Vincenzo Latronico (g. 1984) – italų rašytojas, vertėjas, publicistas. Milano universitete baigė filosofijos studijas. Romanuose vaizduoja savąją kartą, besigalynėjančią su šiuolaikinių didmiesčių gyvenimo iššūkiais: būstų krize, kultūrinio darbo nestabilumu, ekonominiu ir egzistenciniu nesaugumu. V. Latronico romanas „Tobulumai“ („Le perfezioni“, 2022) nukelia į šių dienų Berlyną, kuriame bando įsitvirtinti emigrantų iš Italijos pora, įsiliejusi į daugiatautį ir anglakalbį skaitmeninių nomadų burbulą, turintį savo slengą ir tapatybę. Šiai kartai Berlynas – vis dar didžių galimybių ir atradimų erdvė, laisvės ir eksperimentavimo teritorija, bet, veikiama globalių lūžių, toji erdvė pamažu traukiasi ir tampa atšiauresnė įvairovei. Knyga gavo apdovanojimą „Premio Mondello“ ir pateko į trumpąjį Bookerio premijos 2025 m. sąrašą. 

Vertėja

 

 

 

Miestas kilo ir leidosi lyg besimainantys potvyniai ir atoslūgiai. Žiemos atnešdavo įprastų atsiribojimų, pavasariai – naują atvykėlių bangą. Duris atverdavo naujos galerijos ir nauji klubai, jie lūždavo nuo lankytojų tol, kol juos pakeisdavo naujesni. Ana ir Tomas žingsnis po žingsnio bandė įsiteisinti šalyje. Jie kalbėjo vokiškai geriau už kitus. Prireikus naujokams paskolindavo savo adresą laikinam Anmeldung ir duodavo patarimų dėl Künstlersozialkasse. Kiekvienam atvykėliui dovanodavo veltinio vidpadžius, pirmąją žiemą juos pačius išgelbėjusius nuo nušalimų. Atidarant naują oro uostą, apie Tėgelį kalbėjo su veteranams būdingu pranašumu, atmindami pirmuosius nusileidimus Tempelhofe.

Vis mažiau naujokų atvykdavo iš Ispanijos, Prancūzijos ir Italijos, daugiau – iš Bavarijos ar Valstijų. Daugelis jų, neskaitant muzikantų ir doktorančių, dirbo finansų ar technologijų srityse. Turėjo užtikrintą darbo vietą ar nuolatinę sutartį su Ramiojo vandenyno laiko juostoje įsikūrusiais startuoliais. Kaip ir visi, jie irgi dirbo iš kavinių, tačiau ši švytinčių obuoliukų eilė skleidė intensyvesnę sutelktį, kitokią nei ankstesnioji žaismingai nerūpestinga atmosfera. Šie atvykėliai naudojosi ne apskritomis ausinėmis, vibruojančiomis nuo elektropopo, o elegantiškais, triukšmą slopinančiais ausinukais. Prie gretimo staliuko rūkantys lankytojai juos erzino. Į paieškos sistemas vis įkeldavo kavinių apžvalgas ir išsamiai kritikavo kavos mišinių skrudinimo lygį bei interneto uploado greitį.

Nauja dvasia reiškėsi per tūkstančius skirtingų subtilybių. Pagausėjo gurmaniškų mėsainių restoranėlių. Patalynės blakių, kurios anksčiau buvo daugiausia Jungtinių Valstijų problema, sukeliamas odos niežulys užkariavo vis didesnę Berlyno teritoriją ir jo epidemiologinis žemėlapis sutapo su trumpalaikės nuomos tankiu. Naujai atsidariusių kavinukių, kuriose aptarnaudavo škotai ar australai, valgiaraščiuose buvo vartojama išimtinai anglų kalba. Senieji lankytojai su panieka sakydavo, kad naujokai nė nebando mokytis vokiškai, tačiau Anai ir Tomui toks dreifavimas anglakalbystėje patiko. Jis leido jiems jaustis namie.

Jųdviejų anglų kalba toli gražu nebuvo tobula, bet jos pakako. Ji veikė kaip atvykėlių bendruomenės klijai, pakantūs variacijai ir klaidai, ir leido kiekvienam jaustis laisvai. Kol niekas nesisavino kalbos kaip išimtinės teisės – londoniečių ir niujorkiečių Berlyne vis dar buvo mažoka, anglų kalba priklausė visiems. Jie buvo taip įpratę prie prancūziškos, itališkos ar lenkiškos tarties, kad iš pradžių airiška šnekta rodėsi keistesnė ir sunkiau įkandama už apgirtusį ispanų vapėjimą. Savo rate jie lengvai peršokdavo nuo gimtosios kalbos prie anglofoninio bendravimo, paįvairinamo akcentais ir vokiškų terminų, tariamų su lengvu kalifornietišku akcentu, intarpais.

Kalba buvo ne vienintelė tautinių ypatumų nykimo priežastis. Ana su Tomu liovėsi skaitę savo šalies dienraščius vos atvykę, nes sugretinę su anglakalbe žiniasklaida išvydo jų ribotumą. Dabar jų intelektualinį akiratį formavo „The Guardian“ arba „The New York Times“ – dienraščių, kuriuos skaitė jų bičiuliai graikai, olandai ir belgai – antraštės. Šiame pasaulyje Baracko Obamos sakomos kalbos ir kruvinos šaudynės mokyklose darė didesnį įspūdį nei vos už kelių U-Bahn stotelių priimami įstatymai ar pabėgėliai, skęstantys jūroje dviejų valandų skrydžio atstumu piečiau.

Dienos naujienos ir bendravimo kalba apibrėžė jiems bendrą ideologinę koinė. Visi tapatinosi su tam tikra politinės kairės idėja. Priskyrė save feministams ir pasisakė prieš socialinę neteisybę, o tai reiškė, kad ypač piktinosi dėl tam tikrų rasizmo ar seksizmo atvejų, nutikdavusių Niujorke. Ana su Tomu viešai atsiribojo nuo kliento, atsisakiusio keisti seksistinę reklamą. Kas mėnesį aukojo dešimt dolerių fondui, kovojančiam su LGBTQ žmonių diskriminacija, nors, atskaičiavus mokėjimų platformos Kalifornijoje komisinius, likdavo kiek mažiau nei devyni doleriai. Kaip ir jų bičiuliai, nebuvo iki galo tikri, ar žavėtis Hillary Clinton vien todėl, kad ji – moteris, ar ją smerkti dėl jos ryšių su farmacijos pramone. Jų aktyvizmas, akivaizdu, buvo grynai teorinis; kasdieniame gyvenime jiedu išsikviesdavo „Uber“ tik sningant ir palikdavo arbatpinigių grynaisiais. Nevalgė tuno.

Taigi gimtakalbių amerikiečių antplūdis liko beveik nepastebėtas. Jis įsiliejo į bendrą anglofonijos srautą, tik dar vienas skambesys tarp begalės kitų. Nebuvo priežasties pernelyg nerimauti dėl to, kad visų kalba, berlynietiškoji lingua franca, vis labiau priklausė vieniems, o ne kitiems. Patys amerikiečiai neatrodė nustebę, kad atvykę į tolimą užsienio sostinę rasdavo jau susibūrusią ir svetingą bendruomenę, aptarinėjančią jų gimtosios šalies politiką jų gimtąja kalba. Ir kodėl būtų turėję nustebti? Berlyne amerikiečiai jautėsi kaip namie. Jie irgi sąmoningai vengė „Uber“. Taip pat prieštaringai vertino Hillary Clinton.

Jų pokalbiuose vyravo nekilnojamojo turto tema, kurią niujorkiečiai įvežė kartu su patalynės blakėmis. Visi ieškojo geresnio būsto ir palankesnės nuomos sutarties arba norėjo sužinoti apie kitų nuomos kainas bei sąlygas. Vos prieš kelerius metus tai atrodė nereikšminga, nes rinktis galėjai tik tarp ypač erdvaus buto už šešis šimtus eurų per mėnesį ir mažyčio kampelio už du penkiasdešimt. Dolerių injekcija, reiškusi gerokai daugiau metrų Berlyne nei pėdų San Fransis­ke, miesto nekilnojamojo turto rinkoje įsuko chaosą. Kas savaitę Ana ir Tomas sulaukdavo bent dviejų laiškų su užklausa, ar jie kartais nežino apie kokį atsilaisvinusį butą ar kambarį. Siuntėjai būdavo nepažįstami, iš laiško detalių buvo galima atkurti savaitėmis besitęsiančią persiuntimų grandinę. Per vėlyvuosius pusryčius draugų namuose ar galerijų atidarymus jie keisdavosi žiniomis apie dokumentus, būtinus nuomos kontrolei, – WBS, Sonderbedarf, – ir aptarinėjo, ar verta dėtis prie nuomininkų sąjungos. Per „Google Translate“ aiškindavosi technines nuomos sutarčių detales. Minėjo laikus, kai naujos statybos būstai miesto centre kainavo tris tūkstančius eurų už kvadratinį metrą, ir smagiai pasijuokdavo iš Bylefeldo buhalterių ar Parmos odontologų, mokėjusių milžiniškas sumas už menkutį iki tol erdvaus ir visiems prieinamo miesto gabalėlį. Dabar juokas jų nebeėmė. 

Priverstiniai iškeldinimai iš nelegaliai užimtų erd­vių irgi darėsi vis dažnesni. Iš pradžių Aną ir Tomą tai ne itin jaudino. Skvoteriavimas jiems rodėsi žavus, tačiau spėjęs pasenti reiškinys, susaistytas su devintojo dešimtmečio purvino ir konfliktiško miesto vaizdiniu, baigiančiu išblankti. Be to, tokių erdvių Berlyne buvo tiek daug, kad tam tikra trintis rodėsi neišvengiama. Vis dėlto juodu sukrėtė žinia apie būsimą „Tacheles“ – jugendo stiliaus prekybos centro, dešimtmečiais okupuojamą menininkų kolektyvų, – griovimą. Tiesą sakant, jiedu čia beveik nesilankė, toji grafičių estetika jiems rodėsi skausmingai naivi, palyginti su vos už kelių kvartalų įsikūrusia Berlyno bienale, tačiau pirmaisiais mėnesiais, pakeliui į bunkerį su „Boros“ kolekcija ar į piceriją senoje pobūvių salėje, šios Berlyno dalies grožis darė jiems įspūdį. Keliais plakatų sluoksniais padengti stiuko karnizai ir prabangios stiklo lodžijos, paverstos pakylomis didžėjams, tobulai įkūnijo gausos ir laisvės idėją, dariusią Berlyną tokį unikalų. Ana su Tomu pasižadėjo dalyvauti proteste, bet tądien paskutinę minutę klientas pranešė apie būtiną call, o ir prekybos centras „Tacheles“ buvo gana toli nuo jų namų. Praėjo net keli mėnesiai, kol jiedu atsitiktinai vėl pasuko į Oranienburgo gatvę ir be galo nustebę suprato – „Tacheles“ buvo nugriautas.  

Išnykimas grėsė ir istoriniam oro uostui. Į milžiniškos, iš esmės apleistos erdvės išsaugojimą miesto širdyje visada buvo žvelgiama kaip į Berlyno pasipriešinimo nekilnojamojo turto spekuliacijai ženklą; žinia apie naują statybų projektą, atrieksiantį riebų šios erdvės gabalą – iš dalies socialinių būstų, iš dalies prabangių apartamentų statyboms, – skambėjo kaip įspėjimas, kurio nebuvo galima praleisti pro ausis. Atsakas buvo žaibiškas ir stiprus, jis sutelkė tiek ilgamečius apylinkių gyventojus, tiek atvykėlius prancūzus, ispanus ir amerikiečius, mat skrajutės buvo dvikalbės. Vieni reikalavo, kad erdvė išliktų žalia kaip iki šiol, kiti (daugiausia berlyniečiai) pritarė viešojo būsto fondo plėtrai. Projektas, siūlęs pastatyti dirbtinį kilometro aukščio kalną su slidinėjimo kurortu miesto širdyje, sulaukė nemažai dėmesio, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai provokacija. Referendumas sukėlė pilietinio sąmoningumo pliūpsnį, iki tol neregėtą Anos ir Tomo aplinkoje, nors balsuoti galėjo ne visi – reikėjo būti deklaravus gyvenamąją vietą Vokietijoje. Referendumo rezultatai liko dviprasmiški: absoliučiai visi siūlyti projektai buvo atmesti, bet nepriimta ir jokių įpareigojančių rezoliucijų dėl ateities. Ana su Tomu to nelaikė pralaimėjimu, priešingai. Tempelhofo parko išsaugojimas, kartu paliekant galimybių ateičiai, buvo geriau už bet kurią galutinę paskirtį.

Tai, kas vyko mieste, – istorinių gyventojų keitimas naujais atvykėliais, jaunesniais ir turtingesniais, būsto kainų šuoliai ir sociokultūrinės įvairovės nykimas, – buvo pavadinta gentrifikacija. Ši sąvoka buvo žinoma kone išimtinai tik patiems už šį reiškinį atsakingiems žmonėms. Ana ir Tomas puikiai tą suvokė. Jiedu lankydavosi baruose, kur kraftinis alus kainavo trigubai brangiau už paprastą kvartalo aludės pilzeną; burdavosi priešais meno galerijas, kurių vitrinose ironiškai kabojo originalios jų iškeldintų batų taisyklų ar dėvėtų prekių parduotuvių iškabos; patys pakeitė nuomininkus, anksčiau mokėjusius Rytų Vokietijos markėmis. Jiedu suprato – nors be žodžių ir gal tik apytikriai, kaip apie vėžį mąstantys rūkaliai – prisidėję prie prob­lemos, kuri dabar brovėsi į jų pačių pasaulį. Jiems pirmąkart atvykus į Berlyną, kainos dar buvo žemos. Iki pat pasirodant amerikiečiams vis dar veikė batų taisyk­la. Atrodė, kad už gentrifikaciją, kurią matė aplinkui, atsakingi kiti.

Žinoma, jei būtų atsikraustę dabar, tikriausiai nebūtų radę tokio buto, niekada nebūtų galėję sau jo leisti. Kartais šis suvokimas įskeldavo nerimo kibirkštį, lyg jų susikurtą patogų gyvenimą iš tiesų būtų lėmęs chronologinis sutapimas. Būta akimirkų, kai jiedu jusdavo savo tapatybę priklausant ne nuo konkrečių veiksmų ir minčių, o nuo kažko trapaus ir užgaidaus, laikino, tarsi žaidžiant kauliukais.

Tai būdavo nevilties akimirkos. Tarkim, jiedu leisdavo sekmadienio popietę namie. Ketvirtą jau būdavo sutemę ir lauko vėjas saujomis žarstydavo šlapdribą į jų langus. Nuo ilgo žiūrėjimo į ekraną mausdavo akis. Klientas tėvynėje vis dar delsė sumokėti. Hausverwaltung mokestis buvo padidintas be jokio perspėjimo. Finanzamt vėlavo išduoti tų metų Ansässigkeitsbescheinigung. Pavasaris rodėsi dar taip toli, pačiame amžinai vienodų dienų gale. Jiedu sėdėdavo įsitaisę ant skandinaviškų fotelių gurkšnodami jazminų ar pankolių arbatą ir mąstė apie tai, kad prieš savaitę Berlyną paliko Žoao ar Emilė. Giliai širdyje juos suprato.

Tomis dienomis Berlyno vaizdai, abiem itin brangūs, imdavo blukti, gal tiksliau – atrodyti klaidinantys, išbaigti savo užmoju, tačiau sudėlioti taip, kad nuslėptų esminę norimos perteikti patirties dalį. Jų vietoje, tarytum apvertus perspektyvą, į pirmą planą iškildavo prisiminimai iš studijų laikų ir gatvių, kurias pažinojo kaip savo penkis pirštus. Jei būtų likę gyventi tėvynėje, sekmadieninių pietų būtų ėję pas jo ar jos tėvus. Tikriausiai dabar kartu su jais gurkšnotų kavą, už lango vis dar būtų šviesu. Nors šis vaizdinys likdavo neįvardintas, Aną ir Tomą užplūsdavo stiprus ilgesys. Ką jie čia veika? Abu ilgėjosi tikrai ne gimtojo miesto, o kažko, ką gyvendami ten laikė savaime suprantama. Negalėjo to aiškiai įvardyti, bet juto, kad šis nutylimas stygius gilino kasdienybės įtampą, kaip ir energijos sąnaudas, todėl kasdienybė kartais atrodydavo įdomesnė, tačiau vis tiek buvo slogi.

Žvelgiant iš šalies, nebūtų sunku įvardyti šio susvetimėjimo priežastį, bet jie patys jokio paaiškinimo neturėjo. Kad ir kaip žiūrėtum, Berlyne jiedu gyveno burbule, mažesniame ir uždaresniame nei tie, kurie po truputį kūrėsi socialinių tinklų tikrovėje. Tam tikru požiūriu jiedu buvo suradikalėję. Bendravo neužtikrinta anglų kalba su kitais negimtakalbiais. Gyveno pasaulyje, kuriame niekas neatsisakydavo ko­kaino takelio ir niekas nesivertė mediko, kepėjo, taksi vairuotojo ar mokytojo profesija. Dreifavo išimtinai tarp augalais apstatytų butų ir kavinukių su tobulu Wi-Fi. Ilgainiui neišvengiamai įtikėjo, kad nieko kito ir neegzistuoja. 

 

Sufokusuoti ateities vaizdinį sekėsi sunkiai. Iš esmės jie neįsivaizdavo jos kitokios nei dabarties – tokios tolygios ir tvarkingos kasdienybės, – o tai savaime darė vaizdinį abstraktų ir nepatrauklų. Jiedu buvo užaugę su fotografija, kuri atspindėjo socialinius septintojo ir aštuntojo dešimtmečio pokyčius; jų seneliai buvo išgyvenę karą, parblokšti galutinai pasibaigusios epochos cunamio, dabartyje išsikvėpusio į nesibaigiantį štilį. Jiems būtų patikę būti dvidešimtmečiais per 1968-ųjų protestus arba piketuoti per Berlyno sienos griūtį. Ankstesnės kartos, regis, daug lengviau suvokė, kas jie tokie ir už ką kovoja. Tuometinės problemos, nors ir skubesnės, rodėsi paprasčiau ir aiškiau sprendžiamos. Dabar gi egzistavo begalė pasirinkimų, kurių kiekvienas siūlė begalę išsišakojimų ir atmetė bet kokią drastiško pokyčio galimybę. Revoliucingiausi ateities pokyčiai, kokius tik pajėgė įsivaizduoti, buvo lyčių lygybė įmonių valdybose, elektromobiliai, vegetarizmas. Ana su Tomu pavydėjo ne tik turėjusiems galimybę kovoti už radikaliai kitokį pasaulį, bet ir gebėjusiems jį įsivaizduoti.

Ši nostalgija buvo kiek veidmainiška. Nors nurašoma kaip viena iš Viduržemio jūros regiono problemų, taigi jiems tolima, jau metų metus kasdienių antraščių horizonte mirgėjo migracijos krizė. Berlyne ši tema jų niekaip nelietė arba lietė abstrakčiai, kaip bet kuri svetur vykstanti neteisybė.  

Vis dėlto 2015-ųjų vasarą tarptautinė žiniasklaida kone kasdien pranešdavo apie skenduolius jūroje ir nežmoniškas sulaikymo centrų šiaurinėje Afrikos pakrantėje sąlygas. Infografikai teikė penkiaženklius ar šešiaženklius skaičius, rodė raudonai sužymėtus maršrutus per Mauritaniją ir Alžyrą, Sudaną ir Libiją, apskritas piktogramas virš Sirijos ir Afganistano. Kameros fiksavo pailgas pripučiamąsias valtis tarp aukštų bangų, prigrūstas dešimčių, kartais šimtų keleivių, vilkinčių atsiknojusias gelbėjimosi liemenes su vėjo tąsomais dirželiais, kai kurie tokių liemenių nė neturėjo. Išgyvenusieji kelionę patekdavo į priėmimo centrus – palapinių miestelius arba surenkamųjų konteinerių aikšteles, kepinamas saulės ir apjuostas pjaunančia koncertina.   

Ana ir Tomas suprato, kad migrantų atstūmimo politika yra nužmoginanti, nenusileidžianti žiaurumams, kasdien taikomiems JAV ir Meksikos pasienyje. Jiedu atmetė ir vieną, ir kitą, bet tuo pačiu metu jautėsi turį įsisąmoninti savo privilegiją ir pritarti viešiems pasmerkimams, blykčiojantiems jiems prieš akis naujienų sraute. Visi bičiuliai, su kuriais apie tai kalbėdavo, jautėsi panašiai. Į mėnesinių aukojimų sąrašą įtraukė gelbėjimo jūroje organizacijas, pasirašė kelias peticijas, raginančias Europą veikti. Tačiau, kitaip nei praeities mūšiai, ši kova nesuteikė jiems taip trokštamo apibrėžtumo. Visus argumentus už atviras sienas atsvėrė suvokimas, kad nekontroliuojama migracija sustiprintų ksenofobiją tarp tų žmonių, kuriuos Ana ir Tomas – kiek miglotai, iš dalies dėl paniekos, o iš dalies dėl įsisąmonintos privilegijos – vadino „nekvalifikuotais darbuotojais“. Nežinojo, kaip galvoti būtų teisinga, tad beliko piktintis dėl susidariusios padėties. Ilgainiui vaizdai su guminiais laiveliais, pergrūstais migrantų ir lydimais pilkų karinių patrulių, virto pastoviu informacinio kraštovaizdžio elementu, kurį jų žvilgsnis įprato atkoduoti savaip, panašiai kaip dulkių geltonio nuotraukas iš karų Artimuosiuose Rytuose ar dangiškai rausvų fakelų dūmus per G8 protestus.

 

Viskas pasikeitė su nuskendusio berniuko nuotrauka^*.

Vaikas kniūpsčias gulėjo bangų mūšos skalaujamame krante, rankutės prigludusios prie šonų. Kiek­viena atsiritusi banga paliesdavo jo veidą, tik švino pilkšvumo vanduo ant tamsaus drėgno smėlio. Berniukas vilkėjo mėlynas kelnes ir raudonus marškinius, nedengiančius pilvuko. Kai kuriose nuotraukose jis atrodė panašus į miegantį, tačiau ne jos pasklido plačiausiai. Daugiausia dėmesio sulaukė kadrai, vaizduojantys vandens skalaujamą vaiko veidą ir išryškinantys nenatūralią jo kūno padėtį, refleksų stygių. Delnai buvo nesugniaužti į kumštukus, vadinasi, raumenys tikriausiai jau buvo sustingę. Vienas close-up kadras užfiksavo vaiko batų padus, vis dėlto daugelis nuotraukų buvo daryta iš toliau, aprėpiant platesnį pakrantės ruožą kaip foną. Suglebęs kūnelis jose pastumtas atokiau nuo kadro centro, šalimais buvo matyti stoviniuojančio vyriškio su karininko berete ir gelbėtojo liemene figūra – neįtikėtina, bet jis vilkėjo to paties raudonio ir mėlio spalvų drabužiais kaip ir berniukas. Tas vyras, atsukęs objektyvui nugarą, dar nebuvo įbridęs į purslotą bangą, atspindinčią blyškią saulės šviesą. Jis žvelgė į skenduolį, rankoje laikė išmanųjį telefoną, lyg ketindamas fotografuoti. Nenatūraliai atsainią jo laikyseną dar labiau paryškino priešais tįsantis negyvas vaikas, kuris priminė menkutį daiktą, lyg niekur nieko numestą ant žemės, ne ką didesnį už kitas jūros skalaujamas šiukšles.  

Šis vaizdas, kaip ir kiti istoriniai kadrai, turėjo milžinišką simbolinę galią: jis žaibiškai apskriejo socialinius tinklus, dienraščių homepages, televizijų kanalus ir gyvus protestus, nelegalios jo kopijos atsidūrė ant eitynių plakatų. Ana su Tomu jautė, kad šiam vaizdui, panašiai kaip prieš tanką stovinčio jaunuolio ar „napalmo mergaitės“ nuotraukai, lemta įkūnyti epochinį lūžį. Nuotraukos poveikis vos per kelias dienas buvo toks, kad Vokietijos vyriausybė nusprendė atverti šalies sienas milijonui Sirijos pabėgėlių.

Žinia, kad Berlyno priėmimo centras bus steigiamas senojo Tempelhofo oro uosto teritorijoje, jų naujienų sraute nuaidėjo lyg oro pavojų skelbiančių sirenų kauksmas. Tai išjudino Anos ir Tomo pažįstamų ratą taip greitai, kaip dar prieš porą dienų niekas nebūtų įsivaizdavęs. Per itin trumpą laiką socialinių tinklų aktyvizmas prasisunkė į tikrąjį miestą, ir jiedu leidosi jo nešami nė neapsvarstę savo pozicijos šiuo klausimu. Veikti juos neabejotinai paskatino humanitarinės krizės grėsmė, taip pat pojūtis, kad aplinkui vyksta kažkas, nuo ko nesinori atsiriboti. Pagaliau jie akis į akį susitiks su istorija.

Anos ir Tomo inboxuose įsisuko lėšų rinkimo vajus, visi vienas kitą ragino kuo greičiau veikti. Jiedu buvo kviečiami jungtis prie bendrų kalendorių, mailinglistų, kartu pildyti tekstų turinį. Viena anoniminė savanorių grupelė ekselyje parengė bazinį vokiečių ir arabų kalbų žodynėlį, jį įkėlė į „Google Cloud“. Ana su Tomu pasisiūlė jį sumaketuoti, bet kažkas jau buvo apie tai pagalvojęs, o meno leidinių spaustuvininkas išspausdino pirmąjį tiražą, kuriuo kiti jau dalijosi hotspotuose. Maketuodami žodynėlį jie pritaikė nuosaikų, skaitymo neapsunkinantį tinklelį, stilingą sans-serif šriftą, centrinį lygiavimą su plačiomis, erdviomis paraštėmis.

Ana ir Tomas pasiūlė savo namus kaip pagalbos rinkimo tašką, iš čia parama buvo nuolat vežama mik­ro­autobusu į Tempelhofą. Bet kurią valandą, ypač ryte, tarp dešimtos ir pirmos, suskambėdavo durų skambutis ir jų rankose atsidurdavo dar vienas drobinis maišelis su architektūros žurnalo logotipu ar mėlynas IKEA krepšys su senomis vilnos antklodėmis, žygio batais, žaislais, pirštinėmis. Visus šiuos daiktus sunešė jų bendraamžiai, kartais lydimi šuns ar stumdami modernų vežimėlį. Dažniausiai tai būdavo amerikiečiai, bet, jų nuostabai, pasitaikydavo ir vokiečių. Pastarųjų veidus miglotai atminė iš portugalų kavinukės Sonnenallee gatvėje, vieno iš begalės nelegalių djsetų Hasenheido parke ar kurios nors galerijos atidarymo. Tačiau dabar santykis su jais rodėsi tikresnis. Abipusiai žvilgsniai nebyliai liudijo kovos bendrystę. Jie visi buvo vienos bendruomenės nariai, piliečiai kažko gerokai didesnio nei jų anglakalbis erdvėlaivis, nusileidęs Berlyne. Tai, kas iš pradžių tebuvo nuojauta, dabar buvo patvirtinta ir atsispindėjo akyse žmonių, skambinusių prie jų durų ir palikdavusių krepšius su dėvėtais avikailio švarkais ar ekologiškos medvilnės marškinėliais „American Apparel“.  

Ana ir Tomas atsakinėjo į elektroninius laiškus. Surašydavo paaukotus daiktus ir patys nunešdavo juos žemyn į gatvę, kad savanoriams vairuotojams nereikėtų beviltiškai ieškoti, kur pastatyti automobilį. Platino NVO laivais plaukiančių žmonių liudijimus ir nuotraukas. Jų dienas surydavo socialinių tinklų informacijos srautas: pabėgėlių Tempelhofe atsirado aštuoni šimtai, trys tūkstančiai, šešiolika tūkstančių; palapinių neužteko; dėl išmaniųjų kroviklių vis ištikdavo trumpieji jungimai, reikėjo daugiau ilgintuvų, daugiau sauskelnių ir automobilių. Klientai, kuriems pranešdavo apie vėlavimą, juos suprato ir drąsino. Kai parašė Plänterwaldo kombučios daryklai, kad jiems kuriama skrajutė vėluos dvi savaites, gavo automatinį atsakymą: visi pristatymai laikinai stabdomi, nes daryklos mikroautobusas būtinas kitur.

Visi ilgai aptarinėdavo, kuo konkrečiai būtų galima prisidėti. Rinkdavosi didžiulėse Wohngemeinschaft erdvėse Gräfekiezo rajone, feisbuko grupėse ar meno galerijose, ratu sustatę sulankstomas kėdes keldavo sudėtingus klausimus ir svarstydavo, kokį vaidmenį jie galėtų atlikti jų miestui tokiu svarbiu metu. Sakydami „jie“ galvoje turėjo laisvai samdomus grafikos dizainerius, skaitmeninės rinkodaros specialistus, rašytojus, architektus, menininkus ir programuotojus – žmones, turinčius paklausių ir tam tikru požiūriu išskirtinių kompetencijų, kurias esamomis aplinkybėmis vis dėlto buvo nelengva pritaikyti. Tik nedaugelis gerai mokėjo vokiečių kalbą, arabiškai apskritai niekas nekalbėjo, o NVO reikėjo žmonių, turinčių navigavimo jūroje ar gelbėjimo misijų patirties. Sakydami „jie“ galvoje neturėjo, bent jau ne tiesiogiai, žmonių, priskiriamų prie expats, – tą žodį vartojo tik ironiškai ar paniekinamai. Vis dėlto ši sąvoka nusakė juos pačius, ir tame mobilizacijos sujudime, bandant teoriškai paaiškinti pačią mobilizaciją, niekas aiškiai neįvardijo, kodėl santrumpa expats taikoma vieniems emigrantams, bet netaikoma kitiems.

 

^* Turimas omenyje trimetis sirų berniukas Alanas Kurdi, kurio kūnas 2015-aisiais buvo rastas Turkijos pakrantėje. Vaiko mirtis giliai sukrėtė Vakarų Europos pilietinę visuomenę ir ilgam virto mig­rantų tragedijos simboliu (vert. past.). 

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė