Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kokios šiandien mano akiratin pakliūvančios aktualijos? Salomėjos Nėries paminklo likimas Vilniuje tebesvarstomas – galbūt paslėptas jis taptų net reikalingesnis. Pastačius paminklą, jis ilgainiui tampa nematomas, o gera skulptūra muziejuje galėtų vis priminti apie save teminėse parodose. LRT sukurtas (netyčia) feministinis laidų ciklas apie nežinomas lietuvių kultūros veikėjas parodė, kiek nedaug mes žinome apie moterų indėlį. Ieškodama Onos Lukauskaitės-Poškienės, vienos iš laidos herojų, knygos sužinojau, kad ji išleista vos 300 egzempliorių tiražu. Asmeninė staigmena: gavau laišką iš nepažįstamos moters, siūlančios už atlygį skaityti mano būsimų romanų eskizus. Ji parašė „jeigu jums tai dar aktualu“ – ir man priminė, kad senokai išleidau romaną. Neaišku, ar man tai dar aktualu.

Tačiau ką visa tai reiškia? Klausimas, kuris mane verčia rašyti – romanus, noveles, eseistinius tekstus. Tas pats klausimas verčia ir skaityti kitų tekstus – tiek grožinius, tiek filosofinius. Ne tik kitų – taip pat ir savo kūrinius ar dienoraščius. Per daug nesusimąstydama skaitau ir rašau apie tai, kas man čia ir dabar aktualu.

Pastebėjau, kad nuolat girdime žodį „aktualizuoti“. Įterpiame jį į kultūrinių projektų, autorinių stipendijų paraiškas, kartojame radijo ir televizijos reportažuose, autorių kūrybos ir biografijų pristatymuose. Nujaučiame, kad jis reiškia kai ką daugiau, nes tai veiksmas, skirtas ne sau, o kitam. Aktualizuoti – reiškia atnaujinti, pritaikyti prie dabarties, pataisyti, kad atitiktų naują situaciją, sinchronizuoti. Žodžio šaknys – lotyniški actus (veiksmas, atlikimas) ir actualis (veikiantis, praktinis, tikras). Filosofinė aktualizavimo reikšmė maždaug tokia: „iš galimybės paversti aktu, realizuoti“. Panašiai ir su anglų actualize ar make actual – paversti tikrove. Psichologinis savo galimybių realizavimas (self-actualization) irgi tinka šiai temai.

Ką iš tiesų darome, kai aktualizuojame literatūrą? Atnaujiname jos interpretaciją? Surandame šiandienai svarbią kūrinio prasmę? Padarome tekstą prieinamą dabartiniam skaitytojui? O gal vietoj kūrinių auditorijai pateikiame pasakojimą apie patį autorių – jo biografiją, bet pateikiame taip intriguojamai, kad ji imtų atrodyti patraukli, sulauktų kuo daugiau dėmesio? Arba įamžiname autoriaus atvaizdą, kad jis įsilietų į mūsų kasdienybės foną, nė nesusimąstydami, kad šitaip taps nematomas?

Kodėl apskritai reikia literatūrą padaryti aktualią, jeigu jos aktualumas turėtų paaiškėti skaitant? Skaitymas šiais laikais vargu ar yra populiariausias aktualizavimo būdas. Kartais atrodo, kad vis labiau pasitikime įvairiais tarpininkais, komentatoriais, literatūros ekspertais, o ne pačiu kūriniu. Akademikai aiškina, ką autorius norėjo pasakyti, menininkai perkuria parodydami, kad galimos įvairios naujos kūrinio interpretacijos (senosios nebeaktualios?), edukatoriai parengia metodinę medžiagą pagal kūrinį, sugromuliuodami ir paversdami jį labiau prieinamą kartai, kuri „vis tiek neskaitys“.

Vienas populiariausių šiandieninių būdų yra autoriaus biografijos aktualizavimas: ieškoma įdomesnių gyvenimo detalių, konfliktų, meilės istorijų, traumų, politinių klaidų, skelbiami asmeniniai tekstai – susirašinėjimas, dienoraščiai. Autorius tampa personažu, kartais net įdomesniu už savo kūrinių veikėjus. Sušiuolaikiname jo vidines dilemas, paguldydami ant postmodernių teorijų kušetės.

Neseniai peržiūrėjau seną, pasirodžiusį 1981-aisiais, anglišką serialą pagal Evelyno Waugho romaną „Sugrįžimas į Braidshedą“ ir pasidžiaugiau, kad būta kūrinių, prie kurių nereikėjo nurodyti amžiaus cenzo, nes visos suaugusiųjų temos seriale pateikiamos subtiliai ir taip sudėtingai, kad tiek senas, tiek jaunas pajus, ar iki šito kūrinio reikia priaugti. Serialas galėtų būti pažymėtas „S“, jei dabartinėje ženk­linimo sistemoje tai nereikštų tik atvirų sekso scenų. Toks ženkliukas galėtų reikšti, kad kūrinys skirtas dvasiškai brandiems suaugusiems žmonėms, trokštantiems savo amžiui aktualių temų. Pasidomėjau, kaip atrodo sušiuolaikinta – aktuali­zuota – to paties romano ekranizacija, sukurta 2008-aisiais. Labai brangiai kainavusi supaprastinta, suvulgarinta, nupiginta istorija... Net kilo nenumaldomas noras skaityti originalų romaną, nes tai vienas iš literatūros lobyno šedevrų.

Aktualizuojame dažniausiai tai, kas priskirta tradicijai. Kai Thomas Stearnsas Eliotas rašė apie tradiciją, jis neturėjo galvoje paminklų, autorių minėjimų ar kultūros projektų, „permąstančių kitaip“. Tradicija jam buvo gyvas mirusių ir dar kuriančių meistrų pokalbis. Tokiam pokalbiui reikalinga viena būtina sąlyga – skaitymas. Vis dažniau kyla nepatogi mintis: gal šiuolaikinė kultūra aktualizuoja rašytojus tam, kad galėtų nebeskaityti jų kūrinių? Ar man aktualu save aktualizuoti?