Mykolas Sauka. Dezodorantas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vieną vakarą nuėjau į naktinį klubą. Prie durų mane pasitiko homo erectus. „Sveiki", –­ pasakiau ir ištiesiau jam pasą. Jis paėmė pasą, pažiūrėjo į nuotrauką, tada į mane, į nuotrauką, tada į mane, į nuotrauką, tada į mane, bet tą akimirką pasisukau šonu, ir neoninė lempa apšvietė šašą ant mano kaktos. Naktį prieš tai, kol miegojau, į lovą įšliaužė kažkoks gyvis, manau, tai buvo cukrinis žvyninukas, Lepisma saccharina, klastingas vonios vabalas, ir taip skaudžiai įkando į kaktą, kad miegodamas nusikasiau įkandimą iki kraujo. Atsibudau jau su šašu. Atrodžiau kaip pašautas snaiperio arba imigrantas iš Indijos, arba tiesiog negražus, o į klubus tokie nepriimami; todėl homo erectus, kuris tą vakarą pasitaikė apsišvietęs ir poetiškas, pasakė, matyt, grasindamas man revolveriu, kurio neturėjo: „Memento, homo, quia pulvis es, et in pulverem revolveris", –­ ir parodė į gatvę.

Išvarytas iš klubo, atsišliejau į sieną ir čiupinėjau savo šašą. Tuo metu maždaug keturiasdešimties pavasarių dramblota boba, išmetusi iš palaidinės savo kairę krūtį ir aistringai trindama abiem rankom sau apie slėpsnius, irgi bandė pakliūti į klubą. Atrodo, kad jai taip pat nepasisekė: nesužavėtas apsauginis jos neįleido. Tuomet ji priėjo prie manęs; buvo labai susijaudinusi, sakė:

„Labas. Ar žinai, kad tas žmogus, kuris išrado kompiuterinę pelę, turėjo padaryti, kad tai būtų kompo dalis ir nebūtų, supranti? Ir kartu su kompu, bet ir atskirai. Jo? Ir jis, žinai, ką darė? Jis prisipirko dafiga dezodorantų... Šitų, rutulinių, ir taip trynė ir trynė sau į koją, kol jam pagaliau nušvito..."

Ji pastatė savo koją ant laiptelio sulenktą ir trynė ranka apie strėnas visai šalia manęs sakydama: „Žinok, ir man taip geriausiai pelė važinėja, ne ant stalo, ne ant kur, bet ant kojos... netiki? Pabandyk. Pelė geriausiai ant kojos važinėja."

Ji trynė koją prie pat šakumo.

Žiūrėjau į ją: negraži boba, kaip ir aš su savo šašu. Pabandžiau patrinti sau koją. Gal ir neblogai? O ji kalbino mane toliau: „Tu neblogas čiosas." Ir išbučiavo man kaktą. Bučinys į kaktą, kaip ir kulka į kaktą, – pagarbos ženklas. Kulka, tiesa, tampa pagarbos ženklu tik tada, kai pradedi stalo įrankius nešioti kišenėse, o šikpopierį laikyti šaldytuve.

„Ar turi vaikiną?" – paklausiau.

„Vaikiną? Čiosą? Tu neįsivaizduoji. Prieš metus, primeti, prieš metus mano čiūvas, skaitydamas laikraštį, nepastebėjo skirtumo tarp mano veido ir kvalifikuotų... kvasifi..klasifikuotų skelbimų skilties. Aš tiesiai prieš jį sėdėjau, jis skaitė laikraštį, va taip, supranti? – ji pakėlė prakaituotą delną man prie pat veido lyg sakydama „stop". – Tarp mano lyties ir ieškau darbo skilties jokio skirtumo. Kaip man jaustis? Tą pačią dieną jis išėjo gyventi į šarnyrų restauravimo dirbtuves ir nebegrįžo. Aš viską išbandžiau! Buvau net pas kunigą ir mentūroj. Ir pas būrėją."

„Pas būrėją? Ir ką ji, būrėja, pasakė?" – teiravausi.

„Jo. Tu nesupranti... Ji patarė... Iš pradžių, ta prasme, vyniojau aplink pirštus užburtą tualetinį popierių", –­ ji pirštais rodė, kaip vyniojamas popierius. – Tada lankiau lyginamąsias Donelaičio ir Pažintys iksiksiks taškas eltė kalbų studijas. Nu tipo taip, žinai, tiesiog. Niekas nepadėjo. Niekas. Vyras negrįžo, naujas čiosas neatsirado, o man dar prasidėjo celiulitas. Turbūt nuo nervų." Ir jos akyse, regis, ištryško ašaros.

Ji buvo sušilusi, prakaituota, kalbėdama duso ir spjaudėsi, kojos šlagbaumu užtvėrusi man kelią.

„Gal tas vyras buvo niekam tikęs, nepergyvenk", – sakiau jai. O ji:

„Aš net pas psiuchologą buvau; čia yra nesąmonė, aš niekada nėjau pas psiuchologą... ir tu niekada neik, gerai?" Ji pasilenkė, lyg norėtų mane pabučiuoti į lūpas, bet nusukau galvą, ir ji pakštelėjo man į skruostą.

Tai ją, atrodo, dar labiau sujaudino. „Pirmas dalykas, ką tau gali pasakyti psiuchologas, tai kad tavo veide tirpsta poodinis riebalų sluoksnis ir kad tavo riebalai ištepė kažkokios poezijos knygos viršelį, prancūzo tokio, psiuchologo, poeto. Remo. Rembo."

„Rimbaud", – pataisiau aš, bet ji nesuprato.

„Sakau, Rembo. Ta prasme, raukš­lės yra raukšlės. Veneros vėriniai, čia, žiūrėk. Matai? – ji rodė man raukš­les ant kaklo, ties raktikaulių duobute; aš linksėjau, ir ji tęsė toliau:
„Kuo toliau, tuo bus blogiau. Ir tu pasensi, ir Rembo, ir psiuchologas. Žinai, ką jis man patarė? Man patarė vengti šviesos. Man davė instrukciją, kaip elgtis, kad susirasčiau vyrą – skaityti Drakulą. Ieškoti vyro tik tamsoj ir nesitikėti nieko gražesnio už šikšnosparnį. Žinai, kodėl? Nes vyrai yra baikščios ir jautrios būtybės, panašūs į stirnas ir į Šarlio Gavno operas. Ar ne taip?" Ji žiūrėjo man tiesiai į kairę akį, laukdama pritarimo.

„Ko gero", – pasakiau.

„Vyrams reikia priuliudijos, kaip ir šitoms, operoms. Stenkis neištarti žodžių, kai būsi su vyru, ta prasme, ir su moterim... Tokių žodžių kaip „kunilingas" ir „minetas", panašių kaip „kunigunda" ir „minedas". Čia tau patarimas... Tamsoje visi žodžiai maišosi..." – ir valiūkiškai, bent jai pačiai taip atrodė, užkišo ranką už savo kelnių gumos.

„Aš čia netoli gyvenu. Einam, pakalbėsim apie žodžius, kurių nereikia ištarti", – pasakiau, ir to užteko. Mes nuėjome namo.

Namuose, lentynoje radau pusbutelį vyno ir dar, kad mažiau smirdėtų iš burnos, daviau jai atsikąsti obuolio: kaip Mažasis Princas savo rožę turėjau prisijaukinti, net jeigu mano rožė buvo Sosnovskio barštis.

Tiek laiką leidžiant su Sosnovskio barščiu, tiek su moterimis neprošal mūvėti gumines apsaugas. Apskritai moterys panašios į patalpas: jos būna didelės kvadratūros arba mažos kvadratūros, su aukštomis lubomis arba ankštos, su ir be san. mazgo, būna brangios ir pigios, išnuomojamos ir parduodamos, būna strategiškai geroje vietoje, būna ir nepatogioje vietoje, pelkynuose, prie garažų, būna su autonominiu dujiniu arba centriniu šildymu, arba visai be šildymo, arba, jei po apačia prateka šiluminis vamzdis, visus metus karštos, būna tamsios ir šviesios, būna su ventiliacija ir be jos, su elektros įvadu ir be jo, būna su gyventojais ir be jų.

Vyro pareiga yra patalpas tyrinėti, nuomoti(s) arba įsigyti. Taip galvodamas, kaip pareigingas vyras žengiau į šias apleistas patalpas.

Asta Veiknienė. „Varna 2“

Po jos palaidine slėpėsi Bermudų trikampis: spenys, bamba, spenys. Visi trys taškai šiame trikampyje buvo tokie panašūs, jog turėjau pasitelkti trigonometrijos lygtis, kad apskaičiuočiau, kuris yra kuris. Čiulpiau jos spenį, o ji laižė man ausį: įsiskverbė smailu liežuviu beveik taip pat giliai, kaip skverbėsi geležinės otorinolaringologės replės, kai turėjau ausyje sieros kamštį; ir ji su apetitu kopinėjo liežuviu medų iš manosios ausies tartum bitė; aš muisčiausi, nes man neatrodė, kad ausų siera yra delikatesas, nors, tiesa, gydo nuo lūpų pūslelinės.

Labai greitai ji išlaižė visą mano ausų sierą, ausyse atsivėrė tuštuma, aiškiai išgirdau jos seiles, aimanas, primenančias penkių šimtų vatų dulkių siurblio variklį, ir tuomet aistra staiga dingo. Pasijutau kaip senas, nesuteptas guolis, gaubiamas apsitrynusio riebokšlio. Ji, pajutusi mano šaltumą, irgi atvėso: man net pasirodė, kad ant jos kūno ėmė rastis lavondėmės. Reikėjo kažko skubiai griebtis, kad vėl mus įaudrinčiau. Tryniau, tryniau, tryniau seilėtu nykščiu jos riebų spenį, kol pagaliau man nušvito: rutulinis dezodorantas! Stvėriau iš stalčiaus dezodorantą ir karštligiškai, aistringai ją visą išdezodoravau. Viskas pasikeitė: jai tai patiko. Ji raitėsi, aimanavo. Dezodoravau ją visur, ne tik ten, kur nekvepia. Pradėjau nuo pečių, kaklo, tuomet kojų pirštų ir dviem frontais judėjau vis labiau link centro. Ji dūsavo iš malonumo. Man nukrito šašas. Ir tada, pačioje netinkamiausioje vietoje, dezodorantas ejakuliavo.

Reikia pasakyti, kad dezodorantas buvo ekologiškas. Su ekologiškais produktais būna netikėtumų. Štai neseniai nusipirkau ekologiško pieno maišelį, nukirpau kamputį, pyliau į puodelį, o jis man – dvigubą čiurkšlę! Nei viena čiurkšlė nepataikė į puodelį, abi – ant stalo. Be to, esu girdėjęs, kad fasuotos ekologiškos vištienos šlaunelės šaldytuve padėjo kiaušinį. Negalima pasitikėti ekologiškais produktais. Todėl nėra ko ir stebėtis, kad ekologiškas rutulinis dezodorantas gali ejakuliuoti. O ji stebėjosi:

„Aš nesuprantu, nafik, ką tu čia padarei? Tu supranti, ką padarei? Trinti nemoki, ar ką? Aš sakau, ta prasme, čia yra likimo pirštas! Likimo pirštas pakišo koją!"

„Tai ne pirštas, tai dezodorantas", –­ atkirtau. Bet ji atrodė nepatenkinta ir šiek tiek išsigandusi. Todėl patapšnojau jai per kvapnų petį, pažadėjau: „Yra kontraceptikų tokiems atvejams. Ryte nueisim, susimesim tabletėms." Ir užmigau.

Ryte ėjome pirkti tablečių nuo nėštumo. Deja, jos brangios: penkiasdešimt litų! Nei aš, nei ji tiek neturėjo.

Gimė dvynukai: dukrą pavadinome Reksona, sūnų – Menenspydstiku.

Draugai