Aušra Kundrotaitė. Su kuo į žvaigždes palydėsi senus

Naujuosius metus pradedu lopydama senųjų spragas. Negalėčiau ramiai miegoti nesusipažinusi su 2017 m. „Man Booker“ premijos laureatu amerikiečiu Geor­ge’u Saundersu ir sėkmę jam atnešusiu, pernai lietuvių kalba išleistu pirmuoju jo romanu „Linkolnas bardo“. 2017-aisiais su G. Saundersu dėl prestižinės premijos varžėsi ir škotė Ali Smith. Jos romaną „Ruduo“ jau irgi galima skaityti lietuviškai. Abu tekstus išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Taip pat jau seniai knietėjo prikišti nagus prie lietuviško Witoldo Gombrowicziaus „Lenkiškų prisiminimų“ vertimo. Ramiau turbūt nemiegosiu (mat nei rašytojos, nei rašytojai, nei vertėjos, nei vertėjai nesnaudžia, tik spėk), bet šiek tiek, neslėpsiu, palengvėjo.


George Saunders. „Linkolnas bardo“

Ne, tai nėra istorinė proza. Bent jau ne tokia, prie kokios esame pratę. Vienas pagrindinių veikėjų iš tiesų yra istorinė asmenybė, JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas, pilietinio karo metais netekęs staiga susirgusio vienuolikmečio sūnaus Willie’o. G. Saundersas prisipažino: jį sukrėtė ir įkvėpė tuometėje spaudoje aptikti pranešimai, kad prezidentas net du kartus lankėsi kriptoje norėdamas darsyk apglėbti mirusio sūnaus kūną. Sielvartaujančio tėvo paveikslas autoriaus mintyse susiliejo su krikščioniškąja „Pietos“ ikonografija. Rašytojas brėžia jaudinančią paralelę tarp sūnų palaidojusio prezidento ir motinų bei tėvų, praradusių vaikus JAV pilietiniame kare. Tematinę giją, žinoma, galima tęsti ir aktualizuoti, susieti su šiandieniais neramumais ir kariniais konfliktais.

George Saunders. „Linkolnas bardo“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – V.: „Sofoklis“, 2018.
George Saunders. „Linkolnas bardo“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – V.: „Sofoklis“, 2018.

Romanas aktualus dėl žmogiškų temų, tačiau, mano manymu, pagrindinė jo sėkmės priežastis – originali forma. Fragmentuotas pasakojimas audžiamas iš įvairių – tikrų ir borgesiškai sugalvotų – šaltinių citatų bei mirusiųjų (kalba net 166 dvasios!) balsų. Jais vietomis sukeliamas alaso įspūdis. Anot „New Yorker“ kritiko Thomo Mallono, G. Saunderso pavaizduotos kapinės primena savotišką teminį parką, kur kiekvienas antkapis turi garso funkciją aktyvuojantį mygtuką. (Kažkas panašaus į Vilniaus „Kalbančias skulptūras“.) Įkontekstindamas fantazijas ir sufantastindamas istoriją rašytojas atkreipia dėmesį į istorinės ir asmeninės atminties problemiškumą bei pasakotojo vaidmenį. Pavyzdžiui, apibūdindamas A. Linkolną šalia pateikia prieštaringų citatų: „Jis ne tik pats bjauriausias mano kada nors matytas vyras, bet dar ir nerangiausias ir labiausiai netašytų manierų ir išvaizdos“ (p. 221); „Man jis niekada neatrodė bjaurus, nes jo veidą, švytintį beribiu gerumu ir maloningumu žmonijai, buvo pažymėjęs intelektualinio grožio įspaudas“ (p. 222).

Pasakojimo fragmentiškumą ir žaismingą painumą atliepia viršelyje panaudotas fotografijos fragmentas, tarsi vizuali citata. Viršelyje ne Willie’o Lincolno, apie kurį sukasi romano veiksmas, bet jo jaunesniojo brolio Thomo – beje, taip pat mirusio jauno – veidas. Visoje nuotraukoje užfiksuotas prezidentas, skaitantis sūnui Thomui Bibliją. „Linkolnas bardo“ – tai meditacija apie būties trapumą ir pastangas išlikti. Kad ir knygoje – apsigyvenant netikroviškame, bekūnių dvasių ir raidėse įsikūnijusių žodžių pasaulyje.


