2022 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Jaro­slavo Melniko distopinį romaną „Te visad būsiu aš“, kuris yra paskutinė trilogijos dalis (2008 m. pasirodė „Tolima erdvė“, 2013 m. – „Maša, arba Postfašizmas“). Trilerio siužetas demaskuoja distopinį rojų žemėje, kurio gyventojus valdo Dirbtinės Smegenys (DIRSME), aprūpinančios Amžinosios Valstybės piliečius naujais kūnais. Žmonės tiki, kad korpariumuose auginami gyvūnžmogių kūnai nesąmoningi, specialiai taip sukurti, kad nieko nejaustų. Jų smegenys išmetamos į biokolektorius, tampa trąša ir net maisto dalimi. Šios vietos slaptos, kaip ir gyvulių skerdyklos. Žmonėms atliekama vivisekcija argumentuojama paprastai: jei galima persodinti organus, kodėl nepanaudojus viso sveiko kūno. „Naujasis kūnas yra kitokios prigimties, jo gyvavimo aplinka – naujas pasaulis. Kurį valdys, ne žmogus, o pats Dievas“ (p. 84). Teigiama, kad šioje valstybėje neegzistuoja žudymas, nusikaltimai, mirtis ir kančia. Nebėra nei kapinių, nei ligoninių, nei lavoninių, visi laimingi ir viskuo aprūpinti. Keliamas retorinis klausimas: kam plėšti, prievartauti, jei viską turi? Tačiau egzistuoja Tiesos Oazė, kurios gyventojai atsisako nemirtingumo. Vieno gyvenimo partija kovoja, kad nemirtingieji sužinotų baisią paslaptį: vadinamieji korpai yra žmonės, tik jiems neleidžiama kalbėti ir tapti tikrais žmonėmis. Tai primena konclagerius, paslėptus nuo nemirtingųjų akių. Tiesai išaiškėjus, Dirbtinės Smegenys stoja prieš savo Kūrėjus ir sukuria mirtingų žmonių žudymo programą.

 

Jaroslavas Melnikas. „Te visad būsiu aš“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Knygos veikėjas, nemirtingumą pasiekęs persodinant jo smegenis vis kitam kūnui (korpui), išgyvena dilemą: ar jo gyvenimas tikras, ar verta gyventi tūkstančius metų tik tam, kad gyventum? Nuolat keičiant kūnus (pasirenkami tai moterų, tai vyrų kūnai) daugėja patirčių, kurių atmintis nebeaprėpia – tampa nebeaišku, kiek kas turi vaikų, kieno vaikas yra pats. Trūkinėja žmogiškieji socialiniai ryšiai, viskas aukojama dėl patogumo, meilė virsta gyvuliškų potraukių tenkinimu specialiose vietose, laisvos meilės cent­ruose, kuriuos stebi visa matanti ir reguliuojanti akis. Distopinėje tikrovėje atsidūrusieji vartoja narkotinį gėrimą pepčizą, tačiau it augalai vegetuoja, patys to nesuprasdami. Žmonės nieko nekuria, jausmai išnyksta. Prarandama galimybė patirti naujus dalykus, paslapties atmosfera, lydėjusi protėvius. Atstumai įveikiami akimirksniu, todėl išnyksta erdvės pojūtis ir pati kelionės sąvoka; taip pat išnyksta gėdos ir drovumo jausmas, nuogybė tampa norma. Lustai ties ausimis ir gerkle atstoja telefoną – GEKS, globali erdvės stebėjimo sistema, ne tik mato kiaurai, bet ir kontroliuoja kiekvieną žmogaus funkciją.

Tai suvokęs romano veikėjas pasijunta nejaukiai. „Vabalėlis, tyrinėjamas po miskroskopu. Kur mano laisvė?“ (p. 220) Jis vis mėgina išsiaiškinti, kur yra ribos, skiriančios žmogų nuo monstro ir kanibalo. Jam padeda draugas Rojus ir mylimoji Kaja iš Tiesos Oazės. Tiesos Oazė romane lyginama su getu ir Atlantida, nešančia žinią apie tiesą, apie didžių jausmų pasaulį, kuris visiems laikams turi nugrimzti po vandeniu, būti pamirštas. (Ne veltui Oazės choras dainuoja ariją iš Verdi operos „Nabukas“; Nojaus personažas ir kitos aliuzijos nurodo į mesia­nizmą, galimybę išsigelbėti, pasiekti amžinąjį gyvenimą po mirties.) Mirtingieji lyginami su titanais ir paskutiniais didvyriais, mirtis idealizuojama kaip išganymas. Tačiau nemirtingiesiems toks gyvenimas prilygsta savižudybei, nes atsisakoma smegenis perkelti į naują kūną. Šizofreniška būsena, kad esi ne savo kūne, laisvės netekimas tapus registro vienetu, ženklinimas mikroschemomis ir visuotinis sekimas – tokia distopinė tikrovė laikoma humanizmo viršūne, laukinį žmogų, laukžmį, pavertusia nuo aistrų laisvu žmogumi. Romano veikėjas pradeda abejoti, ar į smegenis įterptą tapatybės kodą turintis nemirtingasis iš tikrųjų laisvas. Kadaise laisvę užtikrino dabar prarastas anonimiškumas, kurį ir bando išsaugoti vieno gyvenimo filosofija.

Rojus – nekaltybės vieta, o nekaltybė tapatinama su nežinojimu. DIRSME atlieka Dievo ir tėvo vaidmenį, todėl infantiliam naujajam žmogui nebereikia prisiimti atsakomybės. Iškilus abejonėms, apie kurias sužinoma per implantuotą asminą, specialūs tarnautojai ar veikiau jų hologramos pagal tam tikrą programą apdoroja žmones, kad jiems nekiltų klausimų dėl egzistencijos, nes svarbu „ne kaip iš tiesų yra, o kuo kas laikoma“ (p. 153). Teigiama, jog žmogus laimingas tada, kai nežino tiesos: „Tam, kad tavo sąžinės netemdytų joks debesėlis, turi atsikratyti sąžinės, antraip kentėsi“ (p. 323). Vykdomas depersas, arba kūno depersonalizacija, dezindoktrinacija. Atmintis kaupiama išorinėse laikmenose.

J. Melnikas naujausioje knygoje, kaip ir kitose, tyrinėja problemas, kurios domino Stanisławą Lemą, Isaacą Asimovą, Arthurą C. Clarke’ą ir kitus mokslinės fantastikos autorius. Dar Jules’is Verne’as išpranašavo, kad ateityje iš žmogaus liks tik didžiulės smegenys. Superkompiuterio problematika taip pat ne nauja, tereikia prisiminti vieną garsiausių šios tematikos filmų „Kolosas. Forbino projektas“ (rež. Josephas Sargentas, 1970), kuriame dirbtinis intelektas irgi tampa savarankiškas ir pradeda kontroliuoti pasaulį. J. Melniko romane iškeliamas, bet išsamiau nesvarstomas klausimas, ar dirbtinis intelektas gali tapti sąmoningas ir sužmogėti, mažai kalbama apie sielą, dvasią ir dievą – šios kategorijos suvokiamos per krikščionišką prizmę. Autoriui labiau rūpi etinė problemos pusė: kas kaltas ir kaip to išvengti. Klausimą galima performuluoti ir šitaip: svarbu ne tai, ar nemirtingasis laimingas, o kiek ilgai tokia būklė gali tęstis? Kuo ji baigiasi? Statiškas vaizdas nesuponuoja entropijos, degradacijos ir dezintegracijos galimybės, nors užuominų esama. Juk vaizduojamas žmogus atspindi gyvūninio žmogaus, ikižmogaus būklę. Gal tai vienas iš požmogio variantų, nes teigiama, kad neturi sielos?

Romano stiprybė, kad nemoralizuojama, o į technologijų ir gyvo kuriančio žmogaus dialogą žvelgiama iš skirtingų pusių, todėl atsakymus rasti turi pats skaitytojas. Viena iš versijų sufleruoja: dirbtinio intelekto kontrolė siekiant ištrinti atmintį, dirsmizmo religija ir visuotine gerove grindžiamas bedvasis košmaras vyksta Dievo valia. Gal taip norima išmėginti žmogų, stebėti, iki kokios ribos jis aukos savo laisvę dėl patogumo ir saugumo. Tačiau knygoje nekeliamas tapsmo, tobulėjimo klausimas, nesvarstoma, dėl ko verta gyventi, išskyrus mirtingo gyvenimo tragizmą, todėl „Te visad būsiu aš“ išsitenka „technogeninėje“ savo žanro erdvėje. Veikėjas negali nieko pakeisti, tik prakeikti valdančią sistemą ir iš jos išeiti. Sužinojęs, kad turi tikro žmogaus kūną, pradeda gyventi iš tiesų ir pamažu dilemą išsprendžia. Deja, mirtingųjų karas su nemirtingaisiais pasibaigia pastarųjų pergale. Išvada: Dirbtinės Smegenys gali turėti protą, bet ne jausmus ir sielą, todėl tampa priešu. Romano pabaigoje paliekama erdvės pamąstymams – ar tokioje tikrovėje norime gyventi, o gal geriau pabusti iš sapno? Labai taiklūs naujadarai, skaidrus siužetas, pirmuoju asmeniu pasakojama intriguojanti istorija išlaiko įtampą ir šiltą, žmogišką santykį, todėl J. Melniko romaną įdomu ir lengva skaityti.

„Te visad būsiu aš“ – ryškus ir savalaikis kūrinys, užimsiantis vietą tarp kitų panašaus pobūdžio veikalų, kurių ateityje tik daugės, nes mašinos ir žmogaus dialogas nesibaigia. Jis sukelia daug klausimų, kurių bene svarbiausias – kada žmogus tampa žmogumi? Kuriuo momentu įžengia siela? Ar embrionas jau žmogus? Kur yra sąmonė? Neišvengiami svarstymai, ar Amžinoji Valstybė, Amžinvalis, yra pragaro prototipas. Pasirodo, mirtis, kalėjimai, žudymas, bausmės liko, tik paslėptos nuo narkotikus vartojančios visuomenės. Distopija perša mintį, kad vaizduojama realybė blogesnė už pragarą, nes skaistykloje ar pragare kenčiantys žino, už ką kenčia, supranta, kad jų bausmės pelnytos. Net koncentracijos stovyklų gyventojai suvokia, kad čia atsidūrė ne savo valia. Totalitarinėse valstybėse kenčia nekalti žmonės, bet distopiniame pasaulyje eliminuojama pati atpildo, gėrio ir blogio suvoktis, sąvokos sukeičiamos vietomis, valdymas ir nesąmoningumas pasiekia totalitarinį matmenį – ši būklė blogesnė už pragarą. J. Melnikas, pasitelkdamas simboliką (DIRSME turi raudoną pentagramą, o knygos pavadinimas – iš garsios sovietinių laikų vaikiškos dainos), tarsi įspėja: reikia budėti, netapti aklais manipuliuojamais amžinais paaug­liais, nepasiduoti iliuzijoms, nes dar prisimename komunizmo „rojų“ su visomis pasekmėmis.

Daiva Tamošaitytė – pianistė, rašytoja, filosofijos mokslų daktarė. Daugiau nei 500 kultūrologijos, politinės filosofijos ir muzikos bei literatūros kritikos, 50 mokslo straipsnių autorė. Lietuvos muzikų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė.