus, kartais sapnuoju arabiškai. O pasigendu daug  saulės, dulkių skonio burnoj pravaikščiojus visą dieną, garsų, ypač azano, ramybės ir kartu gyvenimo ritmo jausmo mečetėje, nesuvokiamo grožio architektūros, ornamentų, šviežių sulčių ir saldumynų, o labiausiai tai vakarėjančio Kairo daugiaplanio minaretų tolio leidžiantis keliu nuo al Azharo parko link citadelės ir Maadi rajono. 

 

 

 

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai.