Gynė DINEIKAITĖ

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

*
Pirmą eilėraštį parašiau
46-ųjų pavasarį
apie Lietuvą –
alyvų šakelę,
mirkstančią baloj.

Sudrėkinau eilėraštį
ašarom,
kad alyvų šakelė
išleistų šaknis širdyje.

 

*
Kartojasi baltas rytas
su gailiai miauksinčia
kate kažkur už lango.

Visoms benamėms katėms
šiltu alsavimu pasakoju
apie Rimkūnuos žaibo ugnies
supleškintą čerpių stogo namą,
kurio nerami vėlė
lig šiol šiltais prisiminimais
laukus užkloja.

Tenai ir sniegas lyg pūkai.

 

*
Trijų kartų Petronėlėmis
lyg tautiška juosta
persijuosus,
aš – Gynė Luiza Petronėlė
šypsausi joms,
o jos iš Ten man moja.

Pluktinės aslos vėsa.
Mano prosenelė Petronėlė
dar mergiotė
mėnulio šviesoj
audė prijuostę žvaigždėtą,
su ja jaunamartė
pasiutpolkę šoko,
tapusi sukilėlio našle
naktimis kviečių lauke
su vaikais nuo kazokų
slapstės žvaigždėms žėrint.

– – – O žvilgsnis tyras tyras –
Anos Būties prisodrintas.

 

*
Rasos laše
dangaus atspindys.

Dobilas bitei
ar bitė dobilui
kužda
apie Rojaus medį,
angį,
žmogų suvedžiotą.

Širdis taip ir liktų
pilna liūdnumo,
jei ne kryžius
dangaus atspindy.

 

*
Laukų rausvoj migloj
skęsta vakaras.
Šunų graudus amsėjimas
lyg gervių trikampis toltų.

Senelės šiltas balsas
šiušena litaniją.
Žodžiai pasklandę ore
sulekia į pravirą
vaikišką burną.

Jauku viduje –
lyg kūrentųsi ugnelė,
spragsėtų žabai
litanijos ritmą
atkartodami – – –

 

*
Maža sėkliukė,
dirvon įkritusi,
dygsta
nežinodama kaip.

Lapai, iš stiebo išaugę,
lyg sparnai plazda vėjy
ir jų melodija,
vaiskiai žalia,
gimininga
mano troškimui.

 

*
Pasėjau garstyčią.
Laukiau. Neišdygo.
Padangių paukščiai
negalės nutūpt.

Skausmo verdenėj
dilgėlės pražydo.
Padangių paukščiai
negalės nutūpt.

 

*
Moterie pražilusia galva
su jaunatvės polėkių dvasia gyva,
kai atsiduri prieš akliną sieną,
ar jauti? – apgaubiu tave
tirštu ramybės debesiu
trečiąja akim stebėdama,
kaip tyliai skleidžiasi
tavo krūtinėj
karališka saulėgrąža.

 

*
Už pakelės akmens
užkliuvus
ašarom aplaisčiau
jo baltą veidą,
o dangus tyras be debesėlio
ir saulė jame ridinėjas
džiovindama ašaras.

 

*
Vėjuotą dieną
sodo pakrašty
balandos lapai
lyg sukabinti
skardos gabalai
skardeno, trimitavo,
kad veikiai paliksiu
tuos namus.

Užplūdo ilgesys
toks tyras it dangus.
Net akloji akis
tuo tyrumu žvilgėjo.

Rasa saulėlydy liepsnojo
ir aš kartu su ja.

 

*
Kai neįžvelgiamas
Tavo pėdas
slaptingu pojūčiu
atpažinau,
it gegužėj ieva
apsipyliau žiedais
sausio vidury
pro langą žvelgdama
į apsnigtus medžius.

Draugai