Milda Baronaitė. Asmeniška? Aš meniška? Ašmeniška?

Kalbėdami apie knygas dažnai apsimetame, kad jos – paskiri daiktai, jų ribos aiškios, viršeliai pačiupinėjami, puslapiai suskaičiuojami. Kai pakišame jas po klibančia stalo koja arba kai perkame dovanų mamai, galvojame: „Ši knyga sena ir neįdomi, aš ją išmesiu. Nupirksiu knygą mamai. Turiu tris knygas, kurias skaitysiu šį mėnesį.“ Knyginė matematika, kur knygos įvardijamos vienetais, skaičiuojamos, sudedamos, perkamos.
O ar nebuvo kilęs jausmas, kad pradėję kalbėti apie vieną knygą gana greitai imate kalbėti apie kitą arba, dar geriau, apie visas iš karto? Kalbėdamas apie knygą kalbate apie save. Arba savo draugą. Arba knyga vietoj preteksto pasakyti, kad kažkas jums patinka. Arba gal net jį mylite. „Myliu tave, mama“, – sakote paduodamas jai „Didžiąją sodininko knygą“.
Kalbu apie kelias knygas iš karto. Ir kalbu apie tai, kaip nemoku kalbėti apie knygas, jeigu reikia jas ištraukti iš konteksto – savo gyvenimo konteksto – ir įvardyti, ir pasakyti: manau, kad Viktoro Gerulaičio „Noveletės“ – knyga vakarams, kai laikas tiesiog laikas ir nieko iš jūsų nereikalauja.

Viktoras Gerulaitis. „Noveletės“. –­ Vilnius: „Tyto alba“, 2012.

Kasdienybės, gyvenimo, sapnų, įsivaizdavimų, banalybių, politikavimo, nostalgijos, juslumo, jaunystės ir jūros atplaišos, nuogirdos. Per daug atsitiktinės, beformės, fragmentiškos, kad galėtų vadintis novelėmis, bet maloniai nepretenzingos, smagios, kartais paniurzgančios, protingo žmogaus rašytos -eletės. Tekstas takmus (nuo tėkmės), lakus (nuo laiko lakumo). Prasideda vaikų darželyje, baigiasi kažkur dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje: vaikystė būtinai lydima pirmos bučiuotos mergaitės lūpų kvapo; pabaiga protingai (seneliukiškai) mąsli. Viskas labai žmogiška. „Beje, man daug mieliau gauti laišką. Jis daug reikalingesnis nei žmogus. Laiške aš įsivaizduoju žmogų tokį, kokį noriu matyti, o atsistojęs gyvas prieš mane jis bus toks, koks yra. Ir aš bijau, kad mes neturėsim ką pasakyti vienas antram. Tada mane apims siaubas nuo minties, o dar blogiau – nuo fakto, kad aš nesugebu ar nemoku rasti žmogaus“ (p. 41). Turbūt todėl ir atsirado „Noveletės“ – iš baimės ir noro rasti žmogų. Muzikas, ėmęsis rašyti knygą, rašo ją be didelių literatūrinių pretenzijų (tikėkimės), tačiau begal nuoširdžiai. Neprisidengęs (nemokėjo? negalėjo? nenorėjo?) literatūriniu manieringumu, dėl to labai žmogiškas, kartais žmogiškai apgailėtinas, bet orus.
„Noveletės“ – kai temsta ir sėdite prie arbatos, pašnekovas žemu balsu dudena visokio plauko istorijas, jis truputį liūdnas (nes nebejaunas), o visuomenė eina šuniui ant uodegos,  jūs linksite, nes neverta nutraukti, nes laiko tėkmė be to begalinio dudenimo sustotų. Kartais kuris nors žvilgtelite į vakarą iš šono ir šyptelite – nepiktai, tik truputį ironiškai. Kaip kad radus tokį sąskambį: „Vienišas asmuo. Piemuo. Asmuo. Piemuo...“ (p. 114) Aš irgi galėčiau šyptelti: na, ne šedevras... O pašnekovas galėtų man atsakyti: ką tu supranti, piemene!.. Turbūt nieko, turbūt nesuprantu.

Simonas Štuopys. „Pu­sė metro iki skylės“. –­ Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2012.

„Koridoriaus tamsoje praslenka žmogaus figūra. Tiesą sakant – daugiau šešėlis nei žmogus. Neverta stebėtis šituo reiškiniu, šiuose namuose jis apibūdinamas kaip Senolė ir yra toks pat įprastas kaip klozete nuleidžiamo vandens garsas arba varstomų durų girgždesys“ (p. 26) – būtent tai perskaičiau knygyne atsitiktinai atsivertusi Simono Štuopio knygą. Pirmą kartą girdima autoriaus pavardė ir abejotino stiliaus viršelis reiškia arba įdomų atradimą, arba pirmą kartą girdimą autorių ir abejotino stiliaus viršelį.

Sveikas, Simonai. Iš karto atsiprašau, kad leisiu sau tokį familiarumą – visų pirma, kreipsiuosi į Tave „Tu“. Antra, rašau Tau viešą laišką Tavęs nepažinodama.

Romanas apie Luką, sužinojusį mirtinos ligos diagnozę, ir apie jo blaškymąsi greičiausiai patrauks dramatiškos prigimties žmones, o tokiais bent akimirką ir bent paauglystėje esame beveik visi buvę. Nesakau, kad tai argumentas knygą skaityti. Greičiau būdas bent iš dalies pateisinti melodramiškumą. Be to, tokia intriga yra gana patogi neįgudusiam autoriui, mat pati savaime kuria įtampą – tereikia neapsikvailinti.

Rašydama apie knygas pastebėjau, kad vengiu kalbėti su autoriais – pernelyg asmeniška ir pernelyg pretenzinga būtų manyti, kad knyga man leidžia spręsti apie žmogų, stovintį už jos. Greičiau atvirkščiai – knyga kuria autoriaus tekstinę iliuziją. Hologramą.

Artėjanti Luko mirtis atveria visus herojaus sielos užkaborius ir suteikia galimybę paeksperimentuoti psichodelinio pobūdžio pasakojimu. Kartais autoriui pavyksta, kartais ne. Mėginta rašyti sodrų, vaizdžių metaforų tekstą. Dalis metaforų –­ esminiams įvaizdžiams kurti: miesto, pastato, erdvės, žmogaus kūno metaforos. Miestas kiek groteskiškas, žmonės tuo tarpu tik pusiau gyvi, kita puse priklausantys savo erdvei, erdvės apgyventi. Principas geras, atlikta vidutiniškai.

Tiesa, kad miestai kvėpuoja. Jie kur kas daugiau nei žmonių ir pastatų suma. Jie performuoja santykius, veikia kaip šviesos filtrai. Vaikščiodamas mieste gali justi, kaip keičiasi erdvės tankumas, o kartu –­ minties, kalbos tankumas. Miestai – pavojinga tema. Galbūt labiausiai todėl, kad tai stipri, intensyvi realybė, kurioje ir apie kurią daug kas rašė. Skaitei Gavelį?
 
Dramatiškumas kartais pasirodo perspaustas, kalba nenatūrali. Paprasčiausiai tariant – S. Štuopiui patinka rašyti knygą. Ji, kaip ir lengvai nuspėjama intriga, išduoda mėgėjiškumą: „Ar šis klausimas apie dešinę ir kairę taip pat yra esminis? Argi mums svarbu viską vadinti vardais, priskirti vienai ar kitai kategorijai, sudėlioti į lentynas? Bet juk įmanoma, jog dabar dešinė ir kairė iš esmės vienas ir tas pats, jos tiesiog papildo viena kitą. Tebūnie tai dešinė, atsakymas sąlyginis, negalutinis ir gali būti keičiamas be atskiro įspėjimo –­ tiesiog dėl šventos ramybės, jei tik tarsim, kad ramybė šiomis aplinkybėmis yra vertybė, juolab šventa vertybė. Beje, apie ką mes čia?..“ (p. 130) Be galo taiklus paskutinis klausimas, kurį uždavęs autorius galėtų be gailesčio apkarpyti bereikalingą daugžodžiavimą. Stipri autoriaus pusė –­ derantys, atmosferą kuriantys ir taiklūs įvaizdžiai, personažų charakteriai. Tačiau jie skęsta neoriginaliuose samprotavimuose. Plepalai kaip balastas tempia pasakojimą į Nekokių knygų šalį. Tikiuosi, kad jei ir nutemps pasakojimą, nenutemps paskui save autoriaus – nes jis geba struktūruoti, mąstyti vaizdais, akcentuoti, nepadaro iš teksto palaidos balos.

Gražu, kai kalbi apie permainą. Leidžiu sau spėti, kad tai nėra vien knygos motyvas, bet greičiau jos pretekstas. Esmingai asmeniškas reikalas. Nei jis prasideda, nei pasibaigia viršeliu. Kaip miestas, kaip tekstas.

Laimingai!

Etgar Keret. „Ilgintis Kisindžerio“. Iš hebrajų kalbos vertė Olga Lempertaitė. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2012.

Be abejonės, geriausia per mėnesį skaityta knyga. „Ilgintis Kisindžerio“ – trumpų istorijų rinkinys, tačiau, skirtingai nei „Noveletės“, be jokių autobiografiškumo užuominų. Gryna, sodri fikcija. Kiekviena istorija – ir vienetas, ir visumos dalis, apčiuopiama, daiktiška. Pristatant autorių sakoma, kad jis kuria ne tik apsakymus, bet ir grafinius romanus bei knygų scenarijus. Būtent su atspaudais, su grafika asocijuojasi E. Kereto stilius – istorijos lyg peiliu išraižytos, briaunos ir kampai aštrūs. Pasakotojo balsas kiekvieną kartą skirtingas, tačiau kalbėjimo tonas lieka panašus – tai balsas „iš už kadro“, kartu ir kuriantis vaizdus, ir juos komentuojantis. Balsas šarmingos personos (ir etimologine prasme: skirtingos pasakotojo kaukės kiekvienai istorijai suteikia skirtingą spalvą ir formą, tačiau nepaverčia jų atsitiktinių pasakojimų kratiniu) nesileidžia į gilias ir nuobodžias analizes, tačiau iškloja esmę. Kartais jis būna pačiu esmės kaltininku, kartais liudininku.
E. Kereto pasakojimai primena nuotraukas: savo lakoniškumu, apgaulingu aiškumu. Nuotraukose lygiomis dalimis sluoksniuojasi realybė ir siurrealumas: nuotrauka teigia tikrovę; nuotrauka klastoja tikrovę; nuotrauka yra tikrovė. Tokį realybės siurrealybės žaidimą žaidžia ir šis autorius, kurio pasakojimai kartu ir liudija, ir teigia, ir neigia, ir prasilenkia su tuo, ką manaisi matąs. Imu abejoti, kuri realybė įtikimesnė – mano ar jo. Pasakotojo meistriškumas priverčia balsą „iš už kadro“ interiorizuoti, akimirkai sulieti su vidiniu balsu – jis pasakoja apie triušio galvas, traukiamas iš burtininko skrybėlės, apie senelius, iš kurių siuvami „Adidas“ bateliai, vyrus-gyvus-baldus, o aš tik linksiu: aha, aha, aha. Tikiu ir netikiu, žinau, kad taip yra, ir žinau, kad taip nėra.
Puiki knyga. Na tikrai, sakau jums: puiki knyga.

Draugai