× Nikodem Szczygłowski

 

Su viena iškiliausių šiuolaikinio Lenkijos teatro režisierių ir scenografių Agata Duda-Gracz susipažinau gana netikėtai. Ankstyvą pavasarį paskambino iš Klaipėdos dramos teatro ir pasiūlė bendradarbiauti: vertėjauti kuriant Agatos režisuojamą spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“.

Šv. Mato pašaukimas, scenos iš Erodo rūmų (Salomėjos šokis, Jono Krikštytojo egzekucija), Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus, abejojančio Tomo monologas, atgailaujančios Marijos Magdalietės ašaros – tai vis spektaklio mizanscenos pagal Michelangelo Merisi da Caravaggio tapybą.

Agata išsiskiria išties neįprastu darbo stiliumi, jis, ko gero, pasirodė neįprastas ir novatoriškas ne tik Klaipėdos aktoriams. Užburiantis, visapusiškai įtraukiantis procesas. Tamsa, kurią nutapė Caravaggio, didžiausias epochos dailininkas (būtent tokie žodžiai skamba paskutinėje spektaklio scenoje), dabar atveria savo paslaptis ir slypinčius paveikslus. Prieš premjerą Agata pasidalino įžvalgomis apie Caravaggio fenomeną, darbo metodus, teatrą, baroko epochos reikšmę.

 

Agata Duda-Gracz. Kemel Photography nuotrauka

 

Kaip kilo mintis parašyti ir pastatyti pjesę pagal Caravag­gio – vieną ryškiausių baroko epochos tapytojų, bet ir labai prieštaringai vertinamą asmenybę?

Atsakymas jau yra suformuluotas klausime. Tai iš tiesų viena prieštaringiausių mums žinomų biografijų, kita vertus, ne tik savo epochos genijus, bet ir revoliuciją tapyboje sukėlęs žmogus. Drįsiu teigti, Caravaggio įtaka esminiams pokyčiams tapyboje yra ryškesnė nei impresionistų. Jis visiškai naujai pasižiūrėjo į seniai žinomas religines temas, naujoviškai, iš humanistinės perspektyvos, nepaprastai žmogiškai. Kita vertus, tebuvo žmogus, kupinas fanatiško tikėjimo ir be jokių išlygų įtikėjęs Dievą.

Norėjau papasakoti istoriją apie Caravaggio, bet ne biografiškai, o per kūrybą. Papasakoti apie jo žmogiškumą, išvengiant tiesos apie jį patį tiesiogine prasme. Kokia buvo tiesa, niekas iš mūsų nesužinos. Stengiausi naudoti tam tikrą filtrą, remtis požiūriu, kokia ta istorija galėtų būti. Ši versija labiau hipotetinė. Manau, teatras turėtų būti subjektyvus ir netapti nei savo laiko diagnoze, nei apskritai jokia diagnoze. Man be galo patinka scenoje pasakoti apie menininkus, apie kūrybą, nes šis kūrybinis, meninis veiksmas panašus į Dievo kūrybinį aktą – žmogaus ir pasaulio sukūrimą.

Lietuva dažnai vadinama baroko šalimi, nes dėl tam tik­rų civilizacinių procesų vėlavimo tik baroko epochoje meno raida Lietuvoje ėmė atitikti bendrąsias Europos tendencijas. Tai liudija išlikusi Vilniaus ar Kauno senamiesčių barokinė architektūra. Tačiau tavo pažintis su Lietuva prasidėjo Klaipėdoje – mieste, turinčiame stip­riai vokiečių paveiktą protestantišką etikos tradiciją, gan tolimą LDK katalikiškoms tradicijoms. O darbas su lietuvių aktoriais – iššūkis ar įkvėpimas?

Ir iššūkis, ir įkvėpimas vienu metu. Turiu pripažinti, aktorių trupė tiesiog puiki, nuostabi komanda. Pirmą kartą dirbu už Lenkijos ribų, todėl iš pradžių kalbos barjerą tikrai jutau, bet tam tikru momentu šitai nustojo būti kliūtimi, netgi suteikė gan netikėtų privalumų.

 

 

Ar dirbdama su lietuviais patyrei kokių nors kultūrinių skirtumų?

Vienas tokių esminių skirtumų yra požiūris į patį tikėjimą. Turiu omenyje, kokia katalikybė Lietuvoje, ką ji reiškia Lenkijoje ir kokia buvo Romoje XVI–XVII a. sandūroje. Kontrrevoliucinė, karinga, nepaisanti jokių kompromisų baroko katalikybė labai panaši į dabar esančią mano šalyje. Nagrinėdama temą, kurioje daug įvairiausių su katalikybe, bažnyčia, religingumu, atsidavimu ir galiausiai su pačiu tikėjimu susijusių niuan­sų, čia, Lietuvoje, tikrai susidūriau su tam tikrais kultūriniais skirtumais. Pirmiausia todėl, kad dėl tam tikrų priežasčių – sunku būtų dabar jas tiksliai įvardyti – apie kai kuriuos dalykus turėjau išankstinį įsivaizdavimą... Man atrodė, kad Lenkija ir Lietuva šiuo atžvilgiu labai panašios. Dabar turiu pripažinti – jos nėra panašios.

