Benigna Kasparavičiūtė. Ne tas yra didis

Sausio parodų apžvalga ir vasario horoskopas

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo


Sveiki, gerbiami vilniečiai bei atsitiktiniai niekam niekuo nenusikaltę sostinės svečiai. Atskleisiu jums intriguojančią, gal net kiek gluminančią paslaptį: paminklai irgi kartais prabyla. Ne, ne iš Vasaros gatvės dabartės byloju. Taip pat šioje situacijoje visiškai niekuo dėti nei braškinis, nei apelsininis, nei kokio nors kito skonio bei išvaizdos mėnuliai. Baisiausia, kad dabar net ne pilnatis.

Šia ką tik paskelbta informacija savo ausimis galite įsitikinti tiesiog vidury baltos dienos. Tereikia netyčiom užsirauti ant kokio monumento miesto centre. Kad ir Vinco Kudirkos – dar neseniai buvo ramus ir visiškai nepavojingas paminklas, o dabar štai. Šiaušiau sau kurį vakarą Gedimino prospektu, visai nieko bloga nesitikėdama, ir tas staiga kad suriks kone į ausį. „Ne tas yra didis!“ – priekaištingai rėžė mįslingą frazę. Vos iš klumpių neišvirtau (manau, šiam leitmotyvui labai pritinkantis tautinis pasakymas). Tačiau paskui šiaip ne taip susiėmiau ir su trimis, matyt, irgi neturinčiomis kuo užsiimti babytėmis išklausiau Vinco programą iki galo. Jei rimtai, tai šis žmogus nenusipelnė tokio keisto elgesio su juo, nemanau, kad jis buvo toks komiškas. Jau ir taip kreivą šleivą pavaizdavote (sniego lopai dar labiau pabrėžia pernelyg koketišką figūrėlę), dabar galutinai pavertėte kažkokia žvirblių baidykle. Pilvakalbiu gerokai įmetusiu eiliakaliu, matyt, atklydusiu čia iš kokio Rašytojų sąjungos vakarėlio ir dabar įkyriai bombarduojančiu niekuo dėtus praeivius savo kūrybos vaisiais. Miesto jubiliejaus proga pasidabinusiu neaiškios paskirties tamsoje švytinčiomis šatromis ir todėl įgavusiu keisto panašumo į kalėdine eglutę. Tai va, gerbiami vilniečiai, kad Salomėjos Nėries paminklas kartais kažką burbuliuoja iš tamsos, vakarais einant pro šalį, man nelabai terūpi, o štai Vinco prašyčiau daugiau nebeskriausti.

Kita vertus, tai nėra tokia jau negudri idėja. Kai kada nors statysite paminklą man, irgi būtinai padarykite kalbantį. Dar geriau – deklamuojantį didingas eiles ar traukiantį kokį nebūtinai pirmo šviežumo lietuvišką šlagerį. Tuo atžvilgiu nesu labai išranki. Tik būtinai užkiškit kur už namo kampo ar kokio didesnio krūmo. Kad, kai nieko bloga neįtariantis pilietis eis pro šalį, staiga bac: įsijungtų judesio jutiklis ir netikėtai į ausį trinkteltų koks maršas ar polka su ragučiais. Išvis geriausia, kad paminklas tiesiog pats netikėtai iššoktų iš už to kampo, dar daugiau visiems įvarydamas baimės. Tačiau dabartinėmis sąlygomis tai tikriausiai sunkiai įgyvendinamas sumanymas. Na, tikiuosi, kol užversiu kanopas, paminklų gamybos ir mechanizacijos technologijos patobulės.

Beje, dar juk būtų galima Vincui į ausį įmesti monetą, kad jis deklamuotų tas savo eiles už pinigus. Taip savivaldybė surinktų lėšų ir kitam sostinės jubiliejui. Tačiau ne, už eilėraščius greičiausiai nieks nenorėtų mokėti. Tada jau būtų racionaliau, kad Vincas kam nors ką nors išvaražytų, papasakotų, kas ateinančią dekadą laukia vandenių, liūtų, ar skorpionų.

Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje neseniai kaip tik ir veikė panašus aparatas (Rūtos Matulevičiūtės pa­roda „Wisdom Vendor“ veikė iki 01 26). Galėjai išsiburti ateitį, beje, visiškai nemokamai. Vizualiuosiuose menuose ši idėja nėra ypač nauja, tačiau tariamas jos nešviežumas šiuo atveju netrukdo, tokiomis temomis galima varijuoti be galo. Tai sena lyg pasaulis ir horoskopai istorija. Tad, apėjus tokį niūrų juodą objektą ir palietus ekraną, aparatas kaskart parodo kokį nors pagraudenimą ar nurodymą, kaip gyventi toliau. Aišku, aparatą pasistengiau apgauti ir keletą kartų paspaudžiau šiaip, iš eilės. Vis tiek suveikė (žmogiškojo intelekto pergalė prieš dirbtinį!). Tačiau tikriausiai todėl pamokymus gavau truputį suveltus ir kiek išskydusius. Šiaip reikėjo truputį aiškiau tuos tekstus surašyti, mano manymu, jei jau jie čia yra visos šventės akcentas, ypač lietuviškus. Arba iki galo sumalt, persikošt su kokiu google translate, kad išvis taptų panašu į pamišėlio ar kvanktelėjusio šamano ištarmes. Tačiau tai tik smulkmenos, o parodoje gauti patarimai, žiūrėk, gal kada gyvenime ir pravers.

O Kristinos Inčiūraitės tekstai, matyt, ne mano nosiai (paroda „Limbo“ galerijoje „AV17“ veiks iki 02 28). Formos prasme čia viskas gražu ir suderinta, internete pirkta visomis vaivorykštės spalvomis žėrinti vaikiška striukė bei seniau populiarūs mėtiniai žirniukai. Užstrigau prie mįslingos istorijos apie vyriškį, suvalgiusį savo kambariokę. Ši savo ruožtu tapo žiurke, be to, kol vyriškis ją kramtė, kažkaip dar sugebėjo ir supūti. Tiksliau, jis net nekramtė, tiesiog laikė įsikandęs, kol ta žiurkė kambariokė galop pasmirdo. Iš to, matyt, turėtų išsirutulioti kažin koks neįtikėtinai prasmingas moralas, bet, prisipažinsiu, ilgai skaičiau ir žiūrėjau, bet tikrai nieko nesupratau. Žinoma, viskas – ir menai, ir tos supuvusios žiurkės – skonio reikalas. Žmonės valgo pūdytą ryklieną ir vargo nemato, kai kam tai nepralenkiamas delikatesas. Tik, spėju, skelti kalbas (tekste labai daug dialogų), laikant žabtuose supuvusią žiurkę, yra techniškai neįmanoma.

Supuvusių kambariokių valgytojams bei kitiems niekadėjams kita dabar Vilniuje vykstanti paroda tikrai nepatiks (Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinė paroda „XXI amžiaus muziejus“ veiks iki 02 16 „Titanike“). Tačiau tai tikra atgaiva prisiekusiems kreminių pyragaičių mėgėjams. Žiūrovų, kiek teko matyti, tikrai nemažai, daugiausia pagyvenusių žmonių. Tiek daug dvasingų atodūsių bei graudulingų kaip per pakylėjimą veidų seniai nebuvau mačiusi. Juk tai pats tikriausias lietuviškas P. Coelho, tik romanų nerašo (nors gal ir rašo, juk nežinau). Seno gero sukirpimo evrostandartas (su „v“ man gražiau). Ne paroda, o ašara dievo aky, galima sakyti. SMS ateities kartoms (anot parodos kuratoriaus). Ypač daug žiūrovų telkėsi prie savotiškos raudų sienos, išmargintos daugybe įvairaus dydžio pageidavimų koncerto tipo linkėjimų. Už tai, kad nepasidavei liūdesiui, už tai, kad pakilai suklupus. Už tai, kad suteikei vilties. Čia atseit toks lyg ir apdovanojimas ar savotiškas medalis (jie eksponuojami po stiklais) už tai, kad esi, brangus dvasingo meno gerbėjau. Tiesa, kai kurie palinkėjimai keistesni už kitus, tarkim: už drąsą nebūti (gal paskenduoliams kokiems). Arba už tai, kad nebijojai imti (manau, skiriama Lietuvos Respublikos valdininkams). Taip, menas turi būti suprantamas, bent kiek prieinamas publikai. Bet absoliučiai aiškus menas paprastai būna tik „Jyske“. Dailios uolienos, visokie kriokliai, jūros bangų nugludinti akmenėliai, fotogeniškos telefonų būdelės. Daugelį šių motyvų tikrai rasite parodoje. Kiek girdėjau, Vilniaus „Akropolis“ dabar renovuojamas, galbūt dalį „Jysko“ menų kolekcijos teko laikinai perkelti čia.