Ali Smith. „Ruduo“

Williamas Shakespeare’as, Johnas Keatsas, Williamas Sydney’s Grahamas, svinguojančio 7 dešimtmečio dizaineris Ossie Clarkas, „The Guardian“... Jau epigrafų įvairovė žada išskirtinį stilių, aukštosios ir populiariosios kultūrų, poezijos ir publicistikos jungimą, šekspyrišką nūdienos etinių ir estetinių pasirinkimų dramą. Galima pripažinti: lūkesčiai išsipildo su kaupu. Aktualumu pulsuojanti, pirmuoju postbreksitiniu romanu tituluojama knyga paliečia ir daugiau problemiškų nūdienos temų. Vieno pagrindinių herojų – slaugos namuose gulinčio šimtamečio Danieliaus Gliuko – sapne (haliucinacijoje?) galima įžvelgti aliuziją į pabėgėlių krizę ir su ja susijusias tragedijas: „Jis pažvelgia į tamsią potvynio išmestų kūnų liniją išilgai kranto. Kai kurie kūnai – labai mažų vaikų. Atsitupia netoli išpampusio vyro, kuris laiko vaiką, dar visai kūdikį, užsikišęs už striukės užtrauktuko, pražiota burna, iš jos varva jūra, negyva galva padėta išpampusiam vyriškiui ant krūtinės. Tolėliau krante – daugiau žmonių. Jie žmonės, kaip ir tie, kurie guli ant kranto, – bet anie gyvi. Jie po skėčiais. Jis atostogauja ant kranto, tolėliau nuo negyvėlių“ (p. 20). Montažo principu gretindama vienas kitą savotiškai paneigiančius, kvestionuojančius vaizdus A. Smith išvengia tiesmuko moralizavimo ir sukuria daug paveikesnį kinematografinį komentarą.

Ali Smith. „Ruduo“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
Ali Smith. „Ruduo“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Pasakojimo laikui esminga „Brexito“ problematika papildoma skvarbia istorine perspektyva. Pagrindinės herojės Elisabetos Demand pastangos gauti naują pasą aktualizuoja nepatogius, „teisingos“ ir „neteisingos“ tapatybės klausimus. Jos fotografijos neva vis neatitinka paso nuotraukai keliamų reikalavimų („Moteris sako: šiaip ar taip, plaukai nesvarbu. Jūsų akys per mažos“, p. 106) ir šią absurdišką situa­ciją atitinka Danieliaus prisiminimas iš paauglystės, kuomet su sese traukėsi iš Antrajam pasauliniam karui besiruošiančios žemyninės Europos: „Žmonės aplink šnekasi, kaip svarbu sukurti mokslišką ir teisinį būdą tiksliai nustatyti, kas yra kas. (...) Kūno dalių išmatavimai, o labiausiai galvos srities bruožų, gali gana glaustai parodyti viską, ką reikia žinoti. Akių spalva, plaukų spalva, kaktos aukštis. Taip buvo daroma ir anksčiau, bet ne taip tiksliai“ (p. 99). Pateikdama aliuziją į rasistinę nacių politiką A. Smith subtiliai primena, kad istoriją užmiršti pavojinga: užmiršta istorija linkusi kartotis.

Rugsėjis, spalis, lapkritis – trys rudeniškojo romano dalys. Pirmoje „Metų laikų kvarteto“ istorijoje (nekantriai laukiu „Žiemos“ vertimo!) A. Smith audžia subjektyviai patiriamo, bet visuotinai reikšmingo, cikliško ir kartu istoriško laiko panoramą. Kinematografiškai tiksli, iš trumpų, šnekamojo stiliaus sakinių sudurstyta, bet itin poetiška proza, manau, pradžiugins ne vieną nuo perteklinių metaforų ir sentimentalaus lyrizmo pavargusį (pas mus tokių neturėtų trūkti) skaitytoją.


