2026-ieji lietuvių poezijai yra LGBT metai: vasarą pradėjo Artūro Tereškino „Lipnūs kūnai“, o užbaigė Dovilės Bagdonaitės „Lesbiariumas“. Dvi knygos apie neheteroseksualias patirtis iš pirmo žvilgsnio panašios, tačiau kreivuoja ne visai į tą pačią pusę. Įdomu stebėti, kokiais takais, žinynais, kūnais ir miestais veda šie du kūriniai ir kaip įsiterpia į lietuvišką queer poezijos kontekstą. 

 

Artūras Tereškinas. „Lipnūs kūnai“

 

A. Tereškino poezijos rinktinė „Lipnūs kūnai“ masyvi, tačiau beveik šimtas šešiasdešimt puslapių talpina tema ir stiliumi gana panašius eilėraščius. Atrodo, kad kiekviename tekste kartojasi ta pati diena iš homoseksualaus vyro naktinio gyvenimo, tad nestebina sub­jekto keliamas klausimas – „kas miegojo mano lovoje vakar“ (142 p.). Tiesa, keičiasi sutinkami žmonės, jų ir paties subjekto kūnas, todėl knygą galima skaityti kaip seksualinių patirčių ir senstančio kūno dienoraštį: „ar vyrų nosys aplipusios baltais milteliais / užuodžia mano kvapą, / mano kūno dėmes“ (141 p.). 

 

Artūras Tereškinas, „Lipnūs kūnai“, V.: „Kitos knygos“, 2026

 

Nors idėja nuosekliai dokumentuoti intymiąją patirtį yra įdomi, jos įgyvendinimas kelia klausimų. Knyga suskirstyta į keturias dalis, ir tai leidžia manyti, kad vienoje, pavyzdžiui, daugiau vietos bus skiriama įvairių pasaulio miestų erdvėms („Prakaituoti miestai“), kitoje – queer patirtims lietuviškame kontekste („Lithuanian whore“). Tačiau teminiai akcentai ne visada išryškėja: miestų, ypač Vilniaus, erdvės ir su jomis susiję seksualinių susitikimų scenarijai matomi visame rinkinyje ir yra panašūs. Daugelyje eilėraščių atsikartoja ne tik susitikimų struktūra (subjektas sutinka vyrą ar vyrus, pasimyli, išsiskiria), bet ir jų abstraktus fiksavimas, poetinių situa­cijų aplinka (dušas, lova, poppersai) ir eilėraščio ato­mazga – subjekto nejautra ir išsisklaidymas („kai atsisveikiname / nori apkabinti mane / o aš paduodu ranką / nereikia liesti manęs / manęs jau beveik nebėra“, 55 p.). 

Svarbu, kad „Lipnūs kūnai“ turi daugiau panašumo su A. Tereškino romanu „Nesibaigianti vasara“ (2017) nei su ankstesnėmis autoriaus metafiziškomis, implicitinėmis metaforomis išdekoruotomis poezijos knygomis („Grindinio žuvys“, 1991 ir „Absonia“, 1995). Ir minėtas romanas, ir poezija išlaiko gėjaus seksualumo dienoraščio idėją. Kartais atrodo, kad į „Lipnius kūnus“ persikėlė tie patys arba panašūs scenarijai, todėl kyla klausimas, ką keičia poetinė forma. Eilėraščiai praturtėja giliau atveriamu vidiniu lyrinio subjekto pasauliu, kurį romane fokusuojamas žvilgsnis į išorę kiek užgoždavo: „geismas kaip plaštakė toks trumpalaikis / nepagaunamas, pridengtas mėnulio šviesos / geidžiu šio vyro ar ne? / atsigulęs ant lovos mąstau apie geismą / panašų į margaspalvį drugelį ar purviną musę / bet nežinau, į ką aš pats panašus“ (131 p.). Čia išryškėja įdomiausia problema: įtampa tarp sekso fiksavimo ir tikro ryšio poreikio. A. Tereškinas rašo: „vis mažiau turi žodžių / aprašyti savo erotinius nuotykius / seksas kaip tuščias stalas / be indų, be šakučių ir peilių“ (113 p.). Kaip būtų buvę įdomu perskaityti daugiau eilėraščių apie tai.

