Praėjo treji metai nuo kovo 16-ąją Kryme ir Sevastopolyje vykusio referendumo. Kovo 18 d. pasirašius Krymo respublikos priėmimo į Rusijos Federaciją sutartį aneksuotas Krymo pusiasalis.

Konstantino Batozskio esė publikuota 2016 m. rudenį išleistame rinkinyje „Po živomu“ (liet. „Per širdį“). Surinkti kūriniai persmelkti autorių, kurie likimo valia atsidūrė tragiškų 2014–2016 m. Ukrainos įvykių epicentre, skausmu. Leidinį sudaro eilėraščiai, esė, laiškai, dienoraščių ištraukos, nuotraukos ir grafikos darbai – tai meniniai reportažai iš įvykio vietos. Rinkinio autoriai – poetai, žurnalistai, tinklaraštininkai ir dailininkai – yra vietos gyventojai – kovotojai savanoriai, pabėgėliai iš pafrontės ir okupuotų rajonų. Projekto autorė – Oksana Stomina, projekto koordinatorius – Olegas Ukraincevas.

 

Prieš 10 dienų mudviem su Maša gimė dukra Lija. Dabar patiriu didžiausią savo gyvenime galvos skausmą.

Prieš karą buvau neapsiplunksnavęs romantikas, nuolat besikankinantis dėl meilės vienintelei gyvenimo moteriai ir šiaip linkęs graužtis be priežasties ir su ja. Man patiko dabartis, kurioje nėra tiesos, o pinigai – sutartinis dalykas, patiko postmodernistinė visa ko laisvė ir tai, kad meilė virto žaisliuku. Tikėjau, jog esu pašauktas dėlioti žodžius iš raidžių ir ieškoti tikrovės šukių krištoliniame savo kančių pasaulyje. Viską apie save žinojau. Žinojau ir tai, kad nebūsiu vienas. Kad tikrai būsiu tėvas. Kad tikrai būsiu laimingas. Bet vėliau.

Negaliu pamiršti dienos, kai viskas apsivertė aukštyn kojom. Dienos, kai postmodernybė sustingo mano širdyje, mano draugų širdyse, kai mes atsidūrėme moderno pasaulyje. Tai diena, kai prasidėjo karas. Karas – labai konkretus dalykas. Jis neturi pustonių, atspalvių ar daug prasmių. Kare viskas paprasta: arba tu, arba tave. Arba tiesa, arba melas. Tam ankstesnis aš – Maskvos universiteto absolventas, „Rosatomo“ darbuotojas, nuolat keliaujantis iš Mask­vos į Kijevą ir atgal, – buvau visiškai nepasirengęs.

Prisimenu, jog tam, kad suvoktų karą, mano sąmonė turėjo pereiti kelis etapus. Pirmą – kai supratau, kad jie užgrobs Krymą. Supratau tai beveik iškart – vos tik pasirodžius tiems žaliems kiaulių snukiams. Apėmė mirtinas siaubas dėl bejėgiškumo pakeisti šitos istorijos vyksmą. Paskutinė diena, kurią praleidau Kryme, – 2014 m. sausio 6-oji. Išskridau palikęs nuosavą butą, jausdamas, kad niekada daugiau ten negrįšiu.

Tą akimirką atradau Tėvynę. Tėvynę kaip išprievartautą, paralyžiuotą ir išniekintą motiną. Tėvynę, kurios neįmanoma palikti. Maskviečiai bičiuliai, siūlę priebėgą savo vasarnamiuose, kėlė man atmetimo reakciją. Nes negalėjau rasti žodžių, kuriuos jie būtų supratę. Nes jie nenorėjo manim tikėti. Tikėti manim, nors aš buvau čia, pačiame įvykių epicentre. Tikėti manim, nors sakė, kad mane myli. Šiame taške postmodernas pratrūko, daugiaprasmiškumas išnyko.

Antrasis etapas – laikotarpis, kai lakstėme po naktinį Donecką ir plėšėme Donecko liaudies respublikos simbolius. Mūsų susirinko net 12. Suprantama, užpuolė kažkokie peiliais gink­luoti vaikėzai, kartu su jais ir mentai, apsikarstę juostomis lyg per karnavalą. Jie dvokė, o jų sąmonės srautas buvo absoliučiai hermetiškas: chunta, priešai, Rusija, mušti fašistus, mušti banderininkus, mušti, mušti, užmušti... Tada supratau: šiuos vaikinus apėmusi euforija. Toks ir yra kulminacinis jų gyvenimo momentas – jie perėmė valdžią ir pradėjo žudynes.

Rytais miestui nubudus stebėdavau Donecko gyventojus... Sočiausi ir turtingiausi iš jų tikino, kad viskas, kas dedasi aikštėse, tik tarp kitko, – komparatyvinė falometrija, atitinkanti mažoritarinių beneficiarų interesus. Tarsi per sieną niekas nebūtų siuntęs karinės technikos, tarsi nebūtų buvę pilnos aikštės „atostogaujančių“ rusų kareivių ir Rusijos šnipų tinklo. Tarsi nebūtų buvę doro paprasto vaikino iš pasienio užkardos – Juros, kuris savo atsakomybe, savo rizika rytais susiveikdavo degalų, kad vakarais galėtų „gesinti permetimus“. Tarsi nebūtų buvę karinių dalinių, kurie nesudėjo ginklų, neatidavė vėliavos ir liko nenugalėti.

Aš nuoširdžiai manau, jog dauguma iš to meto mano pašnekovų Donecke kalti dėl to, kad mūsų – garbingų, sutrikusių, drąsių – aikštėse buvo gerokai mažiau negu gerai organizuotų, treniruotų, dresuotų kiaulių snukių.

Trečias etapas – kai nužudė Dimą Černiavskį. Ir tai ne tik pirmas pralietas kraujas. Tai akimirka, kai sąmonę pirmą kartą pasiekė mintis, kad minia trokšta kraujo, pasiruošusi pralieti kraują, susirinko kraujo ir išsiskirstys tik jį praliejusi.

Ketvirtas etapas – kai Donecko oro uoste sušaudė mano mašiną. Išvykau iš Donecko 2014 m. gegužės 25 d. pas­kutiniu keleiviniu reisu, ketinau grįžti po poros dienų. Palikau mašiną oro uoste, supersaugomoje aikštelėje, tiesiai po senojo terminalo langais, kur jau tada kasė apkasus garsusis Kirovogrado OMON’as. Automobiliui daug nereikia – šiandien iš jo liko tik didelė šlapia vieta palydovinėse nuotraukose.

Tos mašinos rakteliai – pirmieji raktai, kurių aš niekada neišmesiu. Antrieji – mano buto Kryme raktai. Tretieji –­ nuo mano namo Donecke. Mėgstu apžiūrinėti ir narstyti tuos raktų ryšelius. Man ilgu. Aš noriu susigrąžinti, kas priklauso. Ne, ne susigrąžinti. O vėl ten važinėti kada panorėjęs be patikros postų ir kitokių formalumų. Niekaip negaliu rasti jėgų nueiti į policiją ir pranešti, kad mano mašiną pavogė. Nenoriu ir neketinu keisti registracijos vietos. Tai Doneckas. Tai mano mikroskopinis indėlis į tikėjimą pergale ir galimybe grįžti namo.

Penktasis etapas – 2014 m. birželio 14-oji – diena, kai tie kiaulių snukiai prie Luhansko numušė mūsų IL-76. Trečia para beprotybės. Išvakarėse, birželio 13-ąją, mūsiškiai išlaisvino Mariupolį. Birželio 14 d. Mariupolyje sušaudė „Gazelę“ su mūsų pasieniečiais. O dar pora dienų anksčiau, birželio 12-ąją, tie kiaulių snukiai pagrobė mūsų vaikus iš globos namų, kuriuos evakavo administracija, ir nelegaliai išvežė į Rostovą. Tada pavyko atsikovoti vaikus ir savo lėktuvais parsiskraidinti iš Rostovo. Taip, kaip tik tuo metu, kai mūsų lėktuvas skrido iš Rostovo į Dnieprą, Luhanske numušė IL’ą su mūsų berniukais. Buvom per plauką nuo jų. O birželio 15-ąją švenčiau pačią keisčiausią savo gimimo dieną. Tądien apmėčiau fajeriais Rusijos ambasadą Kijeve.

Šeštas etapas – Slavianskas, Debalcevas, Bachmutas, Konstantinovka. Mes matėm armiją. Daug kareivių. Gyvų. Ir mirusių. Milžiniškuose limanų šiluose pirmą kartą užuodžiau irstančios žmogienos kvapą.

Septintas etapas – rusų puolimas Mariupolyje paskutinėmis 2014 m. rugpjū­čio dienomis. Mačiau rusų armiją, žygiuojančią į mus. Mačiau, kaip iš miesto bėga žmonės. O kiti rikiuojasi į gyvą grandinę prie paskutinio patikros posto. Viskas, ką vėliau dariau Mariupolyje, buvo kuklus bandymas pasilopyti karmą ir „atsilošti“ už Donecką, kurio mums nepavyko išgelbėti.

Aštuntas etapas – rytinio Mariupolio apšaudymas. Du „Gradų“ komplektai vieną sausio šeštadienio rytą sušaudė gyvenamąjį mikrorajoną. Iš jo pelenų gimė Mariupolio savigyna ir visavertis ukrainietiškas Mariupolis. Pridėję kompasą prie sviedinio išraustos duobės mokėm vaikus nustatyti, iš kur jie atlėkė – kad nieks niekada nedrįstų jiems meluoti, jog jų namus apšaudė saviškiai. Saviškiai frontuose tuo laikotarpiu krito dešimtimis. Geriausieji iš saviškių.

Devintas etapas – kapinės priešais Donecko oro uostą. Anksčiau – nesąmoningai prabangios, be tvorelių, su priešdėliu euro ir didžiuliais neskoningais paminklais (tarsi tokie ar panašūs dalykai turėtų reikšmės atsidūrus anapus). Šias kapines galėdavo apžvelgti kiekvienas Donecko oro uoste besileidžiančio lėktuvo keleivis. Anksčiau tai priversdavo išspausti šypsnį. Šiandien „Gradai“ sumaišė visa tai su žeme. Mirusieji sušaudyti. Sumišę kaulai. Didžiulis bendras kapas. Tokio pat dydžio kaip negyvas oro uostas.

Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Tačiau kiekvienas prisiminimas gniaužia kvapą ir stringa gerklėje. Aš pamačiau daugiau nei galėjau įsivaizduoti, juo labiau pamatyti. Žmonės, kuriuos laikiau artimais draugais, pasirodė esą išdavikai ir niekšai. Žmonės, kuriuos laikiau stipriais, pasirodė esą skystablauzdžiai bailiai. Žmonės, iš kurių nieko nesitikėjau, pasirodė esą didvyriai. Kaip subtilus, linkęs į depresiją ir savianalizę, peraugęs berniukas, – toks buvau prieš karą, – aš pamačiau pernelyg daug.

Kartais atrodė, jog karas pagrauš mano širdį. Sunkiai valdžiau emocijas. Rašiau norįs, kad rusai patirtų tokias pat kančias kaip mes. Į tai man oponuodavo teze, kad XXI a. sąlygomis visiškai nepriimtina kolektyvinė atsakomybė. Tai skamba kaip patyčios. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl jie mūsų gyvybių kaina nori nusipirkti ramybę? Ir kodėl nepastebi, jog užvirė toks pragaras jų pasienyje?
Kartais, net ir dabar, naktį apėmus silpnumui, rinktiniais keiksmažodžiais rašau Maskvos vatai – daugiausia savo buvusiems draugams ir draugų draugams – viską, ką apie juos galvoju. Taip, tai pernelyg vaikiška. Žinau. Prasidėjus karui įpratau gliaudyti saulėgrąžas. Nors būtų logiškiau, jei būčiau pradėjęs rūkyti. Vienu žodžiu, mano moralinis portretas toli gražu ne idealus. Kiekvienas, kas karo sąlygomis ragina nesipriešinti – šiaudadūšis idiotas. Ir tai yra neatskiriama karo kaip modernybės dalis – suvokimas, kad tu ir pats iki ausų susitepei mėšlu ir krauju, ir iki gyvos galvos neturėsi galimybės to nusiplauti.

10 metų dirbau Maskvoje. Paskutinį kartą lankiausi ten pirmosiomis 2014 m. birželio dienomis labai keistomis aplinkybėmis. Atskridau papasakoti, kad pas mus karas. Atvykau atsisveikinti. Ir pro lėktuvo langą ilgai žiūrėjau į šį miestą norėdamas užfiksuoti vienintelę emociją: aš jo nebemyliu. Ir niekada daugiau nemylėsiu.

Lioviausi skaitęs rusiškus šaltinius. Vieną akimirką supratau: visa rusiška žiniasklaida dabar – tuštybė ir niekas. Bevertė ir negyva. Nes visi klausimai apie Rusijos ateitį sprendžiami čia – Ukrainoje. Šiame kare ir jo baigtyje. Sakote, kaltas Putinas? Tačiau pašalinkit jį ir liks 86 % gyventojų, kurie reikalauja daugiau mirčių. Ne mokslo pasiekimų, ne naujų technologijų, ne naujų išradimų, o kuo daugiau lavonų per teliką. Kas dedasi tų žmonių galvose? Kaip jiems padėti?

Kaip tik tomis, pirmiau aprašytomis, aplinkybėmis aš aiškiai suvokiau ir tvirtai apsisprendžiau: 1) aš išgyvensiu; 2) aš būsiu laimingas; 3) tam man labai reikia vaiko.

Reikia, kad galėčiau pasakoti istoriją toliau. Perteikti net smulkiausią detalę. Kad vėliau pats nesiliaučiau kelti vaikiško klausimo, kam visa tai? Kad visad turėčiau atsaką į šitą šovinistinį rusų obskurantizmą, bukumą, nužmogėjimą ir absurdą – sveiką, protingą, laimingą žmogų. Tai tarpinė, tačiau ne paskutinė mano pergalė pasakojime apie gyvenimą ir mirtį.

Troškimas buvo toks stiprus ir tikras, kad visa kita vyko labai greitai ir veržliai. Mariupolyje, priešakinėse linijose. Ir jeigu man prieš ką nors ir gėda – tai tik prieš nužudytuosius. Visus nužudytuosius. Bet, manau, jie nebūtų prieš.

Tiesą sakant, tai, dėl ko dabar laužau galvą ir kas kartu daro mane laimingą, yra žinojimas, kad mes – aš, Maša, Sofija ir Lija – likome gyvi. Ir žinojimas, kiek visko dar teks patirti.

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė