Inetos Žymančiūtės nuotrauka

 

– Jūsų bilietas, – reikliai nužvelgia kontrolierė didele šukuosena.

– Aš... – Mano šypsena nuvysta.

Koks gražus buvo Vilnius iš paukščio skrydžio. Tik ne lėktuvui. Bijodamas išsitepti ratus ar išvysti, kas slepiasi už debesų skraistės, leidosi nenoriai. Striptizas ilgas: tenka palūkėti, kol prasimuši pro tris garų pasijonius ir aštuonis rūko viršsijonius. Džiūgavau ir tryniau delnus, stvarsčiau už ranktūrių ir niekaip negalėjau sulaukti leidimo atsisegti diržą. Lėkiau į Lietuvą kaip „Great Eastern“ į Ameriką. Buvau veržlus, galingas, kupinas energijos, idėjų. Jausdamas begalinę meilę, skriejau ant euforijos sparnų. Ne konkrečiam asmeniui, o visiems žmonėms ir gyviams, kad ir kokie menki ar šlykštūs būtų.

Atsistoju, išsitraukiu bosinę gitarą iš bagažo lentynos, lipu iš lėktuvo pristumiamais laipteliais. Aš toks laimingas. Aš – Lietuvoje. Pagaliau. 

– Kelionės tikslas? – atsimušu į niūrias susiraukusios pareigūnės akis.

– Grįžtu namo. Į Vilnių. Žmogus – socialinė būtybė, pats buvimas su savais daro jį laimingą.

Tyla ir ledas. Ant oro uosto salės sienos – tarybinio herbo šešėlis. Iš bareljefinių ąžuolo lapų likęs tik apvadas. Atrodo kaip laikrodis be rodyklių. Kas nežino, nepastebi.

Gerai, kad dabar žiema. Sniegu padengtos išdaužytos plytelės atrodo tvarkingiau. Snaudžia senukas Vilnius su visomis asfalto duobėmis ir banguotu Katedros aikštės grindiniu, blankiai šviečia kas antras gatvės žibintas. Nors aštuonios ryto, vis dar prieblanda. Aišku, ne centre. Centre viskas išlaižyta ir nuvalyta, lemputės susukiotos. Tik toliau nuo paradinių objektų pasimato kurtizanės spindesys ir skurdas. O oro uostas apskritai nuo nepriklausomybės pradžios tebėra besimarinuojanti periferija. 

Pasidėjęs ant sniego kuprinę, stotelėje laukiu autobuso. Spardau bato galu sniego krūvą. Staiga iš jos išnyra vaikiška rankelė. Suledėjusi vaiko ranka. Kaip taip gali būti? Batu atverčiu sniego sluoksnį. Rankelė per daug apžėlusi, kad būtų žmogaus. Negaliu patikėti – beždžionėlė! Ką šiltųjų kraštų gyvūnas veikia Lietuvos sniegynuose? Absurdo scenarijus. Kažkas slapta atsigabeno ir pametė? O gal pabėgo iš zoologijos sodo?

Negaliu suvokti, kaip beždžionės kūnas atsidūrė sniego krūvoje. Abejingumas gyvybei, nepagarba mirčiai. Tai kas, kad beždžionė. Klaiku. Atsiveži gyvą padarą, pažaidi ir išmeti. Kaip šiukšlę. Ir pas šituos baisius žmones grįžtu? Namai, Lietuva, tėvyne mūsų!

Rauda užspaudžia gerklę. Kūkčioju, springstu ašaromis. Ir aš kaip sušalusi beždžionėlė, išmesta į sniegą. Apima siaubingas įtūžis. Iš visų jėgų spiriu į ketaus šiukšliadėžę, bandau atsipeikėti. Nustebę žmonės pakelia akis. 

– Čia beždžionėlė! – rodau pirštu, bet niekas nesusidomi.

Kiekvienas už save. Kaip drįstu kam nors ką nors sakyti?! Pakėlęs kūnelį nešu toliau nuo žmonių. Praspardau sniegą. Paguldau lavonėlį ant sustingusios žemės. Vis kažkokia pagarba.

Prislėgtas įšliaužiu į autobusą ir krintu ant išdraskytų sėdynių. Be vairuotojo viduje dar keli keleiviai. Maloni damutė trypčioja prie durų. 

– Mačiau, ką padarėt, – sako ji. 

– Ką? 

– Aš apie beždžionėlę. Labai baisu. Žiauru. 

– Žmonės atšiaurūs, – pritariu nužiūrinėdamas damutę. 

– O jūs toks jautrus, matyt, ilgai gyvenot užsienyje? 

– Kodėl taip manot? 

– Vyrai neverkia, nerodo jausmų. 

– Taip, – nusiimu ausines, suprasdamas, kad dabar bendrausime, – gyvenau Danijoje porą metų.

– Matosi, – juokiasi maloniojo damutė, – niekas va taip nesidalina su pirmu pasitaikiusiu. 

– Matyt...

– Nesišneka, sėdi susiraukę. Bet man jau laikas. Beje, sveiki sugrįžę.

– Malonu, – susimėtau, tarsi norėdamas eiti kartu, bet susilaikau. – Ačiū.

Ji išlipa pilkame Naujininkų transporto mazge. Surūdijusius kioskus ir nebaigtus statyti ar jau spėtus sugriauti suolelius maskuoja puri cukraus pudra. Atrodo, atsidūriau nespalvotame filme. Bet ne visi tokie abejingi stuobriai. Damutė nebloga, neblogai galėjome pasiausti. Ech, reikėjo išlipti Naujininkų mazge, pamiršti lyg iš mokyklinuko diktanto ištrauktą šūkį „grįžtu drįsti ir mąstyti“, susisukti jaukų lizdelį su jaukia damute ir...

– Jūsų bilietukas. – Kontrolierė didele šukuosena nekantriai dėbčioja į savo laikrodį.

Apsimetu nematąs, kreipiu mintis kitur. Be manęs, antruke taboritai, dabita raudonu puchavyku ir darbininkas cementuotomis rankovėmis. Gal kontrolierė užkibs už taboritų ir praslysiu? Dabita žvelgia smalsiai, raitosi ant išdraskytos rudo dermatino sėdynės su mėlynais lopais. Darbininkas rodo savo bilietą.

Ignoruoju kontrolierę. Žiūriu į vabzdį, pridžiūvusį prie lango gumos. Vytis, pagalvoju ir nusišypsau sau. Vis dėlto gamtos mokslai atnešė šiokios tokios naudos. Dar atskiriu vytį nuo bitės. 

Bandau susilieti. Neišsiduoti. Taboritai apsnūdę, nukamuoti, nors prieš akimirką turbūt stresavo ką nors pavogę. Atbulinis vektorius veikia puikiai. Juda vargo liaudis iš taboro su doze kišenėje ar kraujyje. Na, gerai, „dozė“ skamba išdidžiai. Dabar gruodis, liko tik šalūcha.

Sėdžiu laimingas kaip B. B. Kingas, važiuoju. Autobuse klaikiai karšta – lyg būtų įjungta elektrinė krosnelė. O gal mano baimė kaitina kraują? Veidai aplink tokie pažįstami ir savi, tokie nepasiilgti. Atrodo, buvau įstumtas į kultūrinės neapykantos šukių, dantų griežimo dulkių ir sustingusio laiko vėmalų krūvą.

Už lango byra sniegas. Kontrolierė didele šukuosena ignoruoja taboritus. Sustoja priešais mane.

„Jūsų bilietas“, – turėtų pasakyti, tačiau neskuba, išlaiko pauzę. Liepia klauptis. Nesuprantu, kas vyksta. Mintyse protestuoju, bet vykdau įsakymą.

Taboritai abejingi. Dabita žiūri pro langą. „Ikarusas“ groja vidurių armonika. 

– Klausykit, kokią jūs turit teisę?

– Tik nereikia, – sako kontrolierė.

Atsistoju. 

– Dabar turi gultis ir įsikniaubti veidu į grindis.

Žaibiškai padarau, kas liepta. Taboritai žvelgia kiaurai. Iš vatos gniutulo ritasi nauja diena. 

– Važiuosim, – girdžiu kontrolierės balsą kažkur nuo autobuso lubų, – važiuosim į skyrių.

Atsipeikėju. Kokio velnio, Andriau, guli ant autobuso grindų? Atsikeliu, apsidairau. Taboritai šviečia kiaurais akių monitoriais. Dabita nekreipia dėmesio, o kontrolierė sėdi mano vietoje. „Šlykštynė“, – vos nesurinku, bet pastebiu ant šono nusvirusią jos galvą. Didelis kuodas visai išsitaršęs.

Paliečiu kontrolierės kaktą. Šalta. 

– Ką man dabar daryti? – garsiai paklausiu, bet niekas nesureaguoja.

Kontrolierė mirusi. Mirusi kaip šalies ekonomika. Bankrutavusi kaip komerciniai bankai. Lyg Lietuvos pramonė, ji įsėlino vos gyva, susvirduliavo ir atidavė galus. Meluoju, Vilniuje klesti duonos, degtinės ir saldainių gamyba. Tfu, kad tave kur, apie ką aš čia? Kontrolierė negyva.

Vairuotojas – sau, dabita – sau, darbininkas cementuotomis rankovėmis išsijungęs, taboritai – tik fonas. 

„Nuostabu, – sakau lauke karkiančioms varnoms, – „vos spėju grįžti, jau kriminalas.“ Beviltiška situacija. Ką daryti su kontroliere? Atėjo prie manęs, bac ir numirė. Panikuoju. Reikia imtis veiksmų.