„Lipnių kūnų“ kalbos lakoniškumas, buitiškumas ir tiesmukumas yra paveikus, tikslingas. Redukuota, tarsi abejinga kalba perteikia subjekto nuovargį ir vienišumą: „atsikeli nuo lovos / išeini į kitą kambarį / palieki du besidulkinančius / dejuojančius vyrus / jiems netrūksta dėmesio“ (145 p.). Ant galinio viršelio keletas skaičiusiųjų šią knygą teigia, kad ji seksuali, tačiau kuo toliau iriesi per eilėraščius, tuo didesnis liūdesys kyla. Detalūs sekso aprašymai nėra erotiški, tai, kaip tiksliai įvardijo D. Bagdonaitė, tėra „kūno mechanika“: „gera būti dulkinamam / tikro profesionalo / kuris žino, ką daro“ (38 p.). A. Tereškino eilėraščiuose esantys tų pačių sekso veiksmų pakartojimai įtikina, kad ne tik narkotikus, bet ir kūną galima vartoti ir persivartoti. 

Per sterilią, funkcinę kalbą „Lipnūs kūnai“ tai, ką jaučia subjektas, priverčia patirti ir skaitytoją. Bet pasikartojimas yra kur kas paveikesnis skaitant atskirus tekstus, o besitęsiantis per visą knygą ima varginti ir kelia klausimą, ar siekiant šio efekto reikia tiek panašių eilėraščių. Vis dėlto norisi pridurti, kad, skaitant monotoniškus seksualinių susitikimų scenarijus Lietuvoje, buvo įdomu sekti vis paminimus Vilniaus atributus ir stebėti, kaip braižomas queer miestas su pažeidžiamomis ir erogeninėmis zonomis. A. Tereškino poezijoje ir miestas turi gyvą, alsuojantį kūną. Tenka pripažinti, kad iki šiol nei tokios Vilniaus versijos, nei tokios eksplicitiškos homoerotinės poezijos Lietuvoje neturėjome. 

 

Dovilė Bagdonaitė. „Lesbiariumas“

 

„Lesbiariumas“ rodo D. Bagdonaitės sąmoningą apsisprendimą rašyti ir leisti poezijos knygą, kurioje daugiausia kalbama apie moters romantinį ar seksua­linį santykį su kita moterimi. Pavadinimas nurodo gana ambicingą užmojį – vietoj tikrų ir pramanytų gyvūnų rinkti bei kataloguoti įvairias lesbiečių patirtis. Iš pavadinimo, kuris oponuoja bestiariumo funkcijai mokyti žmones gyventi pagal krikščioniškas vertybes, susidaro įspūdis, kad autorė siekia provokuoti, o galinis viršelis, skelbiantis apie norą peržengti savicenzūros ribas, sukuria kiek stereotipinį lūkestį, kad tai prieš heteronormatyvumą nukreipti eilėraščiai. 

 

Dovilė Bagdonaitė, „Lesbiariumas“, V.: „Baziliskas“, 2026

 

Toks pareiškimas taip pat perša mintį, kad 2022 m. išleista knyga „Takeliai žolėje“ buvo rašyta tarsi prisidengiant, nedrąsiai. Vis dėlto, jei lyginsime su ankstesniu poezijos rinkiniu, „Lesbiariume“ nematysime ryškaus stiliaus pokyčio, nerasime ir manifestinių, rėksmingų eilėraščių. Knyga vis dar bagdonaitiškai jautri, žaisminga, tačiau naujuosiuose tekstuose įvyksta svarbus teminis poslinkis. „Takeliai žolėje“ buvo platesnės problematikos rinkinys, jame kalbama apie universalias jauno žmogaus, gyvenančio mieste, patirtis. Queer tapatybė, buvusi viena iš daugelio subjektės dalių, „Lesbiariume“ tampa pagrindinė ir formuoja visą tekstų korpusą.

Lesbietiškumus fiksuojantiems eilėraščiams pasirenkama neįprasta, taisykles laužanti knygos forma: tikrų tikriausias zinas, kuriame vaizdas ir tekstas veikia išvien. D. Bagdonaitė, „Takeliuose žolėje“ išbandžiusi žodžio ir vaizdo (taip pat kuriamo iš raidžių ir tipografinių ženklų) hibridus, „Lesbiariume“ šiuos eksperimentus plėtoja drąsiau. Įdomiausia, kai vaizdas įsiterpia į eilėraštį ir brūkšneliai, skliausteliai bei žvaigždutės tampa lygiaverčiu žodžiui prasmės kūrimo dėmeniu. Eilėraštis „Šuns kailis“ (7 p.) – vienas paveikiausių. Jame bylojama apie chaotišką, tarsi nutrūkus nuo grandinės, būseną: „šokis įsuka šviesą / šuo nutrūksta nuo pavadžio / bėga loja šnopuoja / paprašo įpilti išgerti“. Svaigulio nuotaiką stiprina iš ženklų kuriamas, per visą puslapį nusidriekęs susigarbiniavęs šuns kailis. Rašoma: „šuo bando šį jausmą užskrolinti“, o skliaustelių mozaika šitai ne tik iliustruoja, bet ir priverčia skaitytoją tą jausmą patirti – kailis vietomis dengia tekstą, vaizdas mirguliuoja. Tokie D. Bagdonaitės vaizdo ir teksto eksperimentai skatina permąstyti, kaip eilėraštis gali būti ne tik perskaitytas, bet ir pamatytas. 

