Andrius ŠIUŠA. Rankraštis, rastas šaldytuve (7)

Agnė Juškaitė. „Iš Halės“

Sausis. Daviau sau žodį – daugiau nė žodžio. Oro slėgis šaldytuve kaip barokameroje – vien tik tušti ginklai ir šarvai. Pagalvojau, jeigu kokie nors apsėsti viduramžių laikų mišparų tekstai ir blaškosi (komedija tunikata) – siųsk tuos rašinius į lietuvišką laikraštį ar žurnalą, erdvėn, vietiniams inkams, tegul apsikrečia penkiomis pagrindinėmis Žemės rutulio religijomis.
Be abejo, tai yra bjauri fantazija, paketas žodžių nešvankiems smegenų filmams kurti. Mano mielasis rentgene, kai aš stovėsiu Maču Pikču piramidės papėdėje, paklausi, kokia liga siautėja mano šaldytuve? Gi ten danse macabre šoka Barmenas ir Engelsas. Kuo čia dėtas kokteilių padavėjas ir marksizmas, tu, neūžauga, paklausi? Cha, Markso prietelius fundatorius Friedrichas gimė 1820 metais Vokietijoje, Vupertalio mieste, tiksliau – Barmene.
„Kas nauja, tas gražu, – sakė filosofas Arūnas Sverdiolas. Ir pridūrė: Negyvenk per daug arti Paryžiaus.“

Sausio tęsinys. Mintys plaukia lėtai, o užrašyti jas reikia pasiutusiai greitai. Ar veltui Isaacas Pitmanas išrado stenografiją? Bet jis, tas Pitmanas, visų nelaimei, buvo vegetaras. Man tai ne prie dūšios. Kaip rašė Dievo tarnas Antanas Baranauskas: „Ko skaudžia man širdelę?“
Prie nuo rasos ir kraujo sudrėkusio akmeninio stalo raudojo vienmarškinė motina, laikydama rankose negyvą sūnų... (Gal čia apie mane pasakyta?)

Kovas. O kur dingo Vasaris? Liudas iš davatkoms kraują liejančio Mykolaičio Putino bestselerio? Kovo 21-oji – Tarptautinė miego diena. Ir Tarptautinė poezijos diena. Ką tai turi bendra? Ogi nieko. „Pasibaisėjęs realybe, žmogus susirado tris užuobėgas: girtavimą, meilę, darbą.“ Taip rašė broliai Gonkūrai savo dienoraščiuose. Tarsi baigiantis mišioms, sutinku su jų nuomone.

Gegužė. Žalumynai ant medžių ir krūmų sukėlė maištą, kanarėlės ir musės ėmė busti. Viešpatie, kaip greitai maršrutiniame gyvenimo autobuse švilpia laikas.
Introdukcija neišsilavinusiems. „Šveikai, jūs pavogėt šunį!“ – suriko vyresnysis leitenantas Lukašas.
– Manau, kad ne, – pasipriešinau vartaliodamas nervingą Hašeko romaną; viename puslapyje aptikau vaizdelį su ikonografine klaida – išskėsti Šveiko kairės rankos pirštai buvo šeši. Kur žiūrėjo dailininkas Josefas Lada? Siksto Madonos paveikslą kopijavo? O gal čia iliuzinė apgaulė – gal tas pirštas iš tikro yra tik delno dalis? Aš kaip kerubinas kūdikio veido išraiška, nutapytas ant vokiškų pyragaičių dėžutės dangtelio, beldžiausi į pasaulio sąžinę.
– Mamyte! – surikau, ištiesęs rankas.
Iliustracija nusišaipė:
– Ką, Šveiko nesi matęs?
O jeigu aš būčiau Tomašas Masarykas, įkrėsčiau tiems čekams beržinės košės. Švystelėjau tą mulkį šaunųjį kareivį į kambario kertę. Neįmanoma skaityti buko humoro.