Kraunu daiktus ant sėdynės. Gerai, kad kuprinė didelė, kontrolierė turėtų tilpti. Timpteliu ją už rankų – visai lengva. Charmso režimas sukasi. Užtempiu kuprinę ant sustingusio negyvėlės kūno. Styro kuodas. Netelpa. Radęs marškinėlius, apmuturiuoju jais moters galvą, užsegu plastikines kuprinės sagtis. Ir pačiu laiku. Prie Ševčenkos įlipa dar vienas dabita raudonu puchavyku. Negaliu patikėti savo akimis. Dabita sėdasi priešais mane ir smalsiai nužiūrinėja kuprinę. 

Susikeliu koją ant kojos, pasigarsinu iš nešiojamojo grotuvo sklindančią muziką. Vaidinu atsipūtusį, bet kartu mėginu nukreipti mintis nuo negyvos kontrolierės ir fakto, kad tuoj bus stotelė, kurioje su sunkiu nešuliu turėsiu perlipti į troleibusą. Širdis plaka kaip pašėlusi. Atsainiai dėbteliu į dabitą. Gal reikėtų jam viską paaiškinti? Ne, jokiu būdu. Kvaila mintis.

Artėju prie „Lenino“ stotelės. Abejingai atsistoju, pasiimu bosą ir pavelku kuprinę arčiau durų. Prakaituoja delnai. Dabita įkyriai dėbso. Viskas gerai. Mintys neutralios. Stotelė „Lenino“, nors šitose vietose Vladimiras niekada nesilankė. Jau tada, kai jo bronzinis prototipas atsistojo ant pjedestalo, geras tris dešimtis metų miegojo Kremliuje. Kaip Snieguolė, laukdama princo bučinio stikliniame karste. Gera asociacija, reikės užsirašyti, kad neužmirščiau. Turėčiau užsirašyti ir tai, kad stotelė jau seniai ne „Lenino“, o „Lukiškių“.

Išvelku kuprinę lauk. Autobusas nuvažiuoja. Prie Lukiškių aikštės krykštauja vaikai. Prisiartina policininkas. Dabar – tikrai šakės. Abejingu žvilgsniu dairausi aplink. Per dešimties metų niekas nepasikeitė, aikštė vis dar priklauso Leninui, nors pavadinimas ir kitas. Gal tebedvejoja, ar neteks parvežti skulptūros iš Grūto parko.

Policininkas pasisukiojęs nueina. Lengviau atsikvepiu. Atvažiuoja senas trūlikas. Velku kontrolierę laipteliais. Bosas po pažastimi. Girgždame į Antakalnį. Palieku kuprinę troleibuso gale, o pats slenku prie vairuotojo. Kūnas tirta. Veide dirbtinė šypsena.

Neries ledai trata, lytis lipa ant lyties. 

Smūgis. Virstu ant vairuotojo.

Troleibusas moja bejėgiškais ūsais. Į mus atsitrenkė BMW. Sukasi Neries ledai, trata, lytis lipa ant lyties. Kino teatro „Planeta“ nepasiekiame.

Noriu nusipirkti bilietą, bet vairuotojas užsiėmęs su dušmanu. Išsivertęs pro langą grasina kumščiu. 

– Ką daryti? – klausiu labiau savęs.

Palei Nerį bilda žmogus dirbtine koja. Mano kuprinėje negyva kontrolierė. Aš vis dar sustingęs, bet turiu kulniuoti į patį trūliko galą. Susirandu ant grindų nukritusį bosą. Staiga suprantu, kad nebėra mano kuprinės. Ir keleiviai išsilakstė. Žiūriu po kėdėmis. Ne, gale jos tikrai nėra. Pavogė? Išnešė, kai kilo chaosas?

– Pfff, – garsiai iškvepiu orą, – nupiso kuprinę su visa kontroliere. Bletj, bletj...

Negaliu susivokti. Išsiviepiu. Išlipu. Einu pėsčias. Katedra. Kalnų parkas. Menų gimnazija. Sapiegos. Atsipeikėju Antakalnyje. Negenėti medžiai ir nutriušusios chruščiovkės. Išsiviepiu dar plačiau. Dabar galiu įžengti. Antakalnis, toks nesunaikinamai mielas, chaotiškas ir eklektiškas, išlaisvina mane nuo atsakomybės. Nuo kontrolės.

Traukdamas į plaučius miesto drėgmę, kertu Petro ir Povilo žiedinę sankryžą. Laisvė. Slysteliu ir vos neišsitiesiu. Bosinė gitara tik per plauką neiščiuožia iš dėklo.

Triumfo eitynės Antakalnio pliurzoje. Visiems viską atleidžiu. Šypsausi miestui.

Pravažiuodamas autobusas saliutuoja purvo čiurkšle. Grįžau.