Siurrealistinis Žilvino Vingelio žvilgsnis į absurdo pjesę: „Naujasis nuomininkas“ Klaipėdos dramos teatre

 

Režisieriui Žilvinui Vingeliui Lietuvos teatras žiūrovų neužaugino: siurrealistinio teatro mūsų scenos meno istorijoje turėjome tik retus žybsnius. Tačiau šis kūrėjas savo žiūrovus nuosekliai auginasi pats: visos jo spektaklių figūros galėtų gyventi viename kambaryje ir, kaip jau rašiau tekste apie „Alisą Veidrodžio karalystėje“¹, turėtų apie ką pasikalbėti. Tačiau tik dabar supratau, kad jos nesikalbėtų: joms kur kas svarbiau drauge sapnuoti. Tame sapne jos maloniai slankiotų dienų dienas be poreikio pabusti, kad netektų patirti ko nors tokio nepakeliamai nuobodaus kaip tikrovė.

Klaipėdos dramos teatre Ž. Vingelis pastatė spektaklį pagal prancūzų avangardinio teatro atstovo, dramaturgo Eugène’o Ionesco pjesę „Naujasis nuomininkas“. Šioje absurdo pjesėje įvyksta vienintelis dalykas – į naują būstą atsikrausto žmogus. Visa pjesė – tai jo daiktų nešimas, vykstantis tol, kol žmogus iš visų pusių apdedamas dėžėmis ir baldais. Labai sunku pastatyti tokią pjesę, kurioje tik nešami daiktai².

 

„Naujasis nuomininkas“. Martyno Norvaišo nuotr.

 

„Naujasis nuomininkas“ tęsia režisieriaus braižą, kuris man primena kaligramą. Kaligrama yra vizua­lus teksto žanras, kuriame svarbu ne tik tai, ką žodžiai sako, bet ir tai, kaip jie atrodo. Jiems būdingas grafinis pavidalas, tokiuose tekstuose matyti raidžių gyvenimas ir kasdienybė, kelionė ir mirtis. Ž. Vingelio teatre visos figūros – tiek tekstinės, tiek garsinės, tiek vaizdinės – irgi nėra skirtos žiniai pranešti: jos atsiranda erdvėje ir įsitveria kur įmanydamos, visos nori gerai atrodyti, būti pamatytos kaip vertingos būtybės. Tarp šių būtybių yra ir žmogus. Neverta šio teat­ro žiūrėti taip, kaip žiūrime į gyvenimą: galime daug ką pražiūrėti. Tokiame teatre reikia stebėti visai kitus dalykus: iš kur ateina vaizdas, kur nueina garsas, ką tarp jų veikia žmogus ir svarbiausia – kas kur paslėpta. Čia turime atprasti nuo įpročio laukti, kol mums bus perduota informacija, ir persi­orientuoti į vaikams būdingą imlumą stebuklams, neįmanomybei, natūraliai priimti įvairių pavidalų pasirodymą ir išnykimą. O kai jie pasirodo, kai išnyksta, viską turime tuoj pat pamiršti, nes jau ateina kiti.

Spektaklį sudaro keturios dalys: Pono atsikraustymas, garsus dėžių nešimas, tylus dėžių nešimas ir dėžių sapnai. Visose dalyse pats tyliausias ir labiausiai susikaupęs išlieka pagrindinis spektaklio veikėjas Ponas (akt. Jonas Baranauskas). Jo veikla neypatinga – prižiūrėti, kaip nešami jo daiktai. Bet aktorius nenuobodžiauja – Pono vidinis sapnas toks intensyvus, kad jo žemėlapiai beveik matyti ant odos. Aktorinėje psichofizikoje nuolatos verda kruopšti ir smulkmeniška būtis, kurios turinio sneak peek (užuominą) režisierius parodo paskutinėje spektaklio dalyje: tai vidiniai peizažėliai, kuriuose susijungia prisiminimai ir vizijos, košmarai ir vaizduotė, kitaip tariant, visa tai, ką tarsi nykštukus laikome suslėgę ir užtildę savyje nuo mažų dienų. Tai tie gražieji ir siaubingieji dalykai, iš kurių susideda vidinis žmogaus gyvenimas. Režisierius pasirenka atsakyti į klausimą, į kurį neatsako pjesė: kas visose tose dėžėse ir balduose? Kas sveria šitaip sunkiai ir kas šitaip lengva vienu metu?

„Naujasis nuomininkas“ yra spektaklis-kliedesys, kuriame žmogiškoji komunikacija yra žlugusi, žmogui netrūksta žmogaus, viską čia valdo vaizduotė, vienintelė likusi laisva nuo išorės poveikio. Niekada žmogui taip nereikia vaizduotės, kaip sunkiais laikais, – tai rodo ir siurrealizmo ištakos, ir jo suaktyvėjimas sudėtingais periodais, kai vienintelė pakeliama būsena tėra lunatikavimas savo paties sapnų karalystėje. Spektaklyje sapniški visi pavidalai – nuo nesibaigiančio ilgio kopėčių iki baisiojo lango (scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik), nuo kup­rotos ir beveik nesuprantamus žodžius beriančios namsargės (akt. Kamilė Andriuškaitė) iki kraustytojų (akt. Karolis Norvilas ir Liudas Vyšniauskas), kurie arba žongliruoja dėžėmis po visą sceną kaip klounai, iš kiek­vieno naujo nešulio sukurdami jubiliejinį įvykį, arba tyliai kaip nebūtosios būtybės šoka dėžių baletuką.

Naujojo nuomininko bute atsiranda ir užuominų į žinomus paveikslus: vieną paveikslą galime įtarti esant nusižiūrėtą nuo Salvadoro Dalí „Tirpstančio laikrodžio“, kitą – nuo austrų ir vokiečių simbolisto Gab­rielio von Maxo darbo „Mokslininkai“, kuriame dvi beždžionės skaito knygą. Paveiksluose vaizduojamame pasaulyje žmogus praranda savo svarbą: kuo virsta knyga beždžionių rankose? Ir kaip įmanoma tokį sudėtingą reiškinį kaip pasaulio laikas sutalpinti į skritulį su rodyklėmis? Ar tai nėra tik tušti daiktai, kuriais žmogus susisvarbina sakydamas: čia mano užrašytas intelektas, čia mano apskaičiuotas laikas?

Pati magiškiausia – paskutinė spektaklio dalis, kurioje Nuomininkas jau aklinai apstatytas dėžėmis. Staiga dėžės pradeda vertis, iš jų vienas po kito ima lįsti stebuklai ir siaubai. Paltui užauga galūnės, dauginasi veidai, ilgėja rankos, po stiklo gaubtais ima šokti miniatiūriniai spektaklio gyventojai, o mamos koja pasidaro tokia didelė, kad po jos sijonu sutelpa visas Pono gyvenimas. Nuomininkas tampa miklia projekcija, klajojančia plokštumose, patiriančia įvairius savo paties dydžius ir galiausiai virstančia daugybe galvų, kurios visos vienodai sutrikusios ir vienodai atradusios būdą išgyventi – apsistatyti daiktais, kurie bent šiek tiek pasaugotų nuo tikrovės (vaizdo projekcijų menininkas Tomas Stonys).

Belgų dailininkas siurrealistas René Magritte’as, aiškindamas savo paveikslą „Įsimylėjėliai“, kuriame bučiuojasi vyras ir moteris tankiu audeklu apvyniotomis galvomis, sakė: „Viskas, ką matome, slepia kažką kita; mes visada norime pamatyti tai, kas slypi už regimybės. Mus domina, ko regimybė neatskleidžia.“ Režisierius Ž. Vingelis mums parodo tai, kas slepiasi už regimybės. Bet neparodo, kas slypi už to, kas parodyta. Aišku viena – visos dėžės čia pilnos žmogaus. Šitam žmogui pasaulis susideda iš asmeninių regimybių – košmarų, žodžių, skaičių, pavidalų, eilučių, filmų, citatų, prisiminimų. Žmogus šiame spektaklyje atlieka švelnų užsikonservavimo ritualą: apsivožus dėžę ar po stiklu saugiau regzti mintį, kuria André Bretonas baigė savo siurrealizmo manifestą: „Būtis glūdi kitur.“ Visur kitur, tik ne ten, kur mes galvojame.

 

¹ Ž. Vingelio spektaklis, 2025 m. pastatytas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Recenzija publikuota žurnale „Literatūra ir menas“ (Nr. 17, 2025 m. spalio 10 d.).

² Būtų labai įdomu Lietuvos teatro scenoje pamatyti ir spektaklį pagal E. Ionesco pjesę „Plikagalvė dainininkė“, kurioje be paliovos kalbami niekai. Tiesa, keletą citatų iš „Dainininkės“ girdime ir „Nuomininke“.

 

Autorės kelionę į Klaipėdą parėmė Scenos meno kritikų asociacija