Tai meilės istorija. Naivi, skaisti paauglio meilės istorija. Ispanų, portugalų konkistadorai leisdavosi į ilgus vandens žygius, nes norėjo surasti aukso, užkariauti žemių bei pelnyti šlovę savo valdovams, ir neišvengiamai naikino vietines kultūras, valstybes, jų gyventojus. Ko tikiesi, kai leidiesi į atminties vandenis, kai išplauki į prisiminimų žygį? Aukso ir šlovės savo paties ego karūnai? Matyt, taip, kad ir ką tai reikštų. Laimei, nieko nesunaikinsi, gal tik aptiksi kokią nors nedidelę užmaršties imperijos provinciją, kurioje tūno išsitrynę vardai, veidai, įvykiai ir jausmai, permesi žvilgsniu ir vėl užmirši.

Tai paauglio meilės istorija, bet ją sunku papasakoti, nes nesinori išniekinti, suvulgarinti, sumeluoti. Melas šiuo atveju nėra faktų (cha!) iškraipymas savo naudai, melas yra nesugebėti papasakoti, tiksliau – sukurti to jausmo, kuris turėtų būti užkoduotas prisiminime. Turėtų, bet ar yra?

 

Kalnų parko („Dinamo“) stadionas, 2020. Sigito Parulskio nuotr.

 

Kartais ieškai, kasinėji atminties dykumą, nori surasti prisiminimą kaip archeologas faraono kapą, bet kai pagaliau prisikasi iki jo, randi tuščią ertmę, nieko nėra. Prisimeni, kad čia pat užmirštum. O gal tai dar ne viskas? Galbūt kažkas pavogė tavo prisiminimą? Kapų plėšikai ir prisiminimų vagys. Juk mus, ypač ankstyvojoje gyvenimo stadijoje, nuolat kas nors formuoja, programuoja ir dresuoja, kitaip tariant, mūsų nuomonės, įsivaizdavimai apie pasaulį ir save dažniausiai yra primesti iš šalies (tik nuo mūsų sąmoningumo pastangų priklauso, kiek ir kaip mes tai suvokiame). Vadinasi, prisiminimai taip pat gali būti formavimo, programavimo bei dresūros medžiaga ir objektas. Kai rašau kokią nors istoriją, iš esmės sugalvoju kažkieno prisiminimą. Tarsi prisiminčiau kito žmogaus gyvenimą ir jo patirtis, išgyvenimus. Vadinasi, kažkas gali prisiminti ir mano prisiminimus, kažkas net gali užmiršti mano prisiminimus. Apvogti atminties kapus.

Mes susipažinome Smalininkuose, vasaros sporto stovykloje, ji buvo bėgikė, manau, trumpų distancijų, aš metikas, ietininkas, pažintis buvo trumpa, trumpa kaip vasaros naktis, trumpa kaip vienas ilgas bučinys. Paskui prasidėjo epistolinis romanas. Erotinė patirtis sužadina kūrybinę energiją. Gabriele D’Annunzio, prisimindamas savo pirmąjį bučinį, rašė, kad tai buvo akimirka, kai gyvenimas tapo jo menu, o menas – jo gyvenimu. 

Didieji poetai turėdavo mistines mylimąsias. Dažniausiai susikurdavo jas pagal žemiškų mylimųjų prototipą, paskui nuo jo nutoldavo ir imdavo garbinti idea­lų vaizdinį. Viena vertus, taip lengviau, kita vertus, mylėdamas idealybę myli save patį.

 

Sigitas Parulskis, 1983. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Vyrui (o gal tik berniukui) reikia Beatričės, kuri vestų jį į rojų. Į nirvaną, į harmoniją, ten, kur sąmonė susitinka su pasąmone, kur Aš sutampa su Pats. Kita vertus, gal tai tik paprasčiausias seksas. Gal lytinis aktas kaip tik yra sąmonės ir pasąmonės susijungimas. 

Sunku pasakyti, kaip ji atrodė, kartais galvoju, kad ji ir neturėjo kūno, ji tiesiog buvo noras, troškimas. Paauglio Platono, trokštančio idealios meilės, idėja, merginos, moters idėja.

Apie paauglio meilę apskritai sudėtinga kalbėti. Tavo smunkantis, yrantis, vystantis kūnas tarsi nebesuteikia teisės kalbėti apie jaunystę, apie aistras, visa tai atrodo kaip iškrypimas, kaip senuko gašlybės, diktuojamos negalios ir nevilties, pikto apmaudo dėl prarasto laiko.

Prisiminiau šią istoriją 2020-aisiais, netyčia užklydęs į buvusį Vilniaus „Dinamo“ stadioną. Buvo žiema, ko gero, 1983-iųjų vasaris, netipiškas laikas lengvosios atletikos rungčiai, ypač tokiai techniškai kaip ietis, gali gauti traumą... Neatsimenu aplinkybių, atsimenu, jog nenorėjau, kad ji, mano epistolinės meilės objektas, ateitų į varžybas, – negali savo meilės akivaizdoje užsiimti tokiais žemiškais dalykais kaip ieties metimas, – todėl susitarėme susitikti prie varpinės bokšto. Ko gero, varžybos užsitęsė – nesugalvoju kitokių priežasčių, – bet prie bokšto mes nesusitikome. Prasilenkėme. Daugiau niekada nesusitikome. Net popieriuje.

Kažkur čia, šioje vietoje vaikščiojo mano kūnas prieš keliasdešimt metų – taip jaučiausi vaikščiodamas po stadioną. Ar jie atsimena vienas kitą, tie kūnai, kuriuos skiria dešimtmečiai? Jeigu tiksliai atsistočiau į tą vietą, kur anąsyk stovėjau, ar pajusčiau kokį nors dilgtelėjimą? Tarsi tos visos gyventos, išgyventos tikrovės būtų visiškai greta, tereikia rasti kodą, slaptažodį, vietą, formulę... Dėl to iš proto kraustėsi visi filosofai ir alchemikai. 

 

Sigitas Parulskis, 1983. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Medituok tai, ką nori atsiminti, būk panašus į jautį, atrajojantį ir gromuliuojantį, o jaučio vardas gali būti netgi Ramonas Llullas. Gali būti, kad ir Tomas Akvinietis.

O gal atskris prieš tiek metų mesta mano ietis ir pervers mane, o pro tą skylę korpuse į vidų pateks šviesos ir paaiškės, kad viduje tuščia, tik žiurkių lavonai, pelių mėšlas ir dulkės kaip Feidijo sukurtoje Partenono Atėnės statuloje prieš tūkstančius metų Atėnuose...

Kartais sapnuoju ietį. Ne Longino ir ne Likimo ietį, nors ji galėjo tapti mano likimu. Laimėti, būti pirmam, geriausiam, – ietis buvo tapusi simboliu. Aš ją vis metu, o ji sugrįžta. Likimas kaip ietis, meti ją tikėdamasis nudobti auką, bet pasirodo, kad auka buvai tu.

Ernesto Hemingway apsakymas apie berniuką, kuris svajojo būti toreadoru: prie kėdės kojų pririšę peilius jie su draugu imituoja bulių su ragais, peilis kliudo koją, kirkšnies arteriją, ir berniukas miršta nespėjęs pasiekti ligoninės.

Tolimi įvaizdžiai, bet kažkur jie susisiekia, kažkur atpažįsta vienas kitą ir papildo: kova su buliumi vyksta nuolat, kiekvienas mūsų turi savo bulių, bet kartais pralaimi jo net nesutikęs.

Galvoju apie paauglio meilę merginai, bet ji manęs nejaudina, man kur kas įdomesnė paauglio meilė iečiai. Tai glumina ir kartu – nestebina.