Parodos pavadinimas irgi pasirodė kiek girdėtas. Tiesa, gana keistame kontekste. Pasirodo, maždaug kas antras Lietuvos menininkas, kada nors susidūręs su ŠMC, pastarajai įstaigai siūlė kokią namudinio „muziejaus“ variaciją (kažkodėl ši mintis itin dažnai visiems šauna į galvą). Aišku, šie siūlymai daugelį metų tiesiog dingdavo kažkur minėtos institucijos užkaboriuose. Visa tai paaiškėjo atsitiktinai, prieš porą metų Venecijon išsiuntus Dainių Liškevičių su jo „Muziejumi“.

Žinoma, visi kiti beveik nesuskaičiuojami „muziejininkai“ liko it musę kandę ir gerokai suirzo.

Kam pasakoju šią gan seną ir niekam nebeįdomią istoriją? Tiesiog kas pirmesnis, tas gudresnis. Ne tas didis, kuris ką nors sumąsto, o tas, kuris pirmas įgyvendina. Tad ganėtinai panašaus į jau buvusį parodos formato ir pavadinimo, manau, nebeverta kartoti.

Na, gerai, užtenka burbėti, pats laikas sprukti kaip žiurkei kambariokei iš skęstančio „Titaniko“, nes ką tik gavau ilgai lauktą SMS iš Marso. Tai svarbi slapta informacija, nenoriu, kad ją kas nuskaitytų iš salės tamsoje šviečiančio telefono ekrano.

Tačiau su jumis mielai šiuo lobiu pasidalysiu. Naujausiais tarpgalaktinių tyrinėjimų duomenimis, vandeniams žvaigždės pataria gerti kuo daugiau vandens. Gerkite iš čiaupo, iš arbatinuko, karštą ir šaltą. Taip pat mineralinį, su burbuliukais ir be. Jokiu būdu nepamirškite rabarbarų kompoto. Dar jums patariama kuo daugiau maudytis. Žiemą – eketėje (iš bėdos galite rinktis ir Vilnelę – eketės kirsti nereiks), vasarą karštoje vonioje, pavasarį galite ramiai sau pliuškentis kur nors lietaus balutėje. Pasimaudę galite iš tos pačios balos atsigerti, garantuoju, ten vanduo ypač švarus. Aš irgi ta proga maktelėsiu. Už tai, kad jūs egzistuojate. Už tai, kad esate savimi. Kad mokate klausytis ir išgirsti. Už tai, kad suklupę pakylate. Pakilę vėl nusiplojate (reikia mažiau lakt). Kad duodat ir jamat. Pagaliau už tai, kad neperšaltumėte besimaudydami. Kad nepasigautumėte gripo. Kad ant galvos nenukristų varveklis, nes jie labai agresyvūs šiuo metų laiku. Na, o jeigu jau taip atsitiko (jei kartais, juk žinai, kaip būna...), gautumėte kompensaciją, blogiausiu atveju – padorų jūsų didžios asmenybės vertą paminklą. Tarkim, kokį simpatišką bronzinį biustą, deklamuojantį patriotines, už širdies griebiančias eiles.