Jau geras dvi valandas naršau internete ieškodama pižamos. Greitosios mados nenoriu. Mėgstamų prekių ženklų pižamos absurdiškai brangios. Kruopščiai tikrinu audinių sudėtį. Jokiu būdu negalima pirkti medvilnės, maišytos su sintetika, nes neįmanoma perdirbti, – taip mane užkodavo draugė, tyrinėjanti madą kaip meno formą VDA dizaino doktorantūroje. Jokių gėlyčių, langelių, nėrinių ir juostelių. Noriu pižamos be lyties. Šita? Minimalistinis kirpimas, rankomis austa medvilnė, dažyta žolelėmis. Dydis? Geriau didesnė. Kaina? Dvigubai brangesnė už šilką ir satiną, išdidintas audinys atrodo grubus, lyg ta medvilnė, kurią vietoj drobės traukiau ant rėmo meno mokykloje. Tačiau aprašymas žada nepaprastai malonų prisilietimą prie odos, švarią odą ir švarią sąžinę, jokio apdirbimo vėžį sukeliančiais chemikalais ir adekvatų atlygį medvilnės rinkėjams Indijoje. Man reikia šios pižamos. Ir ne tik kaip kompensacijos dėl mikroplastiko, kuris skverbiasi per pernelyg prigludusią palaidinę iš perdirbtų plastiko butelių, kai prakaituoju sporto klube. 

Perku.

Kol siuntinys ateis, guliu lovoje su žinomos lietuvių dizainerės dovanota marškinių kirpimo šilkine suknele dar nuo tų laikų, kai buvau žinoma mados fotografė. Tik vaikystėje turėjau naktinius drabužius. Bet tai buvo ilgi nepatogūs naktiniai marškiniai, ne pižama. Vėliau miegui nebeliko laiko, todėl leisti pinigus pižamai atrodė absurdiška. Reikėjo drabužių, su kuriais atrodyčiau profesionaliai. Dabar su jais miegu. Gerai, kad visada rinkausi patogius ir minkštus.

 

Agnės Gintalaitės nuotr.

 

Lovoje dar turiu keletą knygų ir pagalvėlę-padėklą nešiojamajam kompiuteriui. Nesiruošiu miegoti metus kaip Ottessos Moshfegh herojė romane „Mano miego ir poilsio metai“ („My Year of Rest and Relaxation“, 2018), apsirijusi psichotropinių vaistų ir migdomųjų. Noriu dirbti, lindėti savo mintyse, tyrimo duomenyse, užrašuose ir knygose. Mielai išgerčiau tabletę, kuri atjungtų mano sąmonę, tos tabletės paveikta puoščiausi, eičiau į kultūros renginius ir parodų atidarymus, bendraučiau iki ryto madinguose baruose su svarbiais asmenimis, rašyčiau populiarius įrašus socialiniuose tinkluose, o prieš tai būtinai atlikčiau manikiūrą ir depiliaciją vašku. Nieko neturiu prieš reprezentacijos darbą, jei vėliau nieko neprisiminčiau ir nejausčiau nei nuovargio, nei tuštumos. O. Mosh­fegh sugalvojo infermiterolį – migdomąjį vaistą, kuris atjungia kelioms dienoms, o herojė nebūtinai miega, bet ir kažką veikia, tačiau visai ne tai, ką planavo ir ko atsikvošėjusi neprisimena. Norėčiau, kad vaistas būtų tikras ir kad būtų įmanoma jį taip įdarbinti. Nusipirkau tą knygą keisto Prancūzijos miesto KlermonoFerano knygynėlyje kartu su Akshi Singh „Laisvalaikio gynyba“ („In Defence of Leisure: Experiments in Living with Marion Milner“, 2025). Viena draugė, rašytoja ir knygų rijikė, žadėjo, kad šios moterys rašo apie tai, ką ir aš bandau apčiuopti savo tyrimuose. 

O. Moshfegh knygos herojė nukeliama į 2000-ųjų vasarą. Ji nutaria užmigti ir planuoja pabusti po metų. Kol guli savo bute Manhatane, kino teatruose pasirodo pagal Helen Fielding bestselerį sukurtas filmas „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (romanas išleistas 1996 m., filmas – 2001 m.). Šių dviejų moterų niekas nesieja. Ir vis dėlto, skaitydama O. Moshfegh, nuolat galvojau apie Bridžitą.

Bridžitos dienoraščio įrašai prasideda skaičiais. Ji disciplinuoja pati save: sveriasi, skaičiuoja alkoholio vienetus, cigaretes ir kalorijas, o per Naujuosius Metus žada sau labiau pasistengti ir tapti kita moterimi. Britų sociologė Angela McRobbie Bridžitą pasitelkia kalbėdama apie postfeministinę kultūrą, kurioje feminizmo pasiekimai jau laikomi savaime suprantamais, o pats feminizmas – nebereikalingu. Bridžita turi darbą, nuosavą butą Londone, pinigų, seksualinę laisvę. Tačiau laisvė reiškia ir pareigą pačiai tvarkytis su savo gyvenimu, kūnu ar nesėkmėmis. Kita mokslininkė, Rosalind Gill, tokį nuolatinį savęs stebėjimą ir disciplinavimą įvardija kaip vieną iš postfeministinio jautrumo (postfeminist sensibility) bruožų. Man atrodo, kad Bridžitos juokingumas veikia tokiu pačiu principu. Nerimas, kuris galėtų tapti klausimu apie reikalavimus moteriai, virsta asmenine nevykėlės komedija. Skaitytoja juokiasi, nes atpažįsta save.

O. Moshfegh herojė iš pirmo žvilgsnio yra Bridžitos priešingybė. Graži, liekna, paveldėjusi pinigų, baigusi meno istoriją Kolumbijos universitete, dirba šiuolaikinio meno galerijoje, turi nuosavą butą Niujorke. Jos sprendimas nebedalyvauti produktyvumo lenktynėse mane sudomina, nes atrodo politiškas. Tačiau jos neproduktyvumas savotiškai produktyvus ir, kaip vėliau paaiškėja, turi aiškų tikslą. Ji irgi skaičiuoja kaip Bridžita. Skaičiuoja tabletes, derina dozes, kaupia receptus, psichiatrei meluoja apie nemigą taip kruopščiai, kad tai tampa darbu. Ir tikisi po metų pabusti kitokia. Miegas jai yra būdas tapti nauju žmogumi, tik be sporto salės ir dienoraščio. Paskutiniai miego mėnesiai tampa reprezentacija – knygos herojė patiki save ekscentriškam menininkui Ping Xi: jis užrakina ją bute ir atneša maisto, o mainais apsvaigusį jos kūną naudoja savo meno kūriniui. 

Trečia knyga mano lovoje tyliausia. Rašytojos A. Singh „Laisvalaikio gynyba“ neturi herojės. Ji turi pašnekovę, kuri mirė beveik prieš tris dešimtmečius. Psichoanalitikė Marion Milner gyveno kone visą dvidešimtąjį amžių. 1934 m., pasirašiusi slapyvardžiu Joanna Field, ji išleido knygą „Savas gyvenimas“ („A Life of One’s Own“) apie tai, kad nežino, kas jai patinka. Pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame klausė savęs, kada iš tiesų buvo laiminga, ir atsakymai nesutapo su tuo, ką apie save manė. M. Milner atskyrė du dėmesio būdus. Siauras dėmesys žino, ko ieško, renkasi, vertina, eina tikslo link. Platus dėmesys nieko nesirenka ir leidžia reiškiniams pasirodyti patiems. Malonumą, kurio negalėjo suplanuoti, ji rasdavo būtent plačiajame.

A. Singh gimė Radžastane, devyniasdešimt metų vėliau nei M. Milner ir už kelių tūkstančių kilometrų nuo Londono. Į psichoanalitikės knygas ji atsigręžė gyvenimo kryžkelėje, gedėdama. Ir ėmė kartoti M. Milner eksperimentus: rašyti dienoraštį, tapyti, kurti namus, važiuoti prie jūros. A. Singh domina laikas, kurio vertės nereikia įrodyti tuo, kas per jį pagaminta ar pasiekta. Sekdama M. Milner ji klausia, kas gali paaiškėti tada, kai dėmesys nėra iš anksto nukreiptas į rezultatą. Tokiu atveju laisvalaikis įgauna politinę prasmę, ir aš vėl suklūstu.

Lovoje tarp Bridžitos ir O. Moshfegh herojės ši knyga mane ir guodžia, ir erzina. Guodžia, nes M. Milner dienoraštis neskaičiuoja. Jis klausia. Erzina, nes ir čia laisvalaikis turi tam tikrą metodą, o paant­raštė jį vadina eksperimentais. Laisvalaikį tenka ginti, vadinasi, kažkam reikia įrodyti jo vertę. Aš puikiai pažįstu šį judesį. Kai tik mane kas nors sudomina, jau imu svarstyti, kaip tai paversti savo tyrimų objektu.