Prisiminimai apie žmones... Tarkime, esi kvailai pasielgęs, visi gyvenime nors kartą pasielgia kvailai – prisigeria, įsimyli, tada elgiasi kaip idiotai. Laksto su peiliu arba be kelnių... Manai, kad tai atsitiktinumas, kad tau tai nebūdinga, tu kitoks, tu jautrus, atidus, subtilus ir t. t., bet liudytojai, matę tave kvailą, mano, kad toks ir esi. Nes jie nematė tavęs subtilaus ir jaut­raus, matė tik idiotą. Jų atmintyje esi kaip uodas gintaro laše, inkliuzas, jų atmintyje nebesikeiti.

Bet kokie prisiminimai apie žmones yra anekdotas ir akių dūmimas. 

Kaip yra su prisiminimais apie save? Kur yra prisiminimo tiesos sertifikatas, – aš prisimenu, vadinasi, taip ir buvo? Kur prisiminimo ribos, ar iš tiesų jis begalinis, nes yra raktas į tai, kas buvo prieš tai ir kas buvo po to? Kiek žmogaus sąmonė gali prisiminti, net jeigu labai daug, – ar galima tai vadinti begalybe?

Norėjau papasakoti istoriją apie paauglišką meilę, bet atmintis kaip gudri paukštė vis viliojo tolyn nuo to prisiminimo lizdo, vis vedė ir klaidino, kol atsidūriau miško tankmėje gyvenimo nuėjęs beveik visą kelią...

Beje, toje istorijoje įvyko dar vienas dramatiškas posūkis. Motina surado jos laiškus ir užkūrė ispanų inkvizicijos laužą. Kad netrukdytų mokytis ir siekti didingos ateities. Taip jau įprasta, kad aukų krauju ir pelenais tręšiami gražiausių norų ir ketinimų sodai. 

Taip, tai meilės istorija, bet, ko gero, ne merginai, o iečiai. Daiktus prisimename kur kas geriau nei žmones. Jų prigimtis ne protėjiška. Jie kas akimirką nesikeičia, nemeluoja ir neišduoda. Visas šis prisiminimas – ne apie prasilenkimą su mergina, kurios net veido neprisimenu, tai istorija apie prasilenkimą su likimu, mano, kaip ieties metiko, sportininko likimu.

 

Kalnų parko („Dinamo“) stadionas, 2020. Sigito Parulskio nuotr.

 

Nuodai sunaikina visus apsaugos sluoksnius, ir į sielą ima sunktis egzistencinio siaubo derva. Siela tėra vaizdinys, ne religinė sąvoka. Galėčiau sakyti – į smegenis, bet smegenys skamba gana banaliai. Ne poetiškai. Vaizdinys – didelis kalafioras, kurį pamažu užlieja juoda tiršta masė. Smegenys ir egzistencinis siaubas. Žinoma, vengdamas nuvalkiotų romantizmų galiu naudotis neutralesniais žodžiais ir vaizdiniais. Į vidų. Egzistencinio siaubo derva ima sunktis į vidų. Esu tuščiaviduris manekenas, ir pro plyšius sunkiasi visoks šlamštas... Metai daro savo juodą darbą, vis daugiau skylių atsiranda korpuse, ir pro tas skyles nuolat patenka įvairios šiukšlės, nesąmonės, teršalai. Visiška tyla, tik toje tyloje girdėti, kaip bijodamas prarasti ritmą vis dar plazda dulkėmis apėjęs raumens gabalas, vadinamas širdimi.

Kas yra nuodai? Kad ir kas tai būtų. Apsinuodijimas prisiminimais toks pat sunkus kaip apsinuodijimas alkoholiu, maistu, pykčiu ar pavydu. Mes patys esame baisiausias narkotikas, kurį vartojame vienatvėje, regis, taip sakė Walteris Benjaminas.