Ir tai buvo atradimas?

Taip, man atradimas, tačiau privalėjau su juo susidoroti, nes nesupratus fanatiškos ir – šiame kontekste tai labai svarbu – kontrrevoliucinės katalikybės, neįmanoma nupasakoti nei paties Caravaggio, nei jo tapybos. Kodėl? Nes šios istorijos pagrindas ir raktas į ją – labai giliai krikščioniškas, katalikiškas, išskirtinai gilus religingumas, o jo šaknys liturgijoje, katalikiškose apeigose ir tikėjime, kurio esmė tokia: „...[tikiu] šventąją visuotinę Bažnyčią, (...) kūno iš numirusių prisikėlimą, nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.“ Dirbant Lietuvoje susidarė įspūdis, kad tai, apie ką kalbu, daugeliui yra šiek tiek iš mokslinės fantastikos srities – ir gal net daugiau fantastikos nei mokslo. Todėl pirmąkart gyvenime aktoriams išsamiai turėjau paaiškinti dalykus, kurie man visada atrodė absoliučiai akivaizdūs, iššifruoti simbolius, kurie Lenkijoje, mano socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, yra visiškai aiškūs ir visiems įskaitomi. Nepaisant to, kad esame tokie artimi kaimynai, šis skirtumas, šiuo atveju atsirandantis iš religingumo ir požiūrio į jį, yra milžiniškas.

Tavo režisūrinio darbo metodas laikomas unikaliu – ypatingą dėmesį skiri emociniam požiūriui į vaidmenį, sukuri visą aktoriaus vaidinamo personažo vidinį pasaulį. Ar tikrai emocijos atlieka tokį esminį vaidmenį ir turi tokią didelę reikšmę žiniai, kurią nori perduoti žiūrovui?

Be emocingumo nėra žmogiškumo. Kaip minėjau, teatras neprivalo būti objektyvus, greičiau subjektyvus. Emocijos svarbiausios, kadangi formuoja mąstyseną, lemia veiksmus, žodžius – ir būtent dėl emocijų mūsų gyvenimas tampa toks audringas. Juk kiekvienas gyvenimas audringas. Būtent dėl to svarbiausia režisūros dalimi laikau darbą su emocijomis. Žinoma, darbas turi būti nuodugnus, nuo nulio – privaloma gilintis, iš ko emocijos kyla, kaip skleidžiasi, ką liudija. Norėdami jas suprasti, pirmiausia turime sukurti vidinį personažo peizažą, kad vaidmenį atliekantis aktorius žinotų viską apie asmenį, kuriuo tampa. Tik taip jis sugebės pajusti emocijas, leisiančias tinkamai atskleisti vaidinamo personažo likimą scenoje.

 

 

Kitaip tariant, kiekvienas gali būti aktorius, bet ne kiek­vienas tai žino?

Ne, ne kiekvienas gali būti aktorius, nes labai dažnai tai ir psichinių gebėjimų klausimas. Čia kaip ir dėl balso. Kiekvienas gimstame turėdami gebėjimą rėkti; kūdikiai gali rėkti be perstojo nors ir visą naktį, ir jiems negresia užkimti. Panašiai ir vaidyba. Vaikystėje poreikis kurti alternatyvų pasaulį, žaisti, simuliuoti yra toks natūralus, kad žvelgdami iš suaugusiųjų pozicijų tokio elgesio nelaikome vaidyba, veikiau žaidimu. O žaisdamas vaikas patenka į įsivaizduojamą realybę, tampa, tarkime, superherojumi ar princese. Aktorystė – tas pats, tik ja užsiima suaugę žmonės.

Mes tiesiog išaugame aktoriaus būseną, t. y. nustojame būti vaiku. Kartais jos neišaugame. Tuomet vėl galime žengti į sceną, į įsivaizduojamą tikrovę, kuri, žinoma, yra mūsų – visos komandos (režisieriaus, kompozitoriaus, scenografo, choreografo, šviesų režisieriaus, aktorių, kaskadininkų) – bendros vaizduotės rezultatas.

Vienintelis nuo vaikų žaidimų skiriantis dalykas, kad tai turi savo kainą, nuo scenos pasakojamos istorijos ne visada lengvos ir juokingos. O istorija, kurią pasakojame Klaipėdos dramos teatre, tikiuosi, perteikia visas žmoniškumo dimensijas, bando parodyti visą spektrą žmogaus emocijų, atskleidžiančių tiek genialumą, tiek nuopuolį.

