Tai tekstų ciklas, kviečiantis leistis į keistų, nuošalių ar savitą istoriją turinčių, su maistu susijusių vietų paieškas. Jose autorė tyrinėja ne tik tai, kas patiekiama lėkštėje, bet ir giliau slypinčius sluoksnius, gyvus socialinius audinius, kuriuose susitinka istorijos, kultūra ir kasdienybė.

Autorės asmeninio archyvo nuotr.

 

Viena iš mano mėgstamų maisto (o gal labiau gėrimų) vietų yra „Sala“ – nedidukė parduotuvė Naujininkuose, tokia kaip seniau, tarytum kaime. Stengiuosi ten retsykiais užsukti grynai dėl savanaudiško įspūdžių poreikio patenkinimo. Ten yra pačių paprasčiausių maisto produktų, dauguma tokių, kurių aš nevalgau, nes vengiu miltų, kruopų, cukraus ir pieno produktų. Taip pat jie turi pigių sausainių didelėmis pakuotėmis: pavyzdžiui, kanelių dėžutė ten kainuoja aštuonis eurus, ir jos labai skanios, tad ne visada atsispiriu. Kartais, artėjant didesnei šventei mano namuose, vienas iš savininkų užsako kanelių specialiai man.

Parduotuvė yra stačiakampio formos, nudažyta jaukia, dangaus mėlynumo spalva apačioje ir saulės geltonumo viršuje – tarsi tikra egzotiškų kraštų sala. Langus puošia buvusios madingos baltos, rombų rašto grotos. Vienoje pusėje maisto produktai išdėlioti lentynose per visą sieną ir šaldytuvuose po gaubtu stiklu. Atėjusi į parduotuvę dažniausiai stoviu vidury ir tik siur­biu į save aplinką, spoksau į tuos produktus nežinodama, ką pirkti. Bet kažką nusipirkti reikia, nes norisi, kad toji salelė gyvuotų šalia visų milžiniškų prekybos centrų. Taip kadaise išėjau su rožinių zefyrų dėžute, nors visiškai nenumaniau, kur juos dėsiu, arba su katinų maistu, kurio manasis neėda. 

Parduotuvėje yra nedidelis skyrelis, skirtas kapinių žvakėms ir ryškioms plastikinėms gėlėms. Praktiškas pasirinkimas, nes priešais parduotuvę iš vienos pusės driekiasi senosios Naujininkų kapinės, o iš kitos – naujesnės, kuriose vis dar laidojama. Kitą „Salos“ pusę užima gėrimai. Prie gėrimų prekystalio įsikūręs vienvietis bariukas, ten neretai stoviniuoja koks nors vyras ir tyliai kilnoja taurę. Nors kartą nebuvo toks tylus ir mokant už sultis garsiai aptarė mano nosies formą. Baigiant mokėti jo kalba jau buvo įsismarkavusi ir tapusi piktžodžiavimu, bet dėl skonio nesiginčijome. 

Kartais būna, kad parduotuvės klientas prisėda ant plastikinės daržovių dėžės. Pastarąjį kartą, lyjant stip­riam lietui ir beprasmybei bandant brautis pro marškinius link kūno, kai įėjau krautuvėn, klientas jau sėdėjo. Rėkė kažką gerkliniu balsu, bet nieko nesupratau – nežinau, ar dėl svetimos kalbos, ar neaiškiai tariamų garsų. Bet būtent taip įsivaizdavau Ernesto Hemingway aprašytą jūroje plaukiojantį ir su žuvimi besigalynėjantį senį, tik gal kiek tylesnį. Šįkart senis, jūroje radęs salą ir išlipęs iš valties, kažką gargaliavo, o miela, pasipuošusi savininkė klegėjo maloniu, itin aukštu balsu it paukštelė. Pardavėja, ryšinti turkio žalumo spalvos prijuostę, taip pat kažką kalbėjo, tik žemiškiau nei anuodu. Patalpa buvo pilna garsų, atrodė, kad čia kažkas vyksta, bet iš tikrųjų kiekvienas kalbėjo sau, tik visi tuo pačiu metu, tad į pokalbį tie garsai nesijungė. Nebežinodama, ko čia atėjau, bet, pasijutusi daug gyvesnė, paprašiau lenkiškų šokoladu aplietų sausainių su apelsinų įdaru. Šitų irgi geriau nevalgyti, bet ką jau padarysi, ką nors reikia paimti. Pardavėja ilgai užtruko, kol išsiaiškino, kurių sausainių man reikia. Per tą laiką senis paliko salą – išplaukė į plačiuosius vandenis. Lauke lijo, pūtė vėjas, mačiau, kaip sunku jam turėklą paleisti: lengvai galėjo srovė nunešti. 

Parduotuvės pavadinimo esmę supratau prieš porą metų, per Naujuosius. Puošiausi į puotą ir apsižiūrėjau, kad liko dešimt minučių iki aštuntos, o šampano dar neturiu. Uždususi atbėgau į parduotuvę vėl nežinodama, ką tiksliai pirksiu. Lemtinga akimirka jau čia, o aš negaliu apsispręsti. Man už nugaros nusidriekė eilė, ir aš jaučiau tos masės psichologinį spaudimą. Atsisukau ir iš veidų pamačiau, kad tie žmonės jau visą tarpušventį plūduriuoja, o ši sala yra tikras išsigelbėjimas. Skubėjau priimti sprendimą, kad jų nenuskriausčiau. Gal tekilos? Tik nežinau, kurios. Balsas už nugaros patarė, kuri čia geresnė. O gal vis dėlto viskio? „Taip taip, jūsų vietoj imčiau viskį, va tas čia geriausias, rytoj bus geriau nuo šito.“ Su salės pagalba neplanuotai apsipirkau mėnesiui į priekį ir dar pričiupau šampano su aukso dulkėmis dugne. Net nenoriu prisiminti kito ryto, kai atsikėliau ir pamąsčiau apie savo skrandį, aplipusį tuo auksu. Ko nepadarysi dėl chebros, nors tik išėjusi iš parduotuvės supratau, kad niekas iš tikrųjų neskubėjo ir nesijaudino dėl bėgančio laiko, tik kantriai man patarinėjo.

„Sala“ dreifuoja rajone kaip lokalus praeities fenomenas, kaip vieta, jungianti buvusį ir būsimą pasaulius. Dešinėje parduotuvės pusėje vis dar stovi mėlynas hidrantas, prie kurio neretai matau žmones, pilančius vandenį į plastikines talpas, nes namuose tikriausiai nėra vandentiekio. Saulėtą dieną galima pamatyti, kaip čia skalbiami rūbai. O iš kairėje stovinčio nuosavo namo garažo išvažiuoja blizgantis „Porsche“. 

„Saloje“ laikas tarsi sustojęs, nepaisant naujesnių prekių ar modernesnio etikečių dizaino, todėl ją stebint galima numanyti praeities istoriją – kokios parduotuvės buvo anksčiau, ko žmonėms reikėjo. Iki šiol parduodami tik tie produktai, kurių neužsiauginsi darže: ilgai stovintys konservai ir šaldytas maistas, kruopos, makaronai, taip pat saldumynai, kurių gali prireikti netikėtai užėjus svečiui. Ypač gausus sausainių prie kavos pasirinkimas, stovi ir vienas ledų šaldik­lis. Yra šiek tiek daržovių būtiniausiems poreikiams patenkinti, bet jokių egzotinių vaisių ar kitų mandrybių. Pusę parduotuvės užima alkoholiniai gėrimai su nediduku sulčių ir vaisvandenių skyriumi. Istorija byloja, kad alkoholiniai gėrimai buvo itin paklausūs ir netgi tyčia populiarinami, tad tapo pagrindine tokių parduotuvėlių varomąja jėga. 

 

Autorės asmeninio archyvo nuotr.

 

Sovietmečio praeitį mena interjeras su senomis baltomis lentynomis ir grindys iš pilkų plytelių. Ant juodo prekystalio, gausiai nukrauto putojančiais „Alitos“ gėrimais, puikuojasi didelis lipdukas su rožėmis, alsuojantis šventiškumu ir dešimtojo dešimtmečio interjerų stilistika. Ant lango kabantis televizorius ir apačioje išdėlioti vazonai su gyvomis gėlėmis bei plastikinėmis saulėgrąžomis suteikia bariukui jaukumo įspūdį. „Salos“ interjeras atspindi šios vietos daugiafunkcę paskirtį. Interjero akcentai byloja apie skirtingus laikotarpius, taip ryškiai kontrastuojančius su šiuolaikinių prekybos centrų vienodumu ir anonimiškumu. Per šią parduotuvę galima pamatyti šalies pokytį – kas anksčiau buvo norma, dabar yra „egzotiška“ retenybė. 

Kartais „Saloje“ praeitis sugrįžta nepageidaujamais pavidalais. Pastebėjau, kad daugiausia klientų yra vyresnio amžiaus vyrai, moterų beveik nemačiau, tad jei bariukas pilnesnis, jaučiu, kaip kūne „įsijungia“ seniai pamiršti elgesio kodai: nespoksok, kalbėk tyliau, bet būk savimi pasitikinti, kad kam nekiltų noras užkabinti, per ilgai neužsibūk. Išlikimo vadovas, įgytas augant nesaugiais laikais Kauno rajone, vis dar glūdi kūne. Tas bariukas ir jo lankytojai primena ir apie anų dienų vyriškumo sampratą. 

Sociologė ir tyrėja Julie Kjendal Reitz nagrinėja lyties ir maisto sąsajas („Espresso: shot of masculinity“, 2007). Ji rašo, kad XVIII a. pradžioje, kai kavos pupelės atsirado mūsų žemyne, pietinėje Europos dalyje espreso kava buvo siejama su vyriškumu ir geriama tik vyrų. Espresinėse jie praleisdavo daug laiko ir tarsi galynėdavosi, kuris „pakels daugiau“. Šiaurės Europoje taip nutiko su stipriaisiais gėrimais. Įdomu tai, kad tiek espresas, tiek stiprūs alkoholiniai gėrimai vyrų buvo vartojami mažus puodelius ar taureles išgeriant vienu gurkšniu. Anuomet moterims buvo nepriimtina nei lankytis espresinėse, nei gerti stiprius alkoholinius gėrimus viešai, tad kavą jos pradėjo gerti tik tuomet, kai atsirado galimybė nusipirkti parduotuvėje ir parsinešti namo. Silpnesnius alkoholinius gėrimus, tokius kaip vynas, jos taip pat vartodavo namuose. 

Antropologas Henkas Driessenas teigia, kad namai buvo moterų teritorija, tad, negalėdami ten valdyti, vyrai eidavo užkariauti baro. Be saiko gerdami žmonoms neprieinamus stipriuosius gėrimus, vyrai įrodydavo savo viršenybę viešojoje erdvėje ir taip slėpdavo menkesnę padėtį namuose. Esu nugirdusi klientų pokalbį prie bariuko apie pagarbą ir vyriškumo sampratą, todėl atrodo, kad „Salos“ klientai vis dar galynėjasi vienas su kitu ir su pačiais savimi, kas vyriškesnis. Kartais sunkesnę praeitį mena ir tirštas alkoholio tvaikas, tuomet greitai pasiimu, ko reikėjo (ar ko nereikėjo), ir sprunku lauk. 

Kartais ten nuvedu iš užsienio atvykusį svečią ir „Salą“ aprodau kaip nykstantį paveldo eksponatą. Rodau, nes matau šią parduotuvę kaip galimybę nusikelti į praeities istoriją, kaip kultūrinį palikimą, nebūtinai malonų, bet tikrą. Potyris dažniausiai priklauso nuo susirinkusių dalyvių ir jų būsenos, nes patys savininkai visada išlieka tokie patys – tykūs, ramūs, šiek tiek besišypsantys, regis, patys liudijantys įvykių tėkmę už prekystalio ir priimantys ją tokią, kokia yra. Svečias ne visada supranta, ko mes čia atėjome. Matyt, per mažai laiko praėjo nuo parduotuvės bylojamos praeities, pagalvoju. O gal ne visiems įdomūs atminties sluoksniai, kuriuos talpina šios lentynos, todėl lieka tik nemalonaus kvapo įspūdis. O gal aš klaidingai tai vadinu praeitimi? Juk parduotuvė ir jos klientai vis dar yra, nors man visa tai atrodo kaip sala iš kito pasaulio. Į parduotuvę einu ne iš nostalgijos – jaučiu silpnybę kitos tikrovės patyrimui, suvokimui, kad gyvename toje pačioje vietoje, bet taip skirtingai žiūrime ir patiriame dabartį. Kažkieno žvilgsnis nukreiptas į ateitį, kažkieno žvalgosi atgal, ir galų gale jie susitinka prie dešros šaldytuvo.