Skaitydama lietuvišką poeziją, kurioje figūruoja queer subjektas, esu pratusi prie dviejų krypčių: 1) lyrinis subjektas apie savo homoseksualumą kalba itin intymiai ir suvokia tai kaip asmeninę patirtį; 2) „aš“ tampa „mes“, glaudžiamasi prie queer bendruomenės, atsiranda daugiau socialinės kritikos. „Lesbiariumo“ neišeina priskirti kuriai nors vienai kategorijai, nes knygoje (beveik) neplėtojamas aktyvistinis diskursas. Kalbėdama apie savo patirtį su moterimis subjektė iš esmės kalba apie siaurą lesbiečių bendruomenę ir joje patiriamą frustraciją dėl nuolat kylančio klausimo, ar jos yra draugės, ar mylimosios: „aš pavargau nuo tų visų / prieštaringų signalų ir klausimų / tai susitikimas ar pasimatymas“ (15 p.). D. Bagdonaitė šią frustraciją perteikia per pasikartojančią veiksmo liniją: kontakto užmezgimas, santykio pobūdžio ir traukos nustatymas, kontakto pabaiga ir atsitraukimas, kurį lydi „tekilos saulėtekis“ ir impulsas kuo greičiau „grįžti, užmigti / savo narve“ (21 p.). Taip ir neatsiranda toji „tu“, su kuria pavyktų „pasistatyt namą kartu miške ant vištos kojelės“ (39 p.). 

Kitaip nei „Takeliuose žolėje“, kur nelaimingos meilės patirtis suvokiama kaip banali, todėl nereikalaujanti išsamesnių komentarų, „Lesbiariume“ šitą užstrigusį meilės ciklą galima interpretuoti kaip konkrečią lesbietiškos kasdienybės problemą – kaip ne „heterkių“ (15 p.) bendruomenės (arba kitaip – dating pool) siaurumą. Toks socialinių aplinkybių įtraukimas į pasaulėvaizdį įdomiai paįvairina įprastą lietuvišką elegiją. 

Lietuviškos queer poezijos kontekste D. Bagdonaitės intymumo vaizdavimas stipriai išsiskiria žaismingumu ir netgi antiromantiškumu. Dėl pareikšto siekio išsilaisvinti iš savicenzūros, baimių ir gėdos iš „Lesbiariumo“ tikėjausi daugiau atviros homoerotikos. Tai yra pagrindinis pokytis, skiriantis nuo rinkinio „Takeliai žolėje“, tačiau, nors sekso vaizdiniai dažni, jie, palyginti su A. Tereškino poezija, nėra itin atviri, labiau fragmentiški. Atidengiama tik dalis paveikslo, tačiau nepavadinsi to subtilumu, greičiau matyti groteskas, absurdas: „grįžusios į šunų būdą / atkartojome jų pozas / šuo atėjo palaižyti spenelio ir tai buvo šlykštu / dar norėdavo palaižyti ir triusikus“ (12 p.). Sentimentalumas, kuris ankstesnėje knygoje kartkartėmis erzino, atrodo prislopęs, sustiprėja polinkis kūniškumą vaizduoti komiškai. Man tai – vienas stip­riausių šios autorės poezijos bruožų. 

„Lesbiariumas“ parodo, kad išsilaisvinimas nebūtinai reiškia kuo atviresnį (stereotipiškai) vaizdavimą. D. Bagdonaitės poezijoje kuriamų intymių situacijų kontekstas yra buitinis, o jos vaizduojamos taip, kaip bet kokie kasdieniai įvykiai, neslepiant intymumo, bet ir dirbtinai jo nesusvarbinant. Gal tokiame lesbietiško gyvenimo vaizdavime – be pretenzijų, su katino ir šuns priplaukuota paklode, šalia vibruojančia skalbenke – ir slypi tikroji laisvė?