Žydrė Dargužytė. „Mėnuo kaip metai: eksperimentas laive“. – V.: „Didakta“, 2018.

Pažintis su knyga paprastai prasideda nuo viršelio, pavadinimo, šrifto, spalvinės gamos, tam tikro harmonijos pojūčio arba suvokimo, kad kažkas nedera. Antraštė, paantraštė, net žanras sufleruoja, ar autorius kūrybiškas, rafinuotas, o gal primityvus, mėgsta klasiką ar moderną... Taigi pažintis su knyga vyksta taip pat, kaip ir su žmogumi – pirmasis įspūdis dažnai lemiamas. Vėlesnis bendravimas jį tik papildo teigiama arba neigiama informacija.

Pirmasis įspūdis žvelgiant į recenzuojamą knygą: mėlyname fone pavaizduoti merginos veido ir kruizinio laivo siluetai iliustruoja antraštę. Tačiau žanras kiek paslaptingas. Romantiškas pavadinimas „Mėnuo kaip metai“ pabrėžia asmeninio, bergsoniškojo laiko išgyvenimą. Galbūt kūrinys – lyrinė išpažintinė apysaka? Bet paantraštė „tikra istorija“ sufleruoja, kad tai gali būti ir dienoraštis. Minimas ir „eksperimentas laive“, tiksliau, „vienoje iš prabangiausių kruizinių jachtų Europoje“. Gal vis dėlto tai tiriamoji žurnalistika? O gal kelionių užrašai? Nepaisant dvejonių, ryškėja bendras vardiklis – kelionės topas.

Kelionių literatūros Lietuvoje tikrai yra, tačiau ji praktiškai nereflektuota. Svarbios gairės nužymėtos Imeldos Vedrickaitės mokslinio pobūdžio monografijoje „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ (2010), joje analizuojami literatūriniai lietuvių autorių kelionių tekstai, o pagrindinis dėmesys skiriamas keliaujančio subjekto vaidmenims ir jų kaitai. Tačiau tekstų dėl šio žanro specifikos negalima skaidyti į literatūrinius ir neliteratūrinius: būtina žvelgti kompleksiškai, kad suvoktume pagrindines vertybines trajektorijas ir tematines linijas. Svarbu, kad ir pasaulio, ir lietuvių kelionių literatūroje vyrauja kelionės sausuma tematika. Apie kelionę vandenimis rašoma rečiau, nors Lietuva yra jūrinė valstybė. Lietuvių literatūroje kelionių jūra tema tirta itin epizodiškai ir eskiziškai. Norint išskirti kelionių literatūros pogrupius, pvz., akvatines keliones, reikia tikslesnio inventorizavimo, tipologizavimo. Tokių tyrimų pradžia – Vigmanto Butkaus moksliniai straipsniai, literatūros geografijai, topografijai skirti tyrimai, analizuojantys žmogaus ryšį su jį supančia erdve.

Debiutinė Žydrės Dargužytės prozos knyga „Mėnuo kaip metai“ – neabejotinai kelionių literatūra, tačiau prie kelionių vandenimis diskurso kūrinį galima priskirti tik sąlyginai, nes jūros jutimas, matymas, išgyvenimas neįgauna intensyvesnės egzistencinės svarbos. Nėra pozityvios „gyvenimo po burėmis“ patirties: vėjo, vandens ir laivės, teigiamos veikėjų savivokos šioje specifinėje terpėje. Kruizinė jachta kūrinyje – negatyvios atskirties nuo pasaulio ir skaudžios savivokos vieta. Egzistencinėmis atverties akimirkomis, kai skubri gyvenimo tėkmė sulėtėja ir atsiranda galimybių įsiklausyti į save, tampa būtent ištrūkimas į krantą.

„Mėnuo kaip metai“ – tai jaunos moters kelionė į save, dienoraštis, nežinia kodėl pavadintas „laivo dienoraščiu“. Kodėl ne Žydrės? Istorijos herojė lieja nuoskaudas ir džiaugiasi gyvenimu pasitelkdama žurnalistinį stilių, papildytą literatūriniais topais. Eskiziškai nusakomos darbo vieta tapusio laivo erdvės, o geografinės koordinatės krante konkretizuojamos kiek padrikais įspūdžiais arba pasitelkus kelionių gido aprašymus. Pasakojimo netolygumai susiję su kelionių žanro specifika. Juk kelionių literatūra – tik apytikris pavadinimas tekstams, gravituojantiems tarp faktografinės dokumentikos ir vaizduotės kelionių. Nenuoseklumas susijęs ir su komunikacijos situacija: pasakojimo registrų įvairovė leidžia autorei perteikti Aš mobilumą ir tapatumą kontempliuojant erdvę – keliautojas bando atsiverti pasauliui, kalbėtis su juo kaip su Kitu, geriau pažinti save ir savo patirtimi keisti skaitytoją.

Pirmieji „Mėnuo kaip metai“ puslapiai atskleidžia kone visą istoriją, todėl pradėjusi skaityti suabejojau, ar verta toliau gilintis. Kaip ir viskas aišku: tikra Pelenės istorija su laiminga pabaiga: atvykimas, atranka, kontraktas, vienišumas, „pamotė“ vadovė, meilės trikampis, intrigos, sprendimas išvykti, pozityvi atomazga. Intrigos tarsi nebelieka. Ar vertėjo iškart atverti visas kortas? O gal tai tik triukas? Vėliau istorija sulėtėja. Pateikiama instrukcija, kaip ruoštis fiziškai ir morališkai nelengvam darbui laive, kaip parengti dokumentus, būti „online“. Paaiškėja: tiek darbinantis kruiziniame laive, tiek rašant disertaciją reikalingos tos pačios savybės: kruopštumas, greita reakcija, sumanumas, kūrybiškumas, atidumas, atsakingumas, užsispyrimas, ryžtas, gebėjimas apžvelgti ir įvertinti kontekstą. Sužinome: istorijos herojė šias savybes tikrai turi ir tikslą pasiekia.

Kūrinį paįvairina ir kartu sulėtina autorės įžvalgos, maži savęs atradimai, vidiniai geštaltiški dialogai, paruošiantys skaitytoją gilesnėms egzistencinėms pajautoms. Deja, jų nėra daug... Mąstoma apie santykio su Kitu specifiką („Nuostabus ryšys. Mes nuolat esame santykyje su Kitu, keičiamės mintimis, jausmais, patyrimais, tačiau tai, kiek galime priimti ir kiek norime duoti, priklauso tik nuo mūsų“, p. 51), laiko lemiamus vidinius pokyčius („Laikas, tekantis pro pirštus. Kai noriu dalintis savo laiku, jaučiu, kad gyvenu“, p. 52). Skaitymą ne pristabdo, o tiesiog ištempia nuolat minima darbo laive rutina... Matyt, kasdienybė buvo itin sudėtinga, kad taip stipriai įsirėžė autorės sąmonėje lovų klojimo, kajučių šveitimo ir panašios detalės. Pačios įdomiausios istorijos – apie veikėjos santykius su ją supusiais, jai simpatizavusiais ar antipatiją jautusiais žmonėmis. Tiesa, ne visos papasakotos iki galo. Rodos, herojė nebenustygsta laukdama vakarinio pasimatymo, tačiau skaitytojas taip ir lieka šiame susidomėjimo taške, nes pasakotoja vėl grįžta prie rutinos aprašymų. Tokie atvejai rodo: Ž. Dargužytei savivoka vis dar rūpi labiau nei tai, kaip ją suvokia ir ko iš jos istorijos tikisi skaitytojas. Kita vertus, šis bruožas apskritai būdingas pirmosioms knygoms... Kitas niuansas: dienoraščio pabaiga, skyrius „Jachtos spindesys ir skurdas“ primena Žydrės rašomą kursinį darbą, kuriam privalomos išvados. Ar ne patys skaitytojai turėtų rasti atsakymus?

Paskutinę knygos dalį pavadinau balkaniškąja paieškų ir atsakymų istorija. Veikėja drąsiai užduoda skaudžius klausimus ir ieško atsakymų, ji laisva psichologiškai ir fiziškai – išsivadavusi nuo prietarų, stereotipų, geba atsiduoti akimirkos džiaugsmui, neįpareigojančiam ryšiui, gali atnarplioti emocinių ir kultūrinių priklausomybių (žmogui, vietai) gijas... Tačiau šie atsakymai skaitytojui duoti per anksti: tikiesi tolesnės dvasinės kelionės, o gauni kelionių po Bulgariją įspūdžius... Galbūt kulminacinis momentas turėjo būti paskutinis skyrius „Atvertys“ – dar kartą pakartotos išvados, pateiktos klausimo ir atsakymo forma? Manau, knygoje komunikuoti norinti Žyd­rė-žurnalistė nustelbia Žydrę-rašytoją. Tai liudija ir raiška: vyrauja knyginės metaforos, pabodę frazeologizmai – norėtųsi subtilesnės, originalesnės kalbos pajautos. Autorė nori eiti paprastesniu platesniu keliu, vengia ankštų vartų, bet tik išgryninus savąjį perpetuum mobile, atradus rašymo stilių, galima sukurti biografinį-mentalinį tam tikros gyvenimo atkarpos žemėlapį.