Krzysztofo Kamilio Baczyńskio eilėraščiai

Varšuvos sukilimo metinėms

Rugpjūčio 1 d. Lenkijoje minimos 70-osios Varšuvos sukilimo metinės. Tada sostinės gyventojai sukilo ir 63 dienas narsiai kovėsi okupuoto miesto barikadose. Laisvės siekis suvienijo varšuviečius: pogrindinė Armija Krajova, sustiprinta kitų karinių dalinių, petys į petį su civiliais krauju pildė 1944 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio kalendoriaus lapelius. Kovai prieš kur kas stipresnę vokiečių kariuomenę sukilėlius įkvėpdavo dainos ir eilėraščiai.

Dabar daugelio poetų sukilėlių pavardės (tokių kaip Kornelis Makuszyńskis, Janas Brzechwa, Zbigniewas Jasińskis, Józefas Szczepańskis) Lenkijoje jau beveik pamirštos, o didžioji dalis jų itin turtingo palikimo iki šiol lieka anoniminė. Lietuvių literatūra taip pat turi savo herojus tertėjus. Su Raudonąja armija kovoję ir NKVD persekioti, pasmerkti pralaimėti nelygioje kovoje, paliko stiprių žodžių. Mamertas Indriūnas, Bronius Krivickas – garsiausi iš jų.

Krzysztofas Kamilis Baczyńskis (slapyvardis – Janas Bugajus, 1921–1944), vienas garsiausių okupacijos laikų Lenkijos poetų, lyginamas su didžiuoju romantiku Słowackiu, kaip daugelis jo bendraamžių kovojo sukilime. Literatūros istorikas Stanisławas Pigońis, sužinojęs, kad jaunasis Baczyńskis įstojo į pogrindį, pasakė: „Ką gi, priklausome tautai, kuriai likimas lėmė šaudyti į priešą briliantais." Baczyńskiui okupacijos laikotarpis buvo nepaprastai kūrybingas: išleido kelias pogrindines poezijos knygas. Visi kūriniai, rašyti suvokiant neišvengiamą laikinumą, buvo labai kruopščiai datuojami. Literatūros kritikai Baczyńs­kio kūrybą priskiria „Antrojo avangardo" srovei, dar vadinamai katastrofizmu. Jis buvo didis romantikas ir pranašas – jo poezija bauginanti ir kartu tarsi pasaka patraukli. Baczyńskis sukilimo metu neparašė nė vieno eilėraščio, žuvo rugpjūčio 4-ąją savo poste prie Varšuvos rotušės. Jo žmona Barbara, mergautine pavarde Drapczyńska, aistringų meilės eilių adresatė, žuvo 1944 m. rugpjūčio 31 dieną. Sutuoktiniai palaidoti kartu Varšuvoje, Povonzkų karių kapinėse, tarp batalionų „Zośka" ir „Parasol" kapaviečių.

Dr. Małgorzata Kasner
Lenkijos instituto Vilniuje direktorė


 

Baltoji magija

Priešais veidrodį tylos
rankas pakėlusi Barbara
į stiklo kūną lieja
balso lašų sidabrą.

Ir sugeria ji šviesą
tarsi skaidri, stiklinė,
baltom mėnulio dulkėm
prisipila, žvaigždynais.

Ugnies judesiais lanksčiais
per kūno prizmę trapią
žebenkštys baltos praslys
lyg sapno švelnūs lapai.

Jame apšerkšnos lokiai,
nuo šiaurės žvaigždžių nubalę,
paskui triukšminga griūtim
atbėgs pelių upelis.

Kol pieniško baltumo
pilna į miegą saldų ners,
o laikas melodingai sės
tarsi blizgus krioklys dugne.

Taigi dabar Barbaros
sidabro kūne rangos
tylos balta žebenkštis
už nematomos rankos.

 

1942 01 04, 3 val. nakties

 

Dainelė

Kas sugrąžins man svajingumą,
tave nusekusį šešėlį?
Kaip žvėrys murkia šitos dienos,
kaip augalai – jos jaunos vėlei.

Į priešingą nei laikas pusę,
į riešuto sulipę kiautą,
nebeskaičiuodami vandens rievių,
tuoj pat turėsime keliauti.

Tarsi vaikams kraujai raudoni
primins mums storus vyšnios šonus.

Vėl pasivers audrų metalas
plaukais, pilnais pūkų snaudalės.

O griūtį ašarų lyg akmenų
laikysim tuntu vabalų menkų.

Taip į užmarštį vienas po kito
svirdami prie vandens artutėliai,
plauksime, o žemėje raudos
mūsų palikti vieni šešėliai.

1942 01 16

 

Paminklas

Snaigės sukasi ir krinta iš lėto. Erdvioje aikštėje, kur žingsniai sniege lieka tik prisiminimais. Erdvioje aikštėje – o apdainuotosios kovų epochos prometėjau –­ stovi senas herojus, įkalintas akmeniniame paminkle. Kas tu? Štai sniegas stelbia milžinišką titaną ir prieš penkis amžius vykusius mūšius, o pergalingų riksmų atgarsiai griaudėja ties nematomu miesto horizontu.
Štai čia ir tu, ir sunkūs sustingę, padengti plonu tylos sluoksniu prisiminimai. Jau pripratai prie svetimo kiauto, į kurį tave įspraudė jauno dailininko fantazija. Jis tau tarsi ankšti drabužiai, o patetiškas tavo rankos, priklijuotos prie žiemos dangaus, gestas nebesukelia skausmo.
Jau ir seniausieji šneka, kad atrodai kaip visados. Niekas tavęs nepamena, visi tiki, kad tu – tik paminklas. O jei būtum gyvas, sėdėtum supamojoj kėdėj arba apsirengęs pižamą žaistum šachmatais su nukaršusiu draugu slibinu, kuris amžinai pražiotais žabtais stovi prie postamento.
Miesto vakaras keičia spalvą ir tampa violetinis, o ant seno didvyrio galvos ir pečių auga sniego tyla.
Kas tu? Pro paminklą praėjo kartų kartos, besijuokdamos iš to patetiško gesto. Net nenusukai akių, matei sunkią bausmę.
Pasakysiu jums baisų ir juokingą dalyką: šiąnakt paminklas įsimylėjo.
Ji praėjo grodama jauno kūno triumfą, tuo metu jos plaukų fanfara uždegė aukščiausią skvero ąžuolą.
Pasakysiu jums baisų dalyką.
Bemiegę naktį stovėjau prie mėlyno lango kvadrato, mačiau: herojus nugalėjo jį apgaubusių linijų ankštumą, atsargiai ištraukė delną iš sustingusio patoso pirštinės ir, pasinaudojęs visa šios žiemos nakties kabalistika, lėtai nulipo nuo postamento.
Paskui klaidžiojo po viduramžiškas gatveles, persmelktas miesčioniškų svajų, ir, kai pasiekė paskutinį namą, stovintį prie dangaus prarajos, mačiau: ilgai kabėjo, tarsi sena išblukusi uniforma, jos lange, beviltiškai mėgindamas pakrutinti sustingusias lūpas.

1940 m. lapkritis

 

Elegija apie... [lenkų berniuką]

Atėmė tavo sapnus, kurie lyg drugeliai spurda,
peltakiavo krauju tavo akis, sūneli, liūdnas,
gamtovaizdžius dygsniavo geltonom gaisrų pašvaistėm,
medžių siūbuojančią jūrą pakaruokliais išpaišė.

Išmokė tave savo žemės, sūnau, mintinai,
kai jos takelius ašaromis geležies teškenai.
Slapstė tave tamsoje, duona pavojaus maitino,
užsimerkęs slinkai pro kelius žmonijos gėdingus.

Išėjai, šviesusis sūnau, su ginklu tamsiausiu,
pajutai, kaip šnaresy minučių blogis šiaušias.
Prieš parpuldamas dar žemę peržegnojai kryžium.
Ar kulka pakirto, ar širdis, sūneli, plyšo?

1944 03 20

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Krzysztof Kamil Baczyński. Wiersze. – Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2002.

Draugai