Rugsėjo 18 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko Žibuoklės Martinaitytės operos „Apversta tikrovė“ („Upside Down“) pasaulinė premjera. Opera sukurta ir pastatyta pagal Roberto Wilsono (1941–2025) koncepciją ir scenarijų, dramaturgas – Konradas Kuhnas. Statytojų komanda – ilgamečiai R. Wilsono bendražygiai: režisierė Nicola Panzer, scenografė Stephanie Engeln, šviesų dailininkas Marcello Lumaca (jie yra ir ne per seniausiai LNOBT rodyto R. Wilsono pastatymo – Giacomo Puccini „Turandot“ – bendraautoriai), grimo ir perukų dailininkė Manu Halligan, choreografas Alexis Fousekis. Prie jų prisidėjo kostiumų dailininkė Sarah Mittenbühler ir vaizdo projekcijų dailininkas Robertas Pflanzas. Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas – taip pat su R. Wilsonu statant „Turandot“ Vilniuje bendradarbiavęs Modestas Pitrėnas, dirigentas – Robertas Šervenikas. 

Martyno Aleksos nuotr.

 

Pirmas žodis, kurį operoje išgirstame, yra Senolio kartojamas „senstu“. Opera prasideda gana klaustrofobiškoje mažoje erdvėje prie pietų stalo sėdint Tėvui, Mamai, Tetai, pagrindinei veikėjai Keliautojai ir Berniukui, greičiausiai, Keliautojos broliui, o Senolis laikosi šiek tiek atokiau. Tačiau operos finale begaliniame Arkties peizaže matomas Berniukas, apkabintas Baltosios meškos, netikėtai perima žodį „senstu“ iš Senolio. Taip uždaromas, o gal kaip tik atidaromas begalybės ratas. 

Begalybė yra svarbi kategorija šioje operoje. Begalinis yra scenovaizdyje vyraujantis Arkties kraštovaizdis, begalinė yra kelionė, į kurią leidžiasi iš ankšto kambario efektingai duris prasikirtusi Keliautoja. Išraiškinga detalė: prie stalo maitindama Berniuką, Mama pakiša šaukštą ir jau gan suaugusiai dukrai – būsimai Keliautojai, o ši paklusniai suvalgo, kas duodama. Opera neturi linijinio siužeto, bet joje taikliai paliečiami žmogaus egzistenciniai taškai: vaikystė ir senatvė, įsisąmoninama branda, kai norisi rasti savo kelią atsiskyrus nuo įprastos, bet ne tavo suformuotos gyvenimo tvarkos. Visa tai panardinama į vienovės su gamta, žmogaus ir kitokių būtybių (gyvūnų, augalų, snaigių) lygiavertiškumo perspektyvą. Keliautoja sako, kad nori „namų, kuriuos girdi medžiai“, kad „Žemė kalba“, kad ji – „uola“. Vienovės su gamta siekis parodomas net per vaikišką Berniuko užsispyrimą: „Noriu šuniuko!“ Sykiu operoje atsiranda ir mitinė perspektyva: veikia Šamanas, kurio rankos – lyg medžio šakos, matome povandeninės karalystės deivę Sedną, pasirodo kiti svarbūs inuitų mitų motyvai. 

Kodėl opera vadinasi „Apversta tikrovė“ ir kodėl remiamasi šiaurės tema? Kaip rašo dramaturgas K. Kuhnas spektaklio programėlėje, Ž. Martinaitytei ir R. Wilsonui pirmąsyk susėdus aptarti būsimo kūrinio, pavadinimą pasiūlė režisierius. Mat kompozitorės muzika jam asocijavosi su Arkties kraštovaizdžiu, o šis vaizdinys susisiejo su ilgamečio R. Wilsono bičiulio, antropologo Edmundo Carpenterio kuruota inuitų kultūros artefaktų paroda, kurioje eksponatai buvo išdėstyti kitaip, nei įprasta muziejuose, pagal savitą inuitų erdvės suvokimą, todėl paroda vadinosi „Apversta tikrovė“. Sugalvojus operos pavadinimą buvo sudėliota abstrakti kūrinio struktūra, ir jau pagal ją kompozitorė kūrė muziką, o režisierius turėjo sukurti spektaklį. Tačiau, R. Wilsonui mirus, operos sceninį rūbą suformavo jo komanda su N. Panzer priešakyje. 

Žiūrint spektaklį susidaro įspūdis, kad visas pastatymas buvo kuriamas pagal muzikos logiką, iš esmės tai yra muzikos įvaizdinimas. Pavyzdžiui, abi spektaklio dalys (opera yra 3 veiksmų, bet 2 dalių) turi savo kulminaciją su choru: vienu atveju – ritualizuota šamano scena (2 veiksmo pabaigoje), kitu – katastrofą, didelį lūžį įvaizdinanti scena su apvirstančiu ledkalniu (3 veiksme), kuri kiek susisiejo su Larso von Triero filmo „Melancholija“ katastrofos poetika. Tik „Apverstoje tikrovėje“ aiškiai išeinama už antropocentriškos perspektyvos, tad po didžiosios kulminacijos, realizuotos pirmiausia Ž. Martinaitytės itin mėgstamo simfoninio orkestro spalvų ir faktūrų, regime ne pasaulio griūties vaizdus, bet snaiges (fantasmagoriškais baltais kostiumais vilkintį chorą), nes pasaulis yra daugiau nei žmonija. Pasaulio kaip daugiau nei žmonijos idėją ypač ryškiai atspindi S. Mittenbühler sukurti architektūriški, individualizuoti kiekvieno personažo (ir choro artistų) kostiumai. Dažnai įkūnijantys keistas būtybes, jie savaip reflektuoja šiaurės temą – net būdami panašūs (pvz., vien baltos spalvos) kiekvienas iš jų, lyg snaigės, yra unikalūs. 

Spektaklį kaip visumą apibūdinčiau esantį amerikietiškos estetikos – turiu minty JAV naujosios muzikos ir operos sceną. Nenuostabu, juk Ž. Martinaitytė jau daugelį metų gyvena Niujorke, yra aktyvi Amerikos naujosios muzikos scenos dalyvė. Be to, bendradarbiaujant su R. Wilsonu būtų sunku tikėtis ko nors radikaliai kitokio nei jo estetikos samprata. Tam, ką matėme scenoje, turėjo įtakos visa jo operų statymo ir kūrimo patirtis, pradedant nuo Philipo Glasso „Einšteinas paplūdimyje“ (1976). Tačiau negalima nepastebėti inspiracijų ir iš kitos ryškios amerikiečių kūrėjos, balso menininkės Meredith Monk kūrybos, ypač Keliautojos ir Mamos / Arkties vokalinėje technikoje. Iš atminties gelmių išnyra M. Monk opera „Atlasas“, kurios pagrindinė veikėja taip pat yra keliautoja, o abstraktus siužetas telkiasi ties jos kelione į save. 

 

Martyno Aleksos nuotr.

 

Visgi Ž. Martinaitytė, sugėrusi tai, ką jai suteikė muzikinės ir kūrybinės galimybės, po studijų (kaip operos Keliautoja) prasiveržusi į platųjį pasaulį neišsižada ir lietuviškų inspiracijų. Kai antrajame „Apverstos tikrovės“ paveiksle pasirodo choras, jo dainuojamos partijos ir orkestro sąskambiai atrodo ataidintys iš Broniaus Kutavičiaus (beje, vieno iš Ž. Martinaitytės kompozicijos mokytojų) operos „Lokys“, o Berniuko, kurį dainuoja diskantas, partijos instrumentuotėje, regis, girdimi etapinės Eduardo Balsio oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ atšvaitai. Galbūt pastaroji sąsaja kilo ir dėl Senolio vaidmenį premjeroje atlikusio Vladimiro Prudnikovo, nes jis kadaise, būdamas „ąžuoliukas“, irgi dainavo E. Balsio oratorijoje. Siužeto mitiškumas nėra tolimas ir senajai lietuvių pasaulėjautai, pavyzdžiui, povandeninio pasaulio scenoje pas jūrų deivę Sedną galime įžvelgti paralelių su deivės Jūratės mitu. 

Į pirmapradžius gaivalus apeliuojanti Šamano scena išsyk atmintyje atgaivino Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ aukojimo sceną – ypač dėl ryškaus baleto solisto pasirodymo (šoko pats choreografas A. Fousekis). Sykiu ši scena pratęsė XIX a. didžiosios operos tradiciją, kai spektaklyje buvo privalomas virtuoziškas baleto žvaigždžių pasirodymas. 

Operą parengė dvi solistų sudėtys. Rugsėjo 18-ąją Keliautoją dainavo Indyana Schneider, lietuviškų šaknų turinti jaunosios kartos solistė. Savo partiją ji įvaldė tobulai: labai graži lietuvių kalbos (išmoktos fonetiškai, kaip mūsų solistai mokosi dainuoti itališkai arba vokiškai) tartis, raiškiai perteikiamas vokalinės partijos savitumas, skirtinguose registruose lygiai skambantis balsas, tiksli vaidyba. Derantį sceninį due­tą I. Schneider kūrė su Arktį / Mamą dainavusia Monika Pleškyte. Ši solistė taip pat pasižymėjo vaidybos taiklumu ir gerai įvaldyta nelengva vokaline partija, reikalaujančia dainuoti itin aukštu registru. 

Tado Girininko atliktas Šamano vaidmuo buvo ypač įtaigus tiek dainavimo, tiek vaidybos požiūriu. Kitą vakarą, rugsėjo 19-ąją, T. Girininkas dainavo Senolį. Šis solistas visuomet geba sukurti charakteringą ir taiklų tipažą, nors retai jį išvysime „besiplėšantį“ scenoje. Tad per pirmą premjerą įkūnijęs kone grėsmingą šamaną, kitą vakarą T. Girininkas jau buvo pakumpęs, prabėgančio gyvenimo liūdintis Senolis. Rugsėjo 18-ąją, kaip minėjau, Senolį dainavo V. Prud­nikovas, vien savo buvimu scenoje suteikiantis jaukų Lietuvos operos tradicijos tęstinumo pojūtį. Taip pat įspūdingai pasirodė ryškaus balso solistė Viktoria Zhytkova, dainavusi Sedną. Kitas partijas atliko Šarūnas Šapalas (Tėvas), Gabija Kušleikaitė (Teta), Joana Gemdintaitė (Antroji moterytė aukštyn kojomis). Berniuko partijas abu vakarus nepriekaištingai atliko Jokūbas Ardišauskas (18 d.) ir Adamas Jurgelevičius (19 d.). 

Rugsėjo 19-ąją Keliautoją dainavo Aistė Benkauskaitė: rūpestingai parengta partija skambėjo sklandžiai, įkūnytas vaidmuo atrodė įtikinamai. Mamos / Arkties koloratūriniam sopranui skirtas vaid­muo itin tiko Guntai Gelgotei ir papildė nemažą šios dainininkės sukurtų vaidmenų šiuolaikinėse lietuvių operose sąrašą. Matėme gražų būrį jaunosios kartos solistų: Joris Rubinovas dainavo Šamaną, Mindaugas Tomas Miškinis – Tėvą, Evelina Volodkovič – Tetą. Sed­ną įkūnijo Jovita Vaškevičiūtė, Antrąją moterytę – Katarzyna Dudareva. 

Abu vakarus nepriekaištingai pasirodė choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas, pastatymo choro vadovas Povilas Butkus). M. Pitrėno diriguojamas orkestras kūrė garsinę visatą, kurioje ir įvyko operos personažų kelionė.