Marytė Kontrimaitė. „ Kristalų atskalos“. Dailininkas Arvydas Každailis. – V.: „Vaga“, 1971.

 

Jau beveik du mėnesius kasdien panašus tvarkaraštis: prabundi ir esi sekamas žinių. Lyg kas būtų sukeitęs vietomis – ne tu jas, o jos tave. Seka, stebi, nepaleidžia. Gyvenimas lyg ir nestoja, darbai vyksta. Remontuojantis butą kaimynas kartais gręžia sieną. Bet viskas tarsi nutolę. Užslopę po nuolatinio sumišimo šydu. Žinios nuolat atsinaujina. Kaskart prasimušantys nerimo aliarmai tampa reguliarūs. Nustumia į antrą planą kitus įvykius, vaizdus, garsus. Net betoną skrodžiantis grąžtas, rodos, gergždžia dusliau... Vis dėlto prie karo priprantama greičiau, nei maniau. Sirenos reportažuose tampa rutina, pranešimai apie nuostolius – būtinu atributu. Gyvenimas, nors ir nutolęs, tęsiasi. Įprastinė aplinka irgi nekinta: kėdė, klaviatūra, ekranas, arbatos puodelis, kaktusai ant palangės. Tik vakarai kažkokie ilgesni. Gal net ne vakarai, veikiau povakariai, beveik pusiaunakčiai. Prakeikta nemiga. Užsnūsti nepavyksta net per vėlyvo serialo reklamines pertraukėles (anksčiau jos puikiai padėdavo – miegamajame specialiai esu tiesioginę transliaciją palikęs, kad pagunda „prasukti“ migdančių intarpų nekiltų).

Tempdamas laiką bandau skaityti. Kelintą dieną vis pasirausiu tolimesniuose lentynų kampuose. Proza kažkaip nelimpa, tad vėl vartau senus eilėraščius: Janina Degutytė, Algirdas Verba, Algimantas Baltakis, Stasys Anglickis. Kai kas kabina, kai kas – šiaip sau... Vakar tarp patriušusių knygų aptikau daugiau nei pusės amžiaus senumo Marytės Kontrimaitės rinkinį „Kristalų atskalos“ („Pirmosios knygos“ serija). Neišvaizdus, vos 52 puslapių (kažin ar šiandien tokio plonumo knygelę kas leistų?), minkštais viršeliais. Skaitytas, ko gero, vienintelį kartą – išsyk po įsigijimo antikvare, maždaug nepriklausomybės pradžioj. Paskui padėtas ir užmirštas. Kažko ypatingo nesitikėjau – visgi pirmoji knyga, autorei vos 24-eri, – bet atsiverčiau ir:

Ar tu patikėsi –

      už tą lemtingąjį trenksmą,

      už tą nematytą ugnies ir viesulo įdūkį,

      aš bijau šimtą kartų labiau

      tylos.

      Ji bus – po to.

Ji ateis,

      kai pašvaistė virš buvusio miško išblės,

      kai nurims dundėjimas griūvančių miestų,

      kai paskutinė žmogaus aimana

      užges,

      kai nutils paskutinis apdegęs paukštis.

                                                      (p. 38)

Lyg ir nesu mėgėjas ieškoti poezijoje sąsajų su realybe ir nuoširdžiai nevirškinu dirbtinoko „socialumo“, lyg ir suprantu, kad visai ne apie tai čia, kad tekstas gana deklaratyvus (gal kokio propagandos nuolat zulinto Vietnamo karo motyvais), kad esant kitoms aplinkybėms nebūtų išskirtinis, bet šįsyk taip tiksliai susmigo... Į mintis, į jausmus, į šiandieną. Į visas tas bučas, borodiankas ir kitus mums anksčiau negirdėtus miestų ir kaimų vardus, kurių dar nežinia kiek išlįs, „kai nutils paskutinis apdegęs paukštis“.

 

Marytė Kontrimaitė. Džojos Barysaitės nuotrauka iš LM archyvo

 

Beveik išsyk įsitraukiau: puslapis po puslapio – vis didesnės nuostabos link. Verčiant toliau su slogia nūdiena besisiejančių negandų atgarsiai blanko, įsivyravo apeigiškumu dvelkiančios kasdienybės tonacijos. Bet daugelis eilėraščių neleido suabejoti nei poetės nuoširdumu, nei tuo, kad žodžiais nesimėtoma tuščiai, kad jie tokie, kokių reikia, užrašyti tuomet, kai jais tikėta. Pilnakraujai, iš gilumos:

Paukščiai paliks mane,

Keliais įprastiniais išeis.

