Italų rašytojas Paolo Cognetti (g. 1978) Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas. Leidykla „Alma littera“ 2017 m. išleido prestižine literatūros premija „Strega“ apdovanotą romaną „Aštuoni kalnai“, kurį lietuviškai prakalbino Šv. Jeronimo premijos laureatas Valdas V. Petrauskas, o 2022-ųjų pavasarį – romaną „Vilko laimė“, kurio vertėjai ir šios įžangos autorei P. Cognetti interviu sakė, kad kalnai jam – laisvė ir kad niekur nesijaučia toks laisvas kaip aukštai kalnuose.

„Literatūroje ir mene“ (2018, Nr. 9) paskelbtą ištrauką iš autoriaus knygos „Žvejojant giliausiose balose. Meditacijos apie apsakymų rašymo meną“ („A pesca nelle pozze più profonde. Meditazioni sull’arte di scrivere racconti“) vertė Toma Gudelytė.

P. Cognetti pažįstamas ir kino žiūrovams. Pagal romaną „Aštuoni kalnai“ sukurtas to paties pavadinimo filmas, kurį į lietuvių kalbą išvertė Ramunė Brundzaitė, šių metų „Kino pavasaryje“ pelnė daugiausia žiūrovų simpatijų.

2023 m. spalio pabaigoje Italijos knygynų lentynas pasiekė naujausias, net 120 000 egz. tiražu išleistas romanas „Žemai slėnyje“ („Giù nella valle“). Rašydamas šią knygą P. Cognetti įkvėpimo sėmėsi iš Bruce’o Springsteeno albumo „Nebraska“.

Vertėja

 

Loïco Serono nuotrauka

 

Nuo savo lovos popietėmis regėdavo benzino kolonėlės iškabą, dirbtinį mėnulį, įsižiebiantį virš slėnio vos tik užslinkus tamsai. Gulėdama ant šono Elizabeta žvelgė į medžių šakas priešais šviesos geltonį, o Luidžis glostė ją iš už nugaros. Peties, raktikaulio liniją, krūtį. Jos krūtinė mainėsi. Bėgant savaitėms pilnėjo, ir jam rodėsi, kad spenelis padidėjęs. Po antklode glostelėjo jį pirštais.

Paklausė: Kaip manai, ar ji įstengia jausti, kai pykstamės?

Aišku, kad įstengia, atsakė Elizabeta.

Ir ką jaučia?

Ji jaučia per mane. Jaučia, kad man negera.

O kai mylimės?

Žinoma. Jaučia ir tai.

Taigi ji laiminga, kai mudu mylimės?

Ne, ji pavydi.

Pavydi savo tėčio!

Luidžis braukė per Elizabetos šonkaulius iki visai neseniai pradėjusio augti pilvo. Per randą virš bambos, per plonyčius plaukelius. Jam dingojosi, kad tą kūną pažįsta netgi geriau nei savo.

Nusistebėjo: Nejau ne visos mergytės įsimyli savo tėčius?

Tai nutinka vėliau. Jeigu...

Jeigu?

Jeigu tėtis geras.

Supratau.

Jau sutemo, bet kiek dabar valandų?

Laikas eiti.

Nenoromis atšlijęs nuo žmonos Luidžis pasivertė į kitą lovos pusę. Žvilgtelėjo į laikrodį: be penkiolikos trys. Nustūmęs antklodę atsisėdo, susirado trumpikes ir kojines. Nuogas atsistojo gelsvoje šviesoje, krūtinė blyški, o kaklas įdegęs saulėje.

Nuėjęs į vonios kambarį atsuko praustuvės čiaupą. Rydamas gurkšnį pajuto chloro, kuriuo buvo dezinfekuojamas vanduo, skonį. Štai vienas dalykų, prie kurių niekada nepriprato. Kai vilkėdamas apatinius grįžo į kambarį, Elizabeta buvo įsitaisiusi kita poza. Sėdėjo atsirėmusi į pagalvę, raudoni plaukai vilnijo ant pečių. Jis atidarė uniformų spintą.

Elizabeta tarė: Visai nesinori išeiti spaudžiant tokiam šalčiui.

Et, norisi ar nesinori...

Ar laukti tavęs vakarienei?

Nemanau. Vėliau turėsiu susitikti su broliu.

Apsivilkęs samaninį megztinį užsimovė tokios pat spalvos kelnes. Užsimetė striukę, paėmė diržą ir susijuosęs įkišo sagties liežuvėlį į įprastą skylę. Diržas juodas, dešinėje jo pusėje dėklas pistoletui. Ant švarko kišenės antsiuvas su užrašu VALSTYBINĖ MIŠKŲ APSAUGOS TARNYBA.

Klausyk, prabilo Elizabeta. Kodėl nenuveži jo į viešbutį? Sumokėsime mes, juk ne sezono metu brangiai nekainuoja.

Mano brolį į viešbutį?

Aš nenoriu, kad tavo brolis būtų mūsų namuose. Apgailestauju.

Žinau, žinau.

Pareigūnas Luidžis Balma pasilenkė atsisveikinti su žmona. Dabar ji paglostė vyrą, norėjo jį dar truputį suturėti. Pataisiusi apykaklę nubraukė nuo peties dulkes.

Grįši vėlai?

Ne.

Prižadi per daug negerti?

Ir kaip galiu prižadėti? Pamėginsiu.

Pabučiavo žmoną. Jos bučinys truko ilgiau, jo – trumpiau. Tada Luidžio šešėlis greitai nubėgo antklodėmis.

 

/ / /

Pakirdo ant įdubusios sofos, susisukęs į antklodę, ir pirmiausia jo nosį pasiekė besikūrenančios krosnies kvapas. Vaikystės kvapas. Išvydo seną šaldytuvą, plautuvę, langą, išeinantį į mišką, kai pasikėlęs atsisėdo, galva ėmė suktis nelyginant valtelė bangose. Taip, čia jo tėvo namas. Fontana Freda. Vėl šmėstelėjo mintis, kuri naktį vieną akimirką prasismelkusi pro alkoholį įžiebė sprendimą. Ant krosnies kavinukas, ant medinių grindų pelės pėdsakai. Name jie nieko taip ir nelietė. Antklodė dvokė pelėsiu, o ta pelė, neradusi jokio kito maisto, pragraužė joje skylę. Kokia sumauta mintis, dingtelėjo. Burnoje – tarsi peleninė, panardinta į gaižų alų. Vargais negalais nuslinko į vonią susitvarkyti.

Lauke – šalčių nukąstos lapkričio ganyklos. Nuo akmeninių tvorelių krintančiame pavėsyje ir drėkinimo kanalų dugne sniego tik per sprindį. Debesys glostė miškus, spuro tarp medžių. Aplink namą daugiau dangaus nei žemės.

Luidžis įkvėpė pilnus plaučius to oro. Sriūbtelėjo tėvo kavos: visus metus prabuvusi indelyje dar turėjo šiokį tokį skonį. Pamatė pastatytą „Suzukį“ ir Alfredą, sėdintį ant suolo, atremto į sieną. Regis, jis net nebuvo nuėjęs miegoti. Susisupęs į antklodę rūkė ir stebeilijo į du medžius šalia namo. Į maumedį ir eglę, trisdešimt septynerių ir trisdešimt penkerių: senis pasodino medelius jiedviem gimus. Tūkstančio aštuonių šimtų metrų aukštyje maumedis ir eglė stiebėsi iš lėto, dabar buvo kiek aukštesni už namą.

Luidžis priėjo artyn, bet neatsisėdo. Praėjusią naktį vienas kitam pernelyg atvėrė širdis.

Alfredas sukosėjo. Išspjovęs skreplių gumulą paklausė: Kas nutiko, negi tavo žmona nenori manęs priimti į namus?

Klysti.

Tai aš visad klystu.

Ji laukiasi.

Šitą jau sakei.

Neprisiminė, kad būtų sakęs. Nuo antro baro – tiršta tamsa. Šiaip ar taip, tegul sau galvoja, ką panorėjęs. Gurkštelėjęs kavos įsižiūrėjo į maumedį: jis buvo neseniai numetęs vario spalvos spyglius, dabar pasklidusius ant žemės. Medis augo tiesus, buvo išsivadavęs nuo žemesnių šakų, viršutinė dalis veržėsi į šviesą. O eglė buvo tankiai apkibusi tamsiais spygliais, kamieną dengė laja. Veikiausiai senis pamąstė, kokiu atstumu sodinti medžius: sulaukę tokio amžiaus lietėsi šakomis, po kurio laiko jos ims pintis.

Luidžis tarė: Pas notarą rytoj rytą Varale.

Augh*, atliepė Alfredas.

Galbūt šį vakarą Varale užsakysiu tau kambarį.

Šitaip nepabėgsiu.

Va, šaunuolis.

Ar iš pradžių patenkinsi mano smalsumą?

Kas be ko.

Paaiškink, ką darysi su šita skyle?

Luidžis pakėlė akis į namą. Aũkštas iš skylėtų plytų, niekas nepasirūpino nutinkuoti. Lietvamzdžiai kreivi, stogas užlopytas skardomis. Kiek prisiminė, namas visada toks ir buvo.

Mudu su Beta atsikraustysime čia gyventi, pasakė.

Į Fontana Fredą?

Gimus mergytei mums reikės didesnio būsto. Be to, jai atsibodo gyventi slėnyje.

Bene ji nori čia gyventi?

Tik pažiūrėk, koks dangus. Argi čia ne geriau nei ten, apačioje, tamsoje?

Visas slėnis jiems po kojomis tebeskendėjo šešėlyje. Tolumoje ant kalnų keterų sniegas, o tarpek­liuose tie sudriskę debesys. Ugnies, tvartų ir sauso šieno kvapas.

Tu išprotėjęs, pareiškė Alfredas.

Gal.

Sakei, mergytė?

Beta įsitikinusi, kad taip.

Jei jau ji taip sako.

Luidžis nuėjo padėti puodelio, ir lipant tais trimis laipteliais vėl ėmė svaigti galva. Tačiau turėjo išsibudinti, nes netrukus – į darbą. Pasirausęs žieminės striukės kišenėse rado piniginę, suglamžytą cigarečių pakelį, pinigų ir namų raktus, o mašinos raktų – ne. Apžiūrėjo sofą ir po ja, tada susigėdęs vėl išpėdino laukan pas brolį.

Mašinos raktai?

Mašinoje.

A, taip. Ar važiuosi su manimi?

Ne. Šiek tiek pasisukiosiu netoliese.

Tikrai?

Čia ir mano namai, o gal klystu? Šiandien dar mano.

Staiga Luidžiui ir vėl pagailo Fredo. Galbūt brolis nesikėlė nuo suolo, mat nesilaikė ant kojų, bet ir toliau norėjo dėtis kietas.

Tarė: Jeigu nori ką nors pasiimti, imk.

Pavyzdžiui?

Nežinau, ką nors prisiminimui.

Šitą namą aš padegčiau.

Na, nepadek kaip tik šiandien, prašau.

Įsėdo į mašiną. Raktai užvedimo spynelėje, net nenorėjo pagalvoti, kuris iš jųdviejų atvairavo aukštyn. Įjungęs variklį paleido šildymą. Dirstelėjo į veid­rodėlį įsitikinti, ar brolis nežiūri, ir pasilenkęs atidarė dėtuvę. Pasvirus žemyn supykino, bet pistoletas tebegulėjo savo vietoje.

 

* Suitalintas indėnų pasisveikinimas arba sušukimas pritariant.

 

 

 

 

Iš italų kalbos vertė Rasa Di Pasquale

Paolo Cognetti, „Giù nella valle“. – Torino: „Einaudi“, 2023