Spektaklį tam tikra prasme galima pavadinti barokiniu. Ką šiandien mums reiškia baroko kultūra? Kuo baroko patirtis reikšminga šių dienų pasauliui?

Mes beveik nesuvokiame šios patirties reikšmės. Viskas – kas esame, ką darome, kaip elgiamės – ateina iš praeities. Dėl neišmanymo dažnai linkstame manyti, kad esame atradėjai, kad vis ką nors darome pirmą kartą, kad viso to, kas vyksta dabar, dar niekada nebuvo. Taigi viskas jau buvo!

Profesorius, lemkų kilmės tapytojas, dailininkas, scenografas, filosofas ir stačiatikybės teologas, beje, laikomas vienu geriausių šiuolaikinių Lenkijos ikonų tapybos meistrų ir žinovų Jerzy Nowosielskis yra sakęs, jog menas vystosi ne tiesine trajektorija, o spirale ir tam tikri reiškiniai pasikartoja vėlesnėse epochose per skirtingus papročius, skirtingu laiku, tačiau šie reiškiniai yra visiškai tokie patys. Kaip pavyzdį paimkime obuolio piešinį. Dailės istorija prasidėjo tada, kai žmogus ochra ant olos kadaise nupiešė obuolį. Pasižiūrėkime, kokį kelią tas obuolys nuėjo, pažvelkime į Paulio Cézanne’o nupieštą obuolį, į Pieto Mondriano laužytas geometrines figūras, prieita ir iki pat tyros obuolio pavaizdavimo idėjos. Bet kuriuo atveju obuolys – tas pats. Taip pat ir dėl tikėjimo, meilės, požiūrio į mirtį, visų šių reiškinių, kurie keičia mūsų požiūrį į tas pačias sąvokas, tačiau jos iš esmės lieka nepakitusios.

Barokas buvo hiperbolizavimo, išdidinimo epocha. Drįstu teigti, kiekviena epocha, žvelgiant į ją iš vidaus, yra išdidinimo epocha. Šiuo atžvilgiu dabar mes irgi esame labai barokiniai. Barokas buvo ir prieštarų era. Mūsų amžius – prieštarų amžius. Barokas buvo didelių atradimų era, fanatizmo ir kartu tikėjimo nuosmukio epocha, kaip ir mūsų laikais. Baroko žmonės tikėjo, kad gyvena apokalipsės išvakarėse. Panašiai kaip ir mes. Baroko žmonės patyrė maro epidemijas, alinusias ištisus miestus ir šalis. Taip jau nutiko, kad dabar irgi išgyvename epidemiją, sukrėtusią visą pasaulį. Baroko žmonės mirdavo ir mylėdavo kitaip apsirengę nei mes, bet darė tai ne mažiau karštai nei mes šiandien.

 

„Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Spektaklyje rodomi aktorių inscenizuoti Caravaggio paveikslai, antikinius laikus menančios kompozicijos, skamba lotyniškos frazės. Ar šis mums bendras visos Europos paveldas, ateinantis iš antikos ir krikščionybės, šiuolaikiniam žiūrovui vis dar suprantamas?

Nėra iki galo suprantamas, tačiau bent jau juntamas. Net jei negalime įvardyti kai kurių savo poelgių, perprasti supančių simbolių, architektūrinės ir kultūrinės erdvės, kurioje gyvename, genezės, esame taip glaudžiai su ja susiję, jog – patinka mums tai ar ne – faktas yra akivaizdus: visi esame kilę iš antikos, iš krikščionybės, tai mūsų šaknys.

Mūsų elgesys ir papročiai yra šių dviejų ne tiek susikertančių, kiek susipinančių kultūrų rezultatas. Scenoje stengiuosi naudoti ženklus ir simbolius taip, kad žiūrovas, jei ir nežinotų jų kilmės, suprastų juos per kalbą ir sceninį veiksmą. Tai nereiškia, kad norėčiau praktikuoti teatro pedagogiką. Neduok Dieve! Tačiau tikrai norėčiau, kad žinia būtų aiški. Nekenčiu, kai žiūrovą laiko idiotu. Badyti pirštais, kad jis kažko nežino? Man tai svetima.

Lygiai taip pat nepakenčiu ir tiesmuko aiškinimo: „Žiūrėk, kvaily, aš šitai išmanau! Tu irgi gali išmokti.“ Visada galima rasti tinkamą kompromisą. Išties neverta mūsų laikų kritikuoti, kaip dažnai daroma: „Ak, štai anksčiau būdavo, kokie laikai buvo... Kadaise žmonės tai žinojo, o dabar nieko nežino.“ Dabartinis laikas – nuostabus. Visada yra gerai. Mums telieka padaryti tinkamas išvadas ir su žiūrovu kalbėtis jaučiant jam pagarbą – vietoje išvedžiojimų, kokį žiūrovą norėtume turėti.

 

Fotoreportažas iš spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ ČIA