Aktyvumas mūsų kalboje skamba kaip pagyrimas. Pasyvumas – beveik kaip diagnozė. Rašytoja ir akademikė Sara Ahmed atkreipia dėmesį į žodžių passion (aistra) ir passive (pasyvus) ryšį su lotynišku passio – kentėjimu, buvimu paveiktam. Pasyvumas čia reiškia galimybę būti veikiamam to, kas ateina iš išorės. S. Ahmed rašo, kaip toks paveikiamumas kultūriškai siejamas su silpnumu, pažeidžiamumu ir moteriškumu. Gal todėl mane domina ne pats neveiklumas, o leidimas nieko neveikti. Nieko neorganizuoti, bent trumpam nevaldyti to, kas vyksta. Mano kasdienybėje aktyvumas seniai tapo savaime suprantama būsena: daryti, planuoti, rūpintis, numatyti. Ilgai maniau, kad nuolatinis pojūtis, jog kažko nespėsiu, yra susijęs su mano charakteriu, su tuo, kas duota kartu su vardu ir akių spalva.

Išvažiavimas į nuošalią salą neišgelbėjo. Jis perkėlė tokį patį buvimo būdą į malonesnį klimatą, bet pridėjo naujų užduočių: kalbą, kurios reikia mokytis, ir gyvenimą nuolat keliaujant, kuris turi atrodyti prasmingas. Paplūdimyje tas pats. Gulėdama ant smėlio tam tikra sąmonės dalimi vis tikrinu, ar ilsiuosi pakankamai, ar grįšiu pailsėjusi, ar ką tik įdėta nuotrauka į socialinius tinklus nėra tokia pati, kokią dėjau prieš savaitę. Kalbėdamasi su savo tyrimo dalyviais girdžiu panašias istorijas. Nuo perdegimo bėgama į salą, tačiau ir ten vyksta intensyvus aktyvumo darbas. Vis dėlto saloje mažiau vertinančių akių. Tai jau šis tas.

Kai pirmą kartą per daugelį metų pasijutau nustojusi griežtai valdyti savo dieną, gulėjau ant neštuvų. 2025-ųjų sausį Fuerteventūroje netikėtas sveikatos sutrikimas nuvedė mane į vietinę kliniką, o iš ten greitosios automobiliu į ligoninę salos sostinėje. Tą pačią dieną dienoraštyje užrašiau: „Mane pasodino į vežimėlį, net nežinau, kas stūmė, aš tik lengvai slydau koridoriais [...], kažkaip ir visai nebuvo gėda, kad kas pamatys, juk čia niekas manęs nepažįsta [...]. Taip gera! [...] Nereikėjo galvoti, ką valgysim pietums, kada atiduosiu straipsnį, sumokėsiu mokesčius ar išvesiu šunį.“

Šiandien man nejauku dėl to šauktuko.

Niekas nebuvo išspręsta. Pietūs, straipsnis, mokesčiai ir šuo tebelaukė. Tiesiog niekas nebereikalavo, kad juos spręsčiau čia ir dabar. Man į veną lašino kažkokį skystį, net ne vaistus, tikriausiai fiziologinį tirpalą. Jis kapsėjo lėtai, be perstojo, o aš uodžiau vos juntamą dezinfekcijos priemonių kvapą ir nustebau, kad netikėtai esu labai patenkinta ir atsipalaidavusi.

Paramedikai buvo du raumeningi, tatuiruoti vyrai tvarkingomis šukuosenomis. Saloje daug vyrų kirpyklų, čia kerpamasi kas savaitę, plaukų liniją aplink veidą formuoja beveik geometriškai, neklusnius antakių plaukelius šalina siūlu. Prieš prisegdami diržus jie labai mandagiai paklausė, ar galima. Dėl mano saugumo, paaiškino. Sutikau. Tai buvo paskutinis mano sprendimas prieš atiduodant viską į kitų rankas. Dienoraštyje parašiau, kad gulėjau supakuota kaip kūdikis.

Iš apačios pasaulis atrodo kitaip. Stačiųjų kūnai stambūs, o galvos mažos, todėl jie atrodo galingi kaip komikso veikėjai. Koridoriuose matai lubas ir lempas, lauke – labai daug dangaus. Galvojau, kad gulėdama stovinčiųjų pasaulyje turėčiau jaustis pažeidžiama. Nesijaučiau. Greitosios automobilyje širdis nustojo baladotis krūtinėje, ir norėjau, kad važiavimas niekada nesibaigtų.

Panašiai jaučiuosi tik oro uostų laukiamosiose salėse, kai niekur nevėluoju. Nieko naudingo nuveikti negali, todėl gali tiesiog būti. Bet sergančiam kūnui patogios kėdės ir kavos puodelio neužtenka. Jam reikia kažko daugiau.

Lietuviškai sakoma – į ligoninę paguldoma. Anglai ten priimami (admitted), ispanai įleidžiami (ingresado). Mūsų kalba pacientą iš karto pakreipia horizontaliai. Galbūt todėl, kad leidimas būti pasyviam mums taip sunkiai ir retai suteikiamas, todėl jį tenka išreikšti žodžiais nurodant kūno padėtį, kuri neabejotinai pasyvi. Ligoninėje gulėti yra tai, ko iš tavęs tikimasi. Gulėjimas ten yra pareiga.

Vis dėlto, gulėdama ant neštuvų ir mėgaudamasi tuo, kad nieko nebereikia daryti, jau svarsčiau, kad būtinai turiu ištirti, kaip tokią netikėtą pauzę patiria kitos keliaujančios moterys. Dar neatvažiavus į ligoninę poilsis buvo virtęs tyrimo planu. M. Milner tai tik­riausiai pavadintų siauru dėmesiu, grįžusiu per anksti. Paradoksalu ir kiek išdavikiška, kad dabar apie tai rašau skyrių akademinei knygai.

Ligoninė davė leidimą, kurio pati sau išduoti nemoku. Gal todėl jau daugiau nei dvi valandas internete ieškau pižamos.

Ar pižama ir visa, ką projektuoju į jos įsigijimo aktą, gali tapti politiška? Byung-Chulas Hanas knygoje „Nuovargio visuomenė“ (2010) produktyvumo režimui priešpriešina kontempliatyvaus dėmesio galimybę – vita contemplativa. Mane ši išeitis domina, bet kartu kelia įtarimą. Kas nutinka, kai pasitraukimas iš produktyvumo režimo pats tampa asmeniniu projektu? Žmogus palieka intensyvų darbą, persikelia į salą, praktikuoja jogą, meditaciją, sąmoningai mažina darbo valandas, mokosi „būti čia ir dabar“. Visa tai gali būti atsisakymas dalyvauti produktyvumo lenktynėse. Bet lygiai taip pat gali tapti dar vienu darbu su savimi: dabar jau reikia išmokti teisingai ilsėtis, būti sąmoningesnei, mažiau pavargusiai, geresnei savo versijai.

Aš darbo valandų mažinti nenoriu. Atvirkščiai. Noriu jas susigrąžinti. Mano atrodo, kad pavargau nuo reprezentacijos, tos kasdienybės dalies, kuri trukdo daryti tai, ką iš tiesų noriu, suryja laiką, jėgas ir prasmės jausmą. Reprezentacijose susiduria ir sulūžta visos mano brangios veiklos – kaip vandenyno bangos į molą. Kūrinys dar nebaigtas, o jau reikia anotacijos, ir anotacija prašosi žodžių, kurie kūrinyje buvo sąmoningai palikti nepasakyti. Interviu dar neperskaityti iki galo, o jau reikia santraukos, raktinių žodžių, dvidešimties minučių pranešimo ir nuotraukos prie konferencijos plakato. Gerai, kad nebesu viešas asmuo ir aktyvistė. Spaudoje ir socia­liniuose tinkluose stebiu vakarėlių, į kuriuos manęs nebekviečia, reportažus. Savotiškai gaila išsipuošusių svečių dirbtinėmis šypsenomis, kurios nepaslepia nuovargio. Kartu ir gera, ir baisu, kad čia manęs nebėra. Išnykdama iš nuotraukų, išnykstu ir iš socialinio pasaulio, lyg metus miegočiau kaip O. Moshfegh knygos herojė. Neberašau komentarų reaguodama į aktualijas. Bet neiškenčiu ir skaitau, ką rašo kiti. Ypač atidžiai seku vieną mokslininkę, kuri šiuo metu rašo apie viską – gerai rašo, o man ir lengva, kad toji vieta, kurią buvau prisiskyrusi kaip pareigą sau, nelieka tuščia, džiaugiuosi, kad kas nors viešai parašo tai, kas turi būti parašyta, ir kartu, jausdama, kad pati išnykstu, truputį pikdžiugiškai laukiu jos išsekimo požymių. Kada ji pagaliau pasijus burn­out? Tik tokiu anglišku žodžiu šią būseną apibūdina mano tyrimų herojės, kurios atvyksta į šitą salą. Aš nejučia perimu jų žodyną.

Vis dažniau apie save rašau trečiuoju asmeniu. Agnė Gintalaitė yra doktorantė. Agnė Gintalaitė yra tarpdisciplininė menininkė ir kuratorė. Kiekvienam kvietimui versija šiek tiek kitokia atsižvelgiant į tai, kas ją skaitys. Kartais, perskaičiusi vieną iš versijų, nebeatpažįstu, kuri iš jų esu. Sutrinku, kai reikia prisistatyti.

Atstovauti reikia ir kūnui, kuris visa tai atlieka. Jis turi atrodyti pailsėjęs, nors ilsėtis nebuvo kada, ir apsirengęs taip, kad niekas neabejotų jo rimtumu. Moteris turi būti susitvarkiusi. Daug pažįstamų moterų taip gyvena. Jos dirba ir dar nuolat rodo, kad dirba. Nuo antrojo darbo pavargstama labiau. Būtent antrojo aš ir bandau išvengti.

Siuntinys atkeliauja po dviejų savaičių. Audinys atrodo šiurkštus. Spalva purvinesnė nei nuotraukose. Kelnės per plačios, rankovės dengia pirštus. Nusifotografuoju prieš veidrodį ir nuotrauką išsiunčiu dviem draugėms. „Kaip Amazon sandėlio tarnautoja“, – atrašo viena iš Paryžiaus. Ji miega bent jau su „Victoria’s Secret“. Kitai, gyvenančiai Londone, mano pižama primena Šiaurės Korėjos aprangą. Iš pradžių pykteliu. Primenu joms kainą, žolelių dažus, rankomis austą medvilnę ir ramią sąžinę, kuri naktį vietoj chemijos skverbsis per mano odos poras tiesiai į sielą. Tačiau pripažįstu – abu draugių apibūdinimai tikslūs. Ši pižama nieko apie mane nepasako, kaip ir norėjau, bent jau nepasako to, už ką mokėjau. Tas prekės ženklas nededa savo logotipo ant drabužių. Pirkau nereprezentatyvumą. Jis šiurkštus ir kainuoja dvigubai daugiau nei šilkas.

Po savaitės iškeliausiu į savo salą. Tiksliai įsivaizduoju, kaip bus, ir man gera. Vos atvykusi, kitą rytą, nesišukavusi, su nauja pižama ir šlepetėmis šlepsėsiu į parduotuvėlę už kampo. Mūsų miestelis mažas, darbininkiškas. Su pižamomis ir naminėmis šlepetėmis čia vaikščioti įprasta. Pirksiu vietinių apelsinų. Pardavėjos nudžiugs mane pamačiusios. Aš joms atvešiu lauktuvių iš Lietuvos. Kalbėsimės apie nieką, apie apelsinus, apie vėją. Šie pokalbiai paprastai trunka kelias minutes ir niekur neveda. Pardavėjos nežino, ką aš dirbu, ir neklausia. Joms nereikia mano biografijos trečiuoju asmeniu. Bet jos nudžiunga pamačiusios mane, o aš – jas.   

Kitą dieną internetu jungsiuosi prie konferencijos. Ant pižamos užsimesiu švarką, kompiuterio kamera mane nukirps ties juosmeniu. Kadre būsiu mokslininkė, pasiruošusi komunikuoti rezultatus. Po stalu liks rankomis austos, žolelėmis dažytos medvilnės kelnės, kurių niekas nematys.

Mano pižama bus nematoma nei akademijoje, nei parodų salėse. Ligoninėje leidimą sustoti man davė kiti. Pižamą nusipirkau pati, ir ji leidžia daug mažiau: tik tiek, kiek nesimato kadre, tiek, kiek telpa tarp namų ir parduotuvėlės už kampo. O. Moshfegh herojės atveju net miegas tapo kažkieno kūriniu. Mano pižama kaip rezistencijos simbolis kol kas brangi tik man. Ji neturi anotacijos. 

O gal ją ką tik parašiau?