Liudo Parulskio nuotr.

 

Rugsėjo 11 dieną feisbuke paskelbtas vilniečio Andreaso Jaedicke įrašas sukrėtė Vilniaus savivaldybę. Ne dėl turinio – turinys retai ką sukrečia. Ir ne dėl pozityvios skaitytojų reakcijos – ji net nebuvo dramatiškai gausi, mažiau nei tūkstantis teigiamų reakcijų. Net daugybė pasidalinimų negąsdino – būdavo daugiau, ir nieko!

Bet vienas šio įrašo sklaidos bruožas savivaldybę supurtė taip stipriai, kad į nuobodų kabinetą, be vaizdų pro langus (jei kabinete būtų buvę langai), susirinko savivaldybės pilkasis ir šešėlinis elitas (vieni save vadino pilkaisiais kardinolais, kiti – šešėliniu kabinetu), keli specialistai iš administracijos ir antra tiek iš Tarybos. Susirinkusieji pasikvietė svečią, pilkąjį (pilką gerąja, elitine pras­me) urbanistinės rinkodaros ir komunikacijos ekspertą vildamiesi, kad analitikas (ekspertas prisistatydavo ir šitaip) nuties rekomendacinius kelius ir iš susidariusios padėties pavyks išbristi be didelių nuostolių.

Ekspertas pradėjo, kaip visuomet, be įžangos, dalykiškai:

– Taigi, įrašo autorius teigia, kad Vilniuje dar likusi laukinė gamta įveiklinama kokiai nors veiklai ir laukinių vietų be veiklos nebėra, o jei ir liko, tai neilgam. Toks elgesys būdingas smulkiems buržujams, nekenčiantiems naudos neduodančio – jų nuomone – ploto. Pasikeitusi, sudisnėjinta miesto atmosfera įrašo autoriui ir jo draugams nepatinka. Autorius siūlo kitokį urbanistinės elgsenos modelį: miesto gamtą ne tvarkyti, o palikti ramybėje. Įrašu pasidalino daugybė žmonių, atstovaujančių visam politiniam spektrui – nuo neopagonių iki postmarksistų, ir būtent tai privertė mus čia susirinkti, nes kai turiniui pritaria visi, vadinasi, turiniui pritaria gatvė, o į gatvės nuomonę būtina reaguoti, ypač artėjant rinkimams.

Pilkasis ir šešėlinis elitas šiek tiek vyptelėjo – jiems rinkimai nerūpi, bet eksperto santraukai tyliu murmesiu pritarė. Ekspertas artėjo prie analizės finalo:

– Įrašo sklaida parodė, kad gatvę labiausiai erzina miesto nestilingumas. Juos siutina, kad Vilnius praranda mados jausmą. Vilniui tai atsitinka nuolat. Štai iliustracija. Prieš šimtą metų dailininkas ir anuomet pagrindinis užsienio delegacijų vedžiotojas Ferdynandas Ruszczycas baisiai įsižeidė, kai jugoslavų grupė Vilnių pavadino labai rusišku miestu – ne dėl cerkvių, o dėl gausios žalumos!

– Vatnikai tie jugoslavai, – pakomentavo vienas pilkasis kardinolas.

Ekspertas nustebęs apsidairė ir kalbėjo toliau:

– Jugoslavai buvo teisūs. Tuometiniai miestai šimt­me­čiais pabrėžė nuolat besikeičiančios architektūros grožį ir eleganciją, kuriai medžiai su krūmais buvo nereikalingi. Rusija, kartu su Vilniumi, tokios architektūros neturėjo, todėl medžių nepjovė. Architektūros mados diktatūra tęsėsi visą XX amžių. Kryptis kardinaliai pasikeitė 1996 metais Prancūzijoje. Ji madas formuoja pirmoji – ir rūbų, ir architektūros, viso ko. Tais metais architektų šeima Anne Lacaton ir Jeanas-Philippe’as Vassalis gavo užsakymą pertvarkyti nedidelę Bordo aikštę. Na, jie pasivaikščiojo ten, pažiūrėjo, pasikalbėjo su vietiniais ir pasiūlė nieko nedaryti. Na, atnaujinti žvyrą ir geriau prižiūrėti medžius. Va taip ir prasidėjo nieko nedarymo, arba, kaip rašo Andreasas Jaedicke, palikimo ramybėje mada. Taip reikia nedelsiant daryti ir Vilniuje. Tiksliau – taip nedaryti. Daryti nedarant.

Vienas iš šešėlinio elito kostelėjo prieš pradėdamas:

– Na, mes visa tai tarsi žinom. Bėda ta, kad savivaldybė negali nedaryti. Yra biudžetai, etatai, žmonės, yra pinigai, viskas turi judėti... Iš esmės situacija be išeities, todėl mes jus ir pakvietėm tikėdamiesi...

– Tikitės teisingai! – riktelėjo ekspertas. – Jūsų proble­mos sprendimas slypi ten pat, 1996 metų Prancūzijoje. Kai architektų šeima nieko nedarė Bordo aikštėje, už nieko nepadarymą jie honorarą pasiėmė! Nedarymas kainuoja. Nedarymas kainuoja dar daugiau negu darymas, tereikia sukonstruoti tinkamą nedarymo instrumentą. Naują skyrių!

Šešėlinis elitas pritariamai sukruto: taip, skyrių jie gali įsteigti. Nedelsiant pasipylė būsimo padalinio pavadinimų projektai – „Miesto savaiminės raidos kontrolės skyrius“, „Urbanistinės savireguliacijos koordinavimo biuras“, „Natūralių procesų administravimo departamentas“.

Baigiantis posėdžiui, kažkuris iš klausytojų dar pasitikslino:

– Pavyzdžiui, ateina entuziastas su projektu ir sako naujam skyriui: davaj padarom amfiteatriuką po tiltu filmams žiūrėti. O mes jam atsakom atgal...

– Davaj nedarom, taip atsakot jam atgal.