Siautės medžių minia,

Taškysis raudonais lašais.

Vėjas paliks.

      Ilgesys.

Saulė – mažės patyliukais.

Degs miškai. Ilgai juos gesins.

Vis šaltesnės lapkričio liūtys.

                                    (p. 14)

Tokia paprasta kalba. Savaiminė. Be ypatingų metaforų, išskirtiniais sąskambiais nepasižyminti. Sentimentų privengiu, tad retai leidžiuosi panašių eilių užliūliuojamas. O vis dėlto esama jose – ar galbūt net už jų – kažko tokio. Kažko į save įimančio, švelniai gniaužiančio. Slopinančio aplinkos garsus ir vaizdus. Lyg kokių blankiai minkštų posluoksnių, sugeriančių net kaimynystėje vykstančio remonto bildesį. Apgaubiančių įprastą buvimą tarsi pirmaprade neišbaigiama gėla: „Viršūnėm bangų paauksuotom / Pažyra šviesa sudužusi / Iš tolimo liūdno saulėlydžio – – // O grožio tolstančio skausme...“ (p. 31) Kažkodėl panašias vietas perskaičius mintys paprastai nukelia į vasarą – nejučia pasijunti tarsi kelionėje, kuri netrukus baigsis. Kai aplink jau tvyro paskutiniųjų vakarų melancholija. Kai esi dar negrįžęs, bet suvoki, kad jau tuoj. Kai vis mėgini žiūrėti aukštyn, nenuleisti akių, įsiminti tą nuotaiką. Tarytum tikintis, kad ji įsisunks, užsiliks, vėliau apsaugos nuo gyvenimiškų smulkmenų. Gal net nuo tų žiaurių skaičių ir faktų, vis pasirodančių pranešimuose iš fronto.

Ilgokai galvojau, kas nutiko. Ko taip lengvai nusiseilėjau? Kodėl tekstai, kurių stilistika anksčiau pernelyg nežavėdavo, suveikė lyg kerai, sykiu leisdami bent trumpam pabėgti nuo šiurpių naujienų srauto? Iš lėto suvokiau: viskas paprasta – tiesiog senstu. Praeitis po truputį persveria ateitį. Prisiminimai vis dažniau nugali šiandieną. Norisi prisėsti. Atsipūsti. Atsiriboti nuo patrakusios laiko lavinos, kurioje vis gausėja nesuprantamų (ir – kažkodėl nujaučiu – supratimui jau nebepasiduosiančių) dalykų. Turbūt iš čia ir tas noras grįžti į kadaiseną. Į būvį, kai daug kas nepažinta, kai dar neslegia įdirbiai ir autoritetai. Kai gali drąsiai ieškoti, spėlioti, klysti. Kai be didesnių apmąstymų leidi sau piešti pirmykštį, kone vaikišką pasaulį:

Žeme žemynėle!

Žolė ant skruostų duobėtų.

Prigimdei akmenėlių –

Gal kad upeliai skambėtų?

Debesiukai plūkoja

Palei gandro dagiuotą gūžtą.

Vyturiai ant siūliukų –

Vėjas kad nenupūstų.

                              (p. 32)

Ach, tie priraišioti vyturiai... Įsivaizduojamos aplinkos konstrukcija – itin trapi. Ir sykiu visiškai elementari: be jokių beribių kosmosų, net be gravitacijos. Viskas laikosi čia ir dabar. Ant siūliukų. Palei gūžtą. Šis vienadienis, su konkrečiu momentu susietas vaizdas, rodos, nepretenduoja į ilgėlesnį buvimą. Gal ir liktų toks, jei ne būgštauti verčiantys ateities ženklai eilėraščio pabaigoje: „Į žolę pargriūsiu kniūpsčia, / Tik žinau, kad pabusiu vis viena – / Slenka samanos pilkos – rūpesčiai – / Dienomis, lyg klevų kamienais“ (p. 32).

„Kristalų atskalos“ pridaigstytos tekstų, sukurtų balansuojant ties jaunatviško naivumo riba. Kartais gal net jos neperžengus. Dauguma žodžių čia pripildyti sąmyšio, lydinčio eilinio rytojaus laukimą. Kupini nepažintos erdvės – plotų, kurie dar tik bus atrasti. Baugių ir gundančiai tuščių būsimo laiko valdų: dar neužpildytų, neišgyventų. Jausmų, kurie dar neišjausti. Manau, būtent ši nesvarumą primenanti būsena labiausiai kalta, kad netyčiom pasirinktos knygelės nepasisekė greitai užversti.

Su ryžtu susipynęs nuoširdumas daugelyje eilėraščių tampa rimta atrama, suteikia jaunai poetei drąsos, leidžiančios tvirtai žengti mitinių klodų link. Kai pagalvoji, net tarp klasikų nedaugelis gebėtų taip lengvai peršokti nuo paprasto, asmeniško, kone sentimentalaus pasakojimo prie sakmės magijos: „Ačiū – sudie. Žinojau – nueisi, / Tai kam tos ašaros? / Verkė bernelio seselė kadaise – / Ir sutvisko saulėtas ežeras“ (p. 26); „Kur tu dabar, broleli? / Gal medeliu išaugai – / Gal todėl negaliu be medžių? / Gal paukšteliu pragysti – / Gal todėl man taip rūpi paukščiai?“ (p. 11)

Ir dar tos mirgančios šviesos. Būtent šviesos, – spalvomis jas kažin ar derėtų vadinti. Trumpalaikės lyg blyksniai, nuolat keičiančios viena kitą, rodos, net nesusijusios, beveik chaotiškai žaižaruojančios. Apgaubiančios liepsnojančia aureole – kažkokiu melsvai žaliu atviro dangaus tviskesiu: „Mano krašto žolė žaliausia, / Ežerai – vilčių mėlynumo, / Senos dainos – liūdesio gryno – / Saulės kibirkštys – teberusena. / Mano krašto melsvi eglynai“ (p. 46). Akivaizdu, kad M. Kont­rimaitei tas spindesys artimas – užplūdus jauduliui, su juo kartais net mėginama susitapatinti: „numirgėsiu / vaivorykštėm / per uolynus į slėnį žalią“ (p. 50).

Nežinodamas vargu ar įspėčiau, kad prieš akis – studentiškos kūrybos pavyzdžiai, be to, praėjusio amžiaus 7 dešimtmečiui atstovaujantys. Nepanašu kažkaip. Per daug rimtai skamba viskas, nors intymumo ar jautrių vietų irgi netrūksta. Kartais skaitydamas tiesiog instinktyviai jauti po gležna mergaitiška oda besislepiančio kūno tvirtumą. Raumenis. Kaulus. Jie čia pat – už kone permatomų gyslų. Tas tvirtumas ir trapumas ypač vykusiai susilieja paskutiniame eilėraštyje – kažko prisibijoma, bemaž prašoma, bet savimi neabejojama. Kalbama aiškiai, ramiai, užtikrintai:

Dabar aš turiu pareiti

Per akmenis, purvą ir dulkes.

Laibakojis žirgas be raitelio

Į ugninį saulėlydį nulėkė.

Šarvai pečių nebesveria –

Dabar mane lengva sužeisti.

Nepridengtu veidu

                  Ir širdžia atvira

Pareinu.

            Žmonės,

                  Įleiskit...

                              (p. 52)

Turbūt dar ir dėl to džiaugiuosi atradęs M. Kontrimaitę. Laiku ši knyga pakliuvo į rankas – suveikė kaip atsvara visuotiniam nerimui. Viliuosi, kad metas, kai skaitymui visų pirma tenka savotiškos psichoterapijos vaidmuo, netruks labai ilgai. Bet panašu, jog ir sumaiščiai pasibaigus „Kristalų atskalas“ vis pavartysiu. Reiks pasidėti jas kažkur arčiau.

Antanas Sheshi – žilė galvon, velnias uodegon. Šiek tiek nupušęs (gal nuo poezijos skaitymo) personažas, antroje amžiaus pusėje nusprendęs realizuoti savo grafomaniškus polinkius knygų apžvalgose.