Mano būstas mažytis. Supintas ašutų kvadratėlis su siūlu viename kampe, kad būtų galima pakabinti ant Fernando taksi veidrodėlio. Man, dvasiai, nereikia daug vietos, tad ašutų amuletas – tikri rūmai: milžiniška erdvė, kartu jauki ir patogi.

Mėgstu būti su Fernandu ir klausytis monologų, skirtų man, arba tiksliau – tam, kuo jis mane laiko.

Talismaną prieš keletą metų jis pirko Santa Ana de Gvadalupėje, Chalisko valstijoje. Jis įsitikinęs, kad esu šventojo Toribijaus Romo relikvija, globojanti keliautojus ir sauganti juos kelyje. Klysta, bet neturiu kaip jam to pasakyti. O juk nėra ir didelio reikalo.

Kiekvieną rytą išėjęs iš savo lūšnos, Fernandas atidaro automobilio dureles, įsitaiso prie vairo ir pasilenkęs bučiuoja mane. Dėkingai. Su pagarba.

Bučinio aš, žinoma, nejaučiu. Svarbiausia – ketinimas, o Fernandas geras ir doras. Man to pakanka.

Matydami tą kuklų ryto ritualą namiškiai tik atlaidžiai nusišypso. Ypač jaunesnieji, neva šiuolaikiški – neprietaringi, labiau išsilavinę, geriau suprantantys pasaulį.

Aš jų neteisiu. Mano misija – ne tikėti, bet sergėti.

 

„Unsplash“ nuotr.

 

Taksi iš tiesų Fernandui nepriklauso. Senas, saulės išblukintas automobilis pasiskolintas iš tolimo giminaičio, kuris per daug nesmalsauja, kam ir kur jis naudojamas. Auštant, kai miestelis dar kvepia drėg­na žeme ir vakarykščiu alumi, Fernandas marškinių skvernu nubraukia nuo prietaisų skydelio dulkes ir pasuka raktą. Variklis paprastai delsia. Fernandas mėgsta tą akimirką –  tarsi užgniaužtą kvėpavimą tarp tylos ir variklio burzgimo.

Miestelis toks mažas, kad Fernandas galėtų važinėti kone užsimerkęs. Kepyklėlė, atsidaranti anksčiau, nei užrašyta ant durų. Vaistinė, kurios lange kreivai priklijuotas šventojo paveikslėlis. Aikštė su būriu balandžių. Pastebėję jo automobilį praeiviai sveikindamiesi linkteli. Kai kurie iš jų nusišypso. Kiti užsižiūri į jį kiek ilgiau, negu dera. Pats Fernandas dažniausiai nenuleidžia akių nuo kelio. Jis geras vairuotojas, todėl aš neturiu daug darbo. Tiesa, retkarčiais jis užsisvajoja, tada stumteliu vairą – kad mašina aplenktų duobę, surūdijusią vinį ar karštose dulkėse snaudžiantį šunį.

Moteris stabdydama pamoja ranka nė nepakėlusi akių. Fernandui sustojus, sėdasi į galinę sėdynę, skalbinių krepšį krauna ant kelių. Nuo jos sklinda vos juntamas muilo kvapas.

– Į turgų.

Fernandas linkteli, ir taksi pajuda. Moteris stebi jį veidrodėlyje. Anksčiau ar vėliau jį apžiūrinėti ima daugelis keleivių. Fernandas apsimeta nepastebįs. Atrodo, kad rankos tik vos vos liečia vairą, tarsi jis bijotų, kad suėmęs tvirčiau galėtų jį sužeisti.

– Tu ne vietinis, ar ne? – po kiek laiko klausia ji.

– Ne.

– O iš kur?

Atsakyti į šį klausimą Fernandui ne mažiau sunku, negu, pavyzdžiui, apsispręsti, kaip įveikti liūties užtvindytą kelią, – apvažiuoti jį ar spausti kiaurai.

– Iš pietų.

Moteris nusišypso, lyg tas atsakymas jau būtų istorija, kurią ji gali pabaigti pati.

Vėl tyla. Girdėti tik padangų šiurenimas ir laiko nuovoką pametęs tolumoje giedantis gaidys.

Prie šviesoforo, kurio niekas nepaiso, moteris palinksta į priekį.

– Naktimis irgi dirbi?

– Taip.

– Vienas?

Tas žodis nugrimzta į Fernando tylą lyg akmuo vandenyje.

– Visada, – ramiai atsako jis.

Užsidega žalia. Jis važiuoja toliau. Prie turgaus moteris mosteli, kad sustotų, išlipa. Pro langelį paduodama pinigus akimirką tarsi sudvejoja, ranka ties Fernandu užsibūna truputį ilgiau, negu priderėtų.

Ji jo nepaliečia. Niekas niekada jo nepaliečia.

Moteris dar kartą nusišypso – viltingai, nedrąsiai – ir pradingsta tarp prekystalių su vaisiais ir daržovėmis. Fernandas žiūri įkandin, kol ji dingsta minioje. Paskui sustoja po žakarandos medžiu ir užgesina variklį.

Ant priekinio stiklo prilipę violetiniai žiedlapiai panašūs į sutraiškytas mėlynes. Apgaubia tiršta, beveik intymi tyla. Daiktadėžėje, po automobilio dokumentais ir suskilusiais akiniais nuo saulės, guli sulankstyta nuotrauka. Dienos šviesoje Fernandas į ją niekada nežiūri. Tačiau puikiai prisimena. Du žmonės. Per arti vienas kito. Juokiasi iš kažko, kas liko už kadro. Vienas iš jų anuomet visiškai pasitikėjo Fernandu.

Fernandas užsimerkia. Atsimerkęs susiduria su akimis vyro, žvelgiančio į jį iš po tamsinto stiklo. Atrodo tvirtas. Ramus. Niekada neįtartum, kas dedasi toje galvoje.

Variklis vėsdamas tiksi. Tarsi laikrodis, skaičiuojantis laiką iki kokio nors įvykio.

Žiūrėti į Fernandą būdavo truputį nejauku. Veidas – tarytum Kristaus iš ikonos, išvagotas trūkių, patamsėjęs nuo šimtmečiais degusių žvakių dūmų. Liūdnos akys. Plaukai, krintantys taip, kaip paveiksluose dailininkai vaizduoja šventuosius. Kančios aptirpintas grožis.

Sekmadieniais eidamas į bažnyčią Fernandas nukabindavo amuletą nuo veidrodėlio ir įsidėdavo į kišenę, tarsi ten mano apsaugos reikėtų labiau.

Vos jam įžengus į bažnyčią pasikeisdavo atmosfera. Moterys įsistebeilydavo į jį kaip į draudžiamą vaisių. Jaunos merginos pamiršdavo nuleisti akis. Senutės nustodavo kalbėti rožinius. Net tos, kurios seniai palaidojo ir savo vyrus, ir troškimus, po oda pajusdavo kažką krustelint. 

Jų žvilgsniai lėtai slysdavo Fernando kūnu, užkliūdami už kauburių, kuriuos būtų drovu paliesti rankomis, sustodami ties lūpomis, ties krūtine, lyg norėtų įsitikinti, kad joje tikrai plaka gyva širdis.

Pats Fernandas stengdavosi likti kuo mažiau pastebimas. Stovėdavo pačiame bažnyčios gale, prie durų, tikėdamasis, kad šešėlis jį pridengs. Nuleisdavo galvą. Suglausdavo rankas. Tačiau per pamokslą moterys žiūrėdavo ne į altorių. Galvos tarsi nevalingai imdavo gręžtis atgalios. Kūnai pasisukdavo suoluose. Iš pradžių atsigręždavo viena. Paskui kita. Galiausiai – visos. Atrodė, kad net pats tikėjimas pamažu gręžiasi į bažnyčios galą. Dievo žodis likdavo neišgirstas.

Po kelių tokių sekmadieninių pamaldų, matyt, per išpažintis patyręs, kas čia vyksta, tėvas Domingas švelniai paprašė Fernando stovėti prie sakyklos. Nieko aiškinti nereikėjo. Fernandas suprato iš karto. Paraudo, lyg būtų baudžiamas už tai, ko nepadarė. Bet nuo tos dienos moterys jau galėjo žiūrėti tiesiai priekin.

Žvelgiant į Fernando veidą negalėjai įsivaizduoti, kad jo nelaukia kokia nors moteris. Mylimoji. Paslaptis. Praeitis. Žmonės buvo tikri, kad ji, ta moteris, egzistuoja. Toks vyras tiesiog negali grįžti į tuščius namus.

Ilgą laiką Fernandas praleido kaip pabėgėlis. Alkanas. Piktas. Kelyje. Žmogus, kurį suformavo smurtas, – vien todėl, kad gimė ne toje vietoje. Meilė ten buvo prabanga, o švelnumas – našta. Kad išliktum tarp betono ir šūvių, reikėjo kietumo. Ne išvaizdos. Miestelis matė šventojo veidą. Fernandas gyveno bėglio gyvenimą. Tarp vieno ir kito driekėsi tuštuma, kokios jokie troškimai neįstengė įveikti.

Liucija. Fernandas ją pastebėjo taip, kaip pastebėdavo visa, kas svarbu siekiant išgyventi: išėjimus, veidrodžius, žingsnius už nugaros. Visada stovėdavo tame pačiame sankryžos kampe, prie vaistinės su apsilupusiu šventojo paveikslėliu lange. Visada prieblandoje, kai miestelio bruožai aptirpdavo, o gatvės tarsi pačios užsimiršdavo.

– Ten pat, – sakydavo ji. 

Kelionės tikslas niekada nesikeisdavo.

Fernandas linktelėdavo. Siaura gatvelė, kur ant grindinio tykšodavo sutraiškytų mangų dėmės. Nuo gatvės šiek tiek nutolęs namas. Niekada iki galo neuždaromi varteliai. Liucija išlipdavo greitai, nė neapsidairiusi, tarsi atvykimas savaime būtų garantavęs saugumą.

Iš pradžių jie kalbėdavosi tik tiek, kiek būtina. Fernandas mokėjo tylėti, o Liucijos tyla nevargino. Ji nebandė jo kalbinti, neardė tylos nereikalingais žodžiais. Tai Fernandą kiek trikdė. Dauguma žmonių tylos nemėgsta ir bando užpildyti tuštumą. Jai, atrodė, rūpi tik neprarasti budrumo.

Kartą, jai mokant už kelionę, visai šalia pralėkė motociklas. Variklio riaumojimas perskrodė tylą. Liucija sustingo, suakmenėjo. Veidrodėlyje Fernandas matė, kaip nusmunka jos pečiai ir sustoja kvėpavimas.

Motociklui nutolus, ji lėtai iškvėpė orą.

– Nemėgstate motociklų? – paklausė Fernandas, pats nustebęs, kad prabilo.

Ji pažvelgė į jį veidrodėlyje. Ilgiau nei priderėtų.

– Nemėgstu nematyti, kas ant jų sėdi.

Nuo tos dienos Fernandas ėmė pastebėti daugiau. Jos kelionės stūmėsi vis giliau į vakarą. Pavargusi Liucija sėsdavo tiesiai jam už nugaros. Staigesniuose posūkiuose ranka stipriau suspausdavo krepšį. Sykį jie važiavo pro barą, prie kurio garsiai kvatojo keli vyrai.

– Ne pro čia, – tyliai tarė ji.

Nors tas kelias buvo trumpesnis, Fernandas pakluso ir pasuko kitu. 

Vieną vakarą ji paklausė:

– Kuo jūs vardu?

– Fernandas.

– O aš Liucija.

Pavardžių nė vienas nepridūrė.

Kartais ji netikėtai ką nors pareikšdavo. Tai skambėjo kaip pastabos – ištartos lyg tarp kitko, bet ne atsitiktinės: „ta mašina čia stovi jau savaitę“, „jis ne vietinis“, „dabar jie nebeklausinėja“.

Fernandas niekada nepaklausė, kas tie jie.

Vieną vakarą Liucijos vietoje stovėjo vyras. Atrodė, lyg lauktų taksi, tačiau akys gatvę stebėjo pernelyg atidžiai. Fernandas pravažiavo nestabdydamas. Veidrodėlyje matė, kaip vyras žvilgsniu palydi tolstantį automobilį.

Liucija nesirodė tris vakarus. Fernandas įtikinėjo save, kad tai nieko nereiškia, įpročiai nutrūksta, žmonės pasirenka kitus maršrutus, tačiau vis tiek nejučia sulėtindavo ties tuo kampu ir žvilgtelėdavo į veidrodėlį.

Ketvirtą vakarą ji pakėlė ranką. Rami kaip visada. Fernandas pajuto palengvėjimą. Tokį didelį, kad pats išsigando.

– Šiandien jūs vėlai, – ištarė nespėjęs susilaikyti.

Liucija vos šyptelėjo:

– Jūs taip pat.

Paskui viskas grįžo į seną vagą, bet vis dėlto dabar kartu keliaudavo dar kažkas nepasakyta, bendra. Žinojimas, kad anksčiau ar vėliau atsiras žmogus, kuris juos atpažins.

Liucijai įsėdus į taksi, buvo jau tamsu. Fernandas iškart suprato, kad kažkas atsitiko. Ne iš jos veido, o iš pernelyg atsargiai uždaromų, tarsi net garsas galėtų ją išduoti, durelių. Ji atsisėdo jam už nugaros. Nors miestelyje tądien neiškrito nė lašas, nuo jos drabužių dvelkė lietumi.

– Į tą pačią vietą? – paklausė Fernandas.

– Taip.

Po akimirkos pridūrė:

– Tik neskubėkit.

Fernandas linktelėjo. Gatvės jau beveik tuščios. Parduotuvės užsidariusios. Metalinės žaliuzės nuleistos. Fernandas vairavo abiem rankomis. Veidrodėlyje Liucija atrodė išblyškusi. Lūpos taip stipriai sučiauptos, kad jų, rodėsi, visai nėra.

– Galiu kalbėti? – netikėtai paklausė ji. – Žinau, kad nemėgstate.

Žodžiai nusileido tyliai, lyg kas atsargiai būtų padėjęs trapų daiktą.

– Man netrukdo, – atsakė Fernandas. 

Tai nebuvo visiška tiesa.

Liucija šyptelėjo. Šypsena buvo tokia trumpa, kad Fernandas vos spėjo ją pastebėti.

– Šiandien mačiau žmogų, kurio neturėjau matyti.

Fernandas tylėjo. Tyla buvo jo gimtoji kalba.

– Jis nieