9 dešimtmetis

9 dešimtmetį Lietuva pasitiko apimta dvejopų nuotaikų. Kol visas pasaulis vėl jautė realią atominio karo grėsmę ir kentėjo ekonominę krizę, mūsų šalis mažais žingsneliais pajudėjo nepriklausomybės link. Greta to, įsisenėjusios kultūrinės ir socialinės problemos, kurių buvo nebeįmanoma ignoruoti, sufleravo apie greitu metu laukiančius pokyčius.

Spauda, ilgai smaugta chroniško cenzūros dusulio, pagaliau lengviau atsikvėpė, o pokyčiai viešajame gyvenime daugumai vyresnio amžiaus žmonių, ko gero, priminė nemenką žemės drebėjimą. Galimybė kalbėti ne tik apie iki tol ignoruotus ir slėptus praeities skaudulius, bet ir apie šviesėjančios ateities perspektyvas gerokai svaigino ir aitrino vaizduotę.

Nieko keisto, kad į šiuos laisvėjimo nulemtus kraštutinumus pirmiausia sureagavo jaunimas. Po Lietuvos miestus ir miestelius tuoj pat pasklido iki tol negirdėtų ir nematytų subkultūrų atstovai –­ depešistai, pankai, metalistai, jau vien neįprasta išvaizda ryškiai kontrastavę su konservatyvia to meto visuomene. Triukšminga juos lydinti muzika iškart susilaukė daugybės diskusijų ir kritikos. Tačiau šie procesai buvo nebesu­s­tabdomi.

Gausus būrys muzikos grupių, nepabijojusių drąsiai prabilti apie visas sovietinio gyvenimo blogybes ir atsvarą tam – meilę tėvynei, skatino ir savo klausytojus mąstyti, domėtis, nesitenkinti jau turimais atsakymais. Muzikantų nebaugino net tai, jog instrumentai ir aparatūra, reikalingi koncertinei veiklai ir įrašams, buvo neįtikėtinai brangūs – sintezatorių, gitarų, būgnų komplektų ir stiprintuvų kainos prilygo tuometinėms butų ar automobilių kainoms.

Daugelis muzikantų – nuo „Rojaus tūzų“ iki Eurikos Masytės, nuo „An­ties“ iki Vytauto Kernagio – savo kūryba atidavė duoklę šaliai, sąmoningai ar ne skatindami žmones vienytis. Pagaliau atvirai buvo galima išsakyti meilę tėvynei ir kritiką okupantams. Tai ryškiai matyti dainų tekstuose – nuo Just. Marcinkevičiaus „Laisvės“, A. A. Jonyno „Kalėdinės eglutės“ iki „Katedros“ muzikai pritaikytų D. Kajoko ar „Fakto“ dainai „Vėjas“ parašytų Liutauro Degėsio eilių. 9 dešimtmetyje Lietuvos poetų kūryba buvo stiprus įkvėpimo šaltinis grupėms.

Cenzūrai susilpnėjus apdainuojamų temų arsenalas gerokai išsiplėtė. Be to, kolektyvams patiems palikta spręsti, kokios turėtų būti jų programos. Tad nutolusi valdžia iškart paragavo kritikos strėlių: „Nusigręžk nuo tų, kas tave baugins prievartos bukos stabais ir raudono melo pranašams baimę ir klastas atleisk, – nuo scenos drąsino Kernagis kūrinyje „Palaimink, Dieve, mus“. –­ Juk visiems mums vieną kraują davė Lietuva.“

Gerokai ryžtingiau apie tai prabilo „Katedra“ dainoje „Mes jėga“: „Konservatyvūs kvailiai apraizgė mus vielomis. Nieks mums nesutrukdys, kai mes eisim išvien, mes visi. Kas ne kartu, tas prieš mus ir mes nušluosim visus, kas prieš.“ Nenuostabu, jog šis kūrinys įgavo kultinio statusą, o įsimenantį priedainį koncertuose skandavo tūkstantinės minios: „Mes ištaškysim tą dvokiantį liūną ir eisim pirmyn... Mes jėga, kai mūsų širdys plaka išvien.“

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=BRSaCb2v4SI{/youtube}

„Ir man, ir tau taip bus lengviau, Aš nieko neturiu, aš nebijau, O jei ir tu nesibijai žaizdų, gyvenk, kovok ir žūk kartu. Argi tai daug?“ – antrino „Katedrai“ grupė „Non stop“ kūrinyje „Argi tai daug?“. O „Faktas“ dainoje „Einu į laisvę“ V. Mykolaičio-Putino žodžiais prabilo ir apie pokyčių ilgesį: „Aš einu į kitą šalį, šalį saulėtą ir šviesią. Aš einu į laisvą sritį, kur pasauliai nematyti nusidrieks po mano kojom. Jų ilgiuosi, juos svajoju. Einu, aš einu į laisvę.“

„Anties“ lyderis A. Kaušpėdas į visa tai kaip visada pažvelgė su humoru dainoje „Lietuvos valstybė“ ironiškai sviesdamas: „Ei, tu, išprusęs užsienieti. Sakai, žemėlapyje net nepažymėta nei Estija, nei Latvija, nei Lietuva... –­ ir galiausiai pridurdamas: – Šalin žemėlapius, suteptus krauju.“ O daina „Krantas“ kupina laukimo ir nerimo: „Krantas, į kurį viltis sudėjau, neabejotinai bus kaip teisėjas. Keistoka mūsų kariuomenė, be ginklų ir vien tik jaunuomenė. Mano krantas tolimas apleistas. Laukia ilgisi šaknys sužeistos, besi­dairančios atplaukiant laivo.“

Grupė „Kvadratas“ paliečia dar jautresnį nervą „Paskutiniame take“ skaudžiai prisimindama sovietų padarytas skriaudas: „Nusidriekė takas pėdų kruvinų, sustojęs ties brolių kapais, kas matė, kas žino, kiek buvo kapų, pavirtusių kaulų laukais... Vos gyvas, išsekęs ropoju taku numirti arčiau žiburių. Ir vietoj savųjų gimtų trobesių saujelę randu pelenų.“ Lygiai taip pat dainoje „Neleisk“ visus slegiančius ir smaugiančius gamtą įvaizdžius lengvai galima susieti su raudonaisiais grobikais, šeimininkaujančiais svetimose žemėse: „Užtemdė visą tavo namo langą juodi lašai. Tame lange grėsmingai atsispindi skylantis dangus. Išdžiūvę upės, medžiai be šešėlio, juodas lietus. Ir blaškos paukščiai, dūmuose užtroškę tame lange. Tame lange lyg lūpose sustingus malda. Čia Lietuva, čia Lietuva, neleisk, kad žūtų medžiai, neleisk, kad žūtų tavo tauta...“

Tėvynė įgauna kone sakralizuotą gyvybės ir atsinaujinimo įvaizdį. Be tėvynės tarsi be motinos. „Buvau aš valkata –­ benamis šuo, basčiausi alkanas šaly gražioj. Už kelias kapeikas pardaviau vasaras. Visas mano turtas – skurdas ir ašaros, – taip dainavo „Kvadratas“ kūrinyje „Mes laukiam“. –­­ Mes purvini ant tavo slenksčio ar ant kapo trumpam sustojam atsidust... Mes laukiam dienos. Mes norim tiesos. Laisvi nuo muzikos, nuo knygų, mes šviesai lygūs, tamsai lygūs, tik mūsų laisvė nelaisva... Dar neseni, tačiau pražilę.“ Jiems atitaria „Non stop“ hite „Akmuo“: „Aš dar eisiu akmenimis, aš dar verksiu akmenimis, aš dar klupsiu ant akmenų, pasislėpsiu už akmenų... Noriu noriu sugrįžti namo, bet ant slenksčio akmuo.“

Dainose kliuvo ne tik okupantams, bet ir jų užaugintiems parazituojantiems biurokratams. Pvz., „Anties“ kūrinyje „Funkcionieriai“: „Kokia kita gali būt nuomonė? Kas pasakys, ko reikia visuomenei? Funkcionieriai – Pontijai Pilotai! Kad tik kas nenutiktų, Maskva nesužinotų. Funkcionieriai, pradėkite bijoti! Mes už demokratiją širdimi ir protu.“ Apie tai Ringaudas Starkys („Nemunas“, 1987, Nr. 5) straipsnyje „Muzika be paso?“ rašė: „Biurokratas, pažodžiui – stalo valdžia, pagal savo prigimtį negali sukurti jokios vertybės, tik sugeba šlietis ir parazituoti. Bet kad ir kur įsišaknytų –­ ekonomikoje, kultūroje, sporte – jis pamažėl sukuria tik tuštumą. (...) Rokas ir gimė šioje tuštumoje. O kultūra –­ kaip ir gamta –­ tuštumos nemėgsta.“ Deja, „An­ties“ groteskiškas įvaizdis ir sarkastiški tekstai tik vaizdžiai perteikė tuometį bejėgiškumą. Dainoje „3-10-52“ Kaušpėdas prisipažįsta: „Aš gyvenu iliuzijų pasauly.“ Pribręsti tikrai dideliems pokyčiams dar reikėjo laiko.

„Kiek nuėjo tamsiais keliais, – klausė „Orkus“ kūrinyje „Gaudžia varpai“. –­ Žemės troškimams vos tik užgimę, su idealais, su sopuliais, amžinu miegu karste nurimę?“ Visai nelinksmai nusiteikęs grupės gitaristas Dainius Urbonavičius tada kalbėjo: „Kur čia linksminsiesi, jeigu aplink kasdien matai purvą, neteisybę? Savo muzika stengiamės pabudinti žmonių jausmus.“ „Jaunimas nesupranta sunkių tekstų, o juos dar labiau „sunkinti“ iš mūsų reikalauja muzikos funkcionieriai“, – antrino jam būgnininkas Rimantas Martinaitis. –­­ Nereikia tokių eilių, kuriose „iš užpakalio auga gėlės“. Ir taip jau viskas mūsų gyvenime supainiota“ („Nemunas“, 1989, Nr. 7).

Tad tuo pat metu visuomenėje vyravo labai skirtingos nuotaikos, dažnai svyruojančios tarp pesimistinių ir pakilių, kaip, beje, ir Vakarų pasaulyje, kur topuose karaliavo ir hedonizmu kaip plaukų laku išpurkštas glam metalas, ir apokaliptinių vizijų apimtas thrash. „Kvadratas“ hite „Metalinė naktis“ taikliai apibūdina atmosferą: „Metalinis dangus, metalinės įlūžusios sijos, metaliniai vorai audžia juodo metalo tinklus. Negali išsiskirt iš šventos metalinės draugijos ir gimdyt privalai tiktai gryno metalo vaikus (...). Metaliniai bažnyčių varpai ima šlovint metalą, metalinis vaiduoklis naktį apeina gatves.“ Nuotaikos beveik iš George’o Orwello antiutopinio romano „1984-ieji“.

Kai kurie kolektyvai, panašu, tyčiomis siekė tekstais sukurti šiurpią atmosferą mėgaudamiesi, kad pagaliau įmanoma turėti kitokią nuomonę ir kalbėti iki tol nepriimtinomis temomis. „Juodi karstai, aplinkui rūkas. Ir šaltas prakaitas į veidą muša. Visi lavonai pro plyšius matos. Kapų tyla, kraujuotos akys. Ir giltinė prie vartų stovi, vis klausia, ar užeit nenori. Ir tik per kūną šiurpas eina – baisi nelaimė man ateina“, –­ šiurpina „Piligrimas“ „Nelaimėje“. O „Horoskopas“ kūrinyje „Vienas gyvenimas“ apdainuoja destrukciją: „Lingavo senis užsimiršęs su savo lenkiškom maldom. Kvaili balandžiai orą teršė, tarytum spjaudė patylom. Kol vienas karas jį nukovė – viltis sudužo gabalais. Tik rasose kryželis stovi, aplipęs žemės vabalais.“

Būta ir mėginimų abstrakčiau filosofuoti. Pvz., grupė „Sunki vasara“ dainoje „Judėjimas“ atsidūsta: „Eina ir eina žmonės į tiesą, nors patys yra tiesa. Patys supila sau naują viršūnę, kad turėtų ko siekt.“ O „Ne tau vienam“ atsiliepia taip: „Ir plaka saulė kruvina ne tau vienam. Ir nėr aplink tikrų vardų šimtams praeinančių veidų. Nuo kraujo burnoje saldu – ne tau vienam.“

„Horoskopo“ dainoje „Ką galime ir ko negalime rinktis“ paliečiama ir vartotojiškumo problema: „Mes galim rinktis prekę parduotuvėj, kavinėse meniu, kelionei rinktis laivą ar lėktuvą ir žmogų tarp žmonių. Mes galim rinktis manieras ir stilių, viengungiais būti, apsikraut vaikais. Mes galim rinktis triukšmą arba tylą, rimtai gyventi, užsiimti niekais.“ Tačiau ne tai suteikia žmogaus gyvenimui prasmę: „Mes negalim kada norim gimti ir motinos negalim pasirinkt. Negalim pasirinkt kitos gimtinės – jinai viena, jos niekas neatstos. Ji mūsų meilės ir kančių šaltinis, kas ją praras – neįsigys kitos.“

Deja, po nepriklausomybės atgavimo prasidėjus individualistų laikams visas Sąjūdį lydėjęs pakilumas pamažėle išgaruos ir paliks žmones gilintis į naujuosius laikus. Bet apie tai trečioje dalyje.