Rudens sezoną pradėjome išleisdami specialų „Literatūros ir meno“ numerį, skirtą Vokietijos kultūrai. Jame spausdinome tekstus iš Vokietijos dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (FAZ). Ta proga Lietuvoje lankėsi FAZ kultūros skyriaus vadovė Sandra Kegel ir politikos apžvalgininkas Reinhardas Veseris. Surengę viešą diskusiją apie politikos ir kultūros santykį žiniasklaidoje domėjomės, kada kultūra atsiduria pirmuosiuose puslapiuose.

 

Sandra Kegel ir Reinhardas Veseris. Donato Ališausko nuotr.

 

Daugeliu atžvilgių „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ – ypatingas laikraštis ne tik Vokietijos, bet ir pasaulio žiniasklaidos kontekste.

S. K.: Vokietijoje vis dar leidžiama nemažai popierinių dienraščių. Žinoma, turime ir išplėtotą interneto svetainę, ir naujienlaiškius, ir tinklalaides – darome viską, ko jaunesnė skaitytojų karta iš mūsų tikisi. Bet vis dar leidžiame popierinį dienraštį, ir jis išlieka visos mūsų veiklos šerdis.

Kodėl čia esame dviese? Dėl unikalios FAZ struktūros – mūsų leidinys neturi vyr. redaktoriaus. Taip pat neturime savininko – laikraštis priklauso sau pačiam (t. y. FAZ fondui). Taigi, niekas nepasiima iš laikraščio uždirbtų pinigų, bet ir nėra kam jų įdėti, ypač sudėtingais laikotarpiais.

Laikraštis valdomas keturių redaktorių kolegijos. Vienas atsakingas už politiką, kitas – už ekonomiką, trečias – už kultūrą, ketvirtas – už regionus. Tokia keturvaldystė lemia, kad nuo pat viršaus iki apačios visada verda kova dėl to, kurios žinios ir iš kurios srities atsidurs dienraštyje, kaip apie jas pranešime savo skaitytojams. Štai todėl mes – kultūros skyriaus vadovė ir politikos apžvalgininkas – kaip lygiaverčiai čia sėdime kartu. Žinoma, politikos skyrius manosi esąs svarbiausias (juokiasi). Bet kultūros skyriuje mes lygiai taip pat pasitikime savo pozicija. Būtent dėl tokios struktūros tarp visų Vokietijos laikraščių FAZ turi vieną stipriausių kultūros rubrikų. Dėl mūsų struktūros apskritai ši rubrika vis dar egzistuoja (kasdien po 6 puslapius!).

Skyriams turint plačią autonomiją dažnai skirtingų nuomonių, skirtingų ideologijų ir pakraipų tekstai ta pačia tema atsiduria viename numeryje. Mums nereikia derinti, ką spausdiname kultūros puslapiuose, su politikos skyriumi ar vyr. redaktoriumi.

R. V.: Popieriniame laikraštyje ši redakcinė atskirtis veikia puikiai. Skaitytojai įpratę, kad iš tiesų jie perka keturis teminius laikraščius viename, ir žino, ko gali tikėtis politikos, verslo ar kultūros puslapiuose. Žino, kad mūsų pozicijos gali nederėti tarpusavyje, net prieštarauti viena kitai. 

Dienraštis neturi vienos politinės ideologijos, nors jau įprasta, kad politikoje labiau linkstame į konservatyvumą, ekonomikoje – į liberalizmą, o kultūros puslapiuose rasite visko. Tačiau šiandien, kai vis daugiau skaitoma internete, susiduriame su iššūkiu, kad tokios atskirties nebelieka, – vartotojai tiesiog skaito atskirus tekstus iš FAZ. Iš skaitytojų atsiliepimų matome, kad juos erzina viename portale atsirandančios radikaliai skirtingos prieigos prie tos pačios temos. Kaip padaryti, kad jie jaustų, jog skaito tą patį laikraštį, kaip išsaugoti mūsų DNR? Iš tiesų mūsų struktūra gerai atspindi Vokietijos federalinę struktūrą, kai kiekviena žemė turi autonomiją daugeliu klausimų.

Papasakokite daugiau apie FAZ kultūros skyriaus, kuris vadinamas „Feuilleton“, turinį.

S. K.: Klasikiniu požiūriu „Feuilleton“ spausdinama kritika turėtų būti knygų, teatro, kino apžvalgos ir recenzijos. Mes kultūros reikšmę suprantame plačiau, tai ne tik menas, bet kiekvienas žmogaus gyvenimo aspektas. Todėl kartais atsiranda trinties su mūsų politikos skyriaus kolegomis, nes jiems atrodo, kad per dažnai perlipame tradicinės kultūros sąvokos ribas. Jie, pavyzdžiui, rašo apie politinės partijos programą, kas pateikta, suplanuota, kaip bus įgyvendinta. Mes į tą pačią programą žvelgiame ieškodami atsakymų į klausimą „Ką tai reiškia?“. Ką tik įvyko rinkimai, kuriuose laimėjo kraštutinės dešinės partija. Pažiūrėkime, kaip toji partija komunikuoja: jie kalba ne apie skaičius, sausus faktus, o imasi istorijos, meno, kultūros, žiniasklaidos klausimų. Žinoma, mes spausdiname spektaklių ir knygų recenzijas, bet siūlome ir platesnes diskusijas apie idėjas.

Tiesą sakant, iš skaitytojų girdime, kad meno kritika jiems vis mažiau įdomi, matome ir mažėjantį knygų skaitomumą. Visgi esame bemaž vienintelis laikraštis, spausdinantis recenzijas. Kasdien parengiame bent puslapį, skirtą knygoms, šeštadieniais visą puslapį skiriame poezijai. Galima sakyti, kad Vokietijoje tai unikalu, nes kiti nespecializuoti leidiniai kritikos puslapių atsisakė. Tačiau stengiamės likti aktualūs, todėl šalia vis mažiau skaitytojų randančios kritikos spausdiname pokalbius apie šiuolaikinę visuomenę. O politika, kaip ir kultūra, yra visur.

Išties įspūdingas skaičius – per metus FAZ išspausdina apie 500 knygų apžvalgų.

S. K.: Taip, daugybė kolegų iš kitų laikraščių stebisi šia veikla. Jei laikraštis priklausytų ne labdaringam fondui, o privačiam savininkui ar korporacijai, greičiausiai knygų apžvalgų jau seniai būtų atsisakyta. Noriu patikslinti, kad kiti laikraščiai irgi rašo apie knygas, tik elgiasi kitaip: vyrauja viešųjų ryšių ar lengviau sukuriamas turinys, toks kaip tinklalaidės ar... pasivažinėjimas dviračiu su rašytoju.

Taigi, kada kultūra atsiranda FAZ pirmajame puslapyje?

S. K.: Dėl pirmojo puslapio konkuruoja daugybė naujienų, įvykių ir temų. Mes nelaukiame, kada mus pakvies, patys aktyviai siūlome. Žinoma, didžiosios knygų mugės Frankfurte ir Leipcige visada gauna dėmesio, Nobelio premijos laureatas irgi atsiduria pirmajame puslapyje.

O ką siūlote patys? Kaip nusprendžiate, kad šiai žiniai verta atsidurti ant viršelio?

S. K.: Politinių ar ekonominių žinių srautas gerokai intensyvesnis nei kultūros srities. Taip, pasirodė nauja knyga ar pastatytas naujas spektaklis, bet turime nuoširdžiai savęs paklausti, kodėl tai svarbu. Taip klausdami dažnai pirmojo puslapio vertą aktualiją ir iš to kylančią viešą diskusiją sukuriame patys. Pavyzdžiui, kodėl Vokietijoje mąžta knygų skaitomumas? Atlikome analizę, žinia atsidūrė pirmajame puslapyje, šia tema prakalbo kiti laikraščiai, televizijos laidos, žmonės socialiniuose tinkluose. Taip susiformuoja idealūs debatai. 

Kitas pavyzdys – neseniai išleista savo sutuoktinio ir nepažįstamų vyrų daugybę metų prievartautos Gisèle Pelicot autobiografija. Man kilo klausimų, kodėl moteris ją išleido, kokių tikslų ji siekia. Perskaičiusi knygą supratau, ką ji nori papasakoti pasauliui, ir tai pasirodė itin svarbu. Iškart paskambinau pirmojo puslapio komandai, pradėjome derybas. Turėjau juos įtikinti, kodėl šiai istorijai verta atsidurti ne tik kultūros puslapiuose, bet pačioje pradžioje, kodėl apie ją turi sužinoti didelė auditorija.

Reinhardai, ar būna, kad politikos skyrius pats kreipiasi į kultūros skyriaus kolegas dėl idėjų pirmajam puslapiui?

R. V.: Taip, žinoma, ir tai vyksta bene kasdien. Jei Rusija įvykdė milžinišką ataką Kyjive, jei Prancūzijoje kilo vyriausybės krizė ar Donaldas Trumpas pasakė kokią naują nesąmonę, šios naujienos nustumia kitus įvykius. Tada kultūrai daug sunkiau atsirasti pirmajame puslapyje. Nors politikos įvykių srautas nesustoja, visgi būna dienų, kai „nieko“ nevyksta, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, štai tada labai džiaugiamės keistesniais pasiūlymais iš kolegų (juokiasi). 

Jūs, kaip politikos apžvalgininkas, specializuojatės nagrinėdamas Rytų Europos regioną. Kada jūsų tekstuose atsiduria kultūra?

R. V.: Naujausias pavyzdys – po incidento su rusų dronu Leipcigo oro uoste buvo nuspręsta uždaryti Rusijos namus Berlyne. Kaip atsakomąjį žingsnį Rusija paskelbė uždarysianti Goethe’s institutą Rusijoje. Manau, tai geras pavyzdys, kada susipina politika ir kultūra. Kultūros skyriaus kolegos aprašė, kokia veikla užsiima Rusijos namai, kaip atrodo jų kultūrinė programa, kaip nekaltai skambantys renginiai iš tiesų slepia propagandines žinutes. Politikos puslapiuose skelbiame įvairias politikų nuomones: kodėl reikėtų uždaryti Rusijos namus ar jų neuždaryti, kokią įtaką tai turės kitiems procesams, ko šitaip galima pasiekti ir kokių pasekmių sulaukti. Taigi, Goethe’s instituto Rusijoje uždarymas – grynai politinių sprendimų pasekmė, dėl to apie tai ir parašiau. 

Nemanau, kad galima rašyti apie politiką išvengiant kultūros. Kai rengiu reportažus, ypač keliaudamas, visada bandau suprasti kultūrinį šalies ar regiono kontekstą ir įterpti jį į savo tekstą. Pavyzdžiui, negali suprasti Rusijos vien žvelgdamas į kietąją politiką ar karines atakas.

Kaip Lietuva atrodo vokiečių akimis? Ką jūs pastebite kaip žurnalistai?

R. V.: Žinoma, dėl vokiečių brigados Vokietijos žinia­sklaidoje jūsų šaliai dabar skiriama daug daugiau dėmesio nei anksčiau. Jo skiriama ne tiesiogiai Lietuvai, o brigadai, pasiruošimui ją priimti ir įkurti. Tai labai svarbus klausimas – matome, kaip tankėja politikų vizitai į Lietuvą, kiek darbo čia turi Vokietijos ambasada. Šiuo požiūriu Lietuva gauna nemažai dėmesio, kurio anksčiau nebūtų gavusi, nors jis ir netiesioginis. Visgi manau, kad ilgainiui dėmesys neišvengiamai taps tiesioginis – čia gyvens ir bus rotuojami 5000 karių su šeimomis, užsimegs santykiai, ir tai lems natūralų susidomėjimą pačia šalimi.

 

Dėkojame Goethe’s institutui už paramą ir pagalbą rengiant numerį su „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ ir Lietuvos kultūros institutui už kultūrinę programą svečiams iš Vokietijos.