Witold Gombrowicz. „Lenkiški prisiminimai“

Vargu, ar sadomazochistinių polinkių neturintis žmogus norėtų bičiuliautis su W. Gombrowicziumi (kandų, priešgyniaujantį, neprielankų, ironišką, nevengiantį pasityčioti, jį, be abejo, būtų sunku suvirškinti), bet pažinti jo aštrią mintį per saugų atstumą, t. y. skaitant tekstus, neabejotinai – retas malonumas. Ypač šiokių tokių sadomazochistinių polinkių vis dėlto turinčiai lietuvei. Matyt, lietuvis ir lenkas išties – pasiskolinsiu „G&G Sindikato“ ištarą – vieno kraujo. Ir niekur šitai taip aiškiai neatsiskleidžia, kaip „Lenkiškuose prisiminimuose“, kuriuos vietomis galima studijuoti ir kaip lietuviškumo anatomiją. Ar tik ne dėl lietuviškų W. Gombrowicziaus šaknų? Verta paklausti, bet – atsargiai! – tik su ironija. Gyrimasis pusiau savais herojais ir kitų – na ir kas, kad tautiečių, – nuopelnais nelieka nepašieptas: „Prisimenu, kaip sykį, svečiuojantis pas vienus užsieniečius, mano pažįstamas, lenkas, pradėjo kalbėti apie Lenkiją – ir vėl, be abejo, tarsi iš skrynios iššoko Mickevičius, Kosčiuška su karaliumi Sobieskiu ir Vienos mūšiu. Svetimšaliai mandagiai klausėsi karštų išvedžiojimų ir dėjosi galvon, kad „Nietzschė ir Dostojevskis buvo lenkų kilmės“, kad „turime dvi literatūrines Nobelio premijas“. Dingtelėjo mintis, kad jeigu kas nors šitaip girtų save ir savo šeimą, elgtųsi baisiai netaktiškai“ (p. 81). Tiesa, feisbukinės savireklamos įsiviešpatavimo laikais tokia W. Gombrowicziaus kritika gali pasirodyti perdėm pretenzinga, snobiška. Neabejoju, tokiu atveju jums niekas nepritartų labiau už patį apkalbamą autorių. Kandžios refleksijos, netrunkančios virsti savirefleksija (ir atvirkščiai), knygoje netrūksta: „Witackis nuo pirmos minutės pasirodė man sunkus ir nuobodus žmogus – jis niekada nebuvo ramus, visada įsitempęs, save ir kitus kamuojantis nenuilstama vaidyba, troškimu šokiruoti ir visą dėmesį sutelkti į save, amžinai žiauriai ir skausmingai žaidžiantis su žmonėmis... Visas tas ydas, esančias taip pat ir mano ydomis, dabar mačiau tarsi kreivame veidrodyje, subaisėjusias ir išaugusias iki apokaliptinių dydžių“ (p. 143).

Witold Gombrowicz. „Lenkiški prisiminimai“. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – V.: „Odilė“, 2017.
Witold Gombrowicz. „Lenkiški prisiminimai“. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – V.: „Odilė“, 2017.

Nuolatinis žongliravimas skirtingomis ar net prieštaringomis perspektyvomis, rimtumo vertimas komizmu, kuo rimčiausias požiūris į pokštavimą, matyt, ir yra savičiausi ne tik W. Gombrowicziaus asmenybės, bet ir jo prozos (ar, tebūnie, vien jos) bruožai. Matyt, būtent nuolatinį minties švytavimą jis ir vadina „mano dialektika“. (Imu įtarti, iš kur įkvėpimo semiasi mūsiškis poetas Tomas Petrulis.) Viršelyje panaudotą mažojo ponaičio Witoldo, pasilypėjusio ant milžiniškos lyginant su juo kėdės, bet itin rimtai, suaugėliškai žvelgiančio į kamerą, fotografiją norisi įgarsinti: „Kaip suderinti tą kvailą snobizmą su kitomis mano savybėmis, darančiomis mane nuovokų, kritišką ir humoro jausmą turintį vaikiną? Kaip tai siejosi su mano anarchija, maištu, filosofų darbų skaitymu, meile šiuolaikiškumui? Paslaptis. Buvau ir protingas ne pagal amžių, ir siaubingai neapsiplunksnavęs, ciniškas ir naivus, europietiškas ir provincialus, šiuolaikiškas ir konservatyvus, visa tai maišėsi manyje, ir ta maišalienė atskleidė ryškius disonansus, pozą, veidmainiavimą ir kompromitaciją“ (p. 32). „Lenkiški prisiminimai“ yra privalomi visoms ir visiems autobiografinės prozos gerbėjoms ir gerbėjams.

 

Draugai