Lauros Liucijos Kromalcaitės poezija
Monikos Markevičiūtės nuotr.
medžioklės sezonas. meilės vardas
koks jis
kaip pavadinti visa tai
kuo vardu ta elnė gerianti iš šuns dubens
gyvenanti šunišką gyvenimą
kas mėnesį vedama į kirpyklą kas tris
valandas jai leidžiama šlapintis ji treniruojama
dresuojama gražiai elgtis su vaikais
ir vyrais
tarnaut sėst tylėt gultis į lovą
koks vardas to šuns kuris myli kaip elnė
kurį apkabinus guliu po įkypa ryto saule
drugio sparnų mozaika yra žemėlapis
viena upė yra vena kalnas šuns širdis
instrumentas kuriuo tyrinėju tavo žemėlapį
identišką manajam
koks tavo vardas
kokia tavo lytis
kokia veislė
ir ką myli
sakyk teisybę kitaip išvešim į mišką
nurengsim ir
nušausim
švelnumas
what is love? baby don’t hurt me
don’t hurt me
no more
groja fontanas
du girti vaikinai daužo kriaušę
vasaros vidurys
laumžirgiai daužosi vienas į kitą
iš inercijos
priskrendu prie lango
žiūriu kaip tamsoje
apgraibomis lieti daiktus
mano kūnas šviečia kaskart
pagalvojus
apie tai kas galėjo būti
(ryte jau būsiu mirusi)
* * *
so what is right and what is wrong?
give me a sign
vaikinai susiginčija
rankas nuo kriaušės nukreipia vienas
į kitą ir sukuria naują
švelnumo apibrėžimą
akis atsimerkia kai
I
pamatai avariją ir džiaugiesi
kad ne tau
II
viską sunaikina į ramų gyvenimą įsigavusi
savadarbė bomba
III
gervė suka ratus virš ūkvedžio
išdraskyto lizdo
IV
draugas duria pirštu į lapų krūvą
noriu būti čia palaidotas
V
žaidimas baigiasi ir
reikia grįžti namo
VI
keliautojas šypsosi žiūrėdamas į
tuščią gertuvę
VII
vieną popietę prapliupęs lietus
niekad nesibaigia
VIII
pingvinas zoologijos sode paneria į vandenį
be garso
* * *
kaip greitai rūdija auksas ant
melagio rankų
kaip greitai kojas nutrina
stebuklingi bateliai
iš matadoro pilvo žvelgia
raudona akis
smalsi ir neteisianti
į ją mikliai sugrįžta visas pasaulis
ir šypsosi mums ir juokias ir verkia
tik vėjas jai atsuka nugarą
be garso
mėlynas kambarys
ji guli susirietus
žemę sudaužyti pasiruošus kometa
pasikišus mėnulį po galva aštrus spindintis smakras
perrėžia smilkinį iš juodo kraterio sunkiasi
mėlyna mėnesiena
stoviu tarpdury negaliu pasiekti jos
liūdesio kosmoso dulkių blizgančių ant skruosto
negaliu jų surinkti ir patikinti
kad kažkur už kitų durų mūsų namuose
yra kitas kambarys už to kambario
yra kitas pasaulis už to pasaulio
yra kitas erdvėlaikis už to erdvėlaikio
plyti tyla
kur dangaus kūnai sugrįžta į dangų
o žemės kūnai – jų savininkams
bet aš žiūriu į ją o ji guli nuoga ir negailestinga
pilnatis pjausto kelius alkūnes ir pilvą
ir kartais yra taip kad turiu pralaimėti
planetoms kurios sukasi aplink savo saulę
siurbdamos šviesą
ir kartais yra taip kad turiu uždaryti
mėlyno kambario duris ir palikti tave
su negailestingu mėnuliu ir bevardėmis planetomis
vieną
trys sekretai
žibantis sniegas
mama sakė: sniegas žiba, nes Sigutės broliai
tampė raganą per sniegą. tai jos smegenys šviečia ant mūsų laiptų.
žavėjausi ragana. vakarais žiūrėdavau sau į rankas
laukdama, kol šios ims
spindėti.
lapės galva
kai buvau pirmokė, vieną žiemos rytą už parduotuvės
radau lapės galvą. sniegas tądien nežibėjo – jis buvo raudonas raudonas.
kaip įdomu, galvojau: raganos kraujas spindi amžinai,
o gyvųjų – kurį laiką raudonuoja, o tada išnyksta.
juoda burna
prie mokyklos – neuždengtas šulinys, apaugęs krūmeliais.
kartais su klasiokėm mėtydavom į jį akmenukus. kol mama nepamatė pro langą.
man grįžus ji sakė: geriau nežiūrėti į tą didelę begalinę burną.
nakties tamsoje dažnai apie ją galvojau. kol ši palengva
ėmė vertis manyje ir prarijo viską – mane, mamą ir visus jos bandymus mane
išgelbėti.
paskutinis vakaras saloje
šįvakar ir vėl žaidžiam biliardą vietiniame bare
tailandiečiai niekaip negali ištarti Laura, todėl damos mane vadina Flower
vienos iš jų vardas Daw, sakė, tai reiškia žvaigždę
noriu jai pasakyti, kad mes esame eilėraštyje, bet negaliu, nes tarp mūsų stovi
užsispyrusi kalba su visomis pabirusiomis sąvokomis ir linksniais
todėl sakau: very nice name, Flower very good
žvaigždė juokiasi visais savo atomais