Liepa. Dabar šiek tiek minčių apie pirmąjį Čekoslovakijos prezidentą Masaryką. Jo prisiminimuose aptikau tokią vietą: „Susiradau Tolstojų; nebuvau spėjęs išstudijuoti jo kūrybos kaip Dostojevskio, todėl norėjau susipažinti su pačiu rašytoju. Pirmą kartą aplankiau jį Maskvoje, jo rūmuose. Tarytum šiandien atsimenu, kaip jis, kone didžiuodamasis, rodė savo darbo kabinetą: medines kaimiškas lubas galėjai ranka pasiekti, bet jos buvo tik vėliau specialiai įtaisytos aukštoje menėje. Toje sodiečių pirkioje rašomasis stalas ir patogus odinis krėslas bei sofa visiškai netiko. Turėjo sieninį Švarcvaldo laikrodį, pasigyrė pirkęs tik už trisdešimt penkias kapeikas. Buvo apsivilkęs valstiečio marškiniais, per pusiau susijuosęs, apsiavęs paties pasisiūtais batais; tai iš karto pastebėjau, nes buvo prastai pasiūti. Arbatos gerti nusivedė į ponų kambarius –­ vien aksomas, kaip įprasta bajorų namuose. Ponia grafienė pastūmėjo jam paprastos uogienės, bet jis, tarsi nepastebėjęs, toliau lyg valstietis siurbčiojo arbatą, pačiulpdamas burnon įsidėtą kąsnelį cukraus...“
Tokia Karelo Čapeko užrašytų pokalbių su Masaryku knygos nuotrupa. Vertė Sabonis. Ne tas, ne visų laikų mūsų didysis krepšininkas...

Rugpjūtis. Gal aš nusišneku, o gal čia kokia nors burleska, pagirių sakramentas? Iš kur, po velnių, galėjau nutuokti, kad visa tai skaitysite? Jeigu būčiau įtaręs, mielieji Baltušio piemenėliai, pasakyčiau žymiai įdomiau. Pvz., kad aš esu nėščias, kad mano mamytė Čikagos turtuolių kvartale labdarai dalija juodą lietuvišką duoną, o amžinatilsį pijokas tėvas Filipinuose yra Budos šventyklos sargas. Kaipmat rankraštis įgautų visai kitą politinį svorį.

Lapkritis. Pasižiūrėjau į laikrodį. Laikrodis nieko nerodė. „Aš savo laidotuves praleisiu jaukioje aplinkoje.“ Šią sentenciją nustriksėjau įamžinti savo dienoraštyje.
Rūkui intymiai apgulus virtuvės langą, vengdama kritikuoti menininkus, į stiklą trinktelėjo apsišlakščiusi rasa paukštytė. Kaipmat apsvaigusi, ji nusirito balkonais žemyn. Hegzametru. Ką padarysi... Nelaimei visoks laikas tinkamas. Laikykis, sparnuote, juk ne visur iškabinti ornitologų tinklai.
Nuo mėnesio pradžios negalėjau užbaigti nė sakinio... Atleisk, inkunabule, tau laikas slėptis šaldytuvo dulsvoje menorų šviesoje. Sudiev, iki rytojaus, didžioji išpažinties maldaknyge. Užpūčiau Apvaizdos deglą (čia toks superliatyvas) ir, prislinkęs prie lovos, pajutau visai kitą žmogų. Pakako jėgų įšliaužti šaltan patalan. Katė susirangė prie šono, saldžias letenas lyg auką padėjo man ant alkūnės. Gyvūno akyse švietė žalias Pietų Kryžius.
Kažkas pabeldė į buto duris kaip į kalėjimo kameros sieną. Pagalvojau – norint nukariauti Berlyną, iš pradžių reikia užpulti Maskvą. Istorinė išvada, strateginė Antrojo pasaulinio karo patirtis.
Kartais nesuprantu Kūrėjo. Taip, išgėrę vaikėzai virsta tikrais velniūkščiais!.. Aš žudau savo gyvenimą, bet neturiu kito pasirinkimo.
Šiuos žodžius skiriu savo mylimam virtuvės tuščiam mechanizmui!
Suicidas be skausmo. Ar gali kas nors būti geriau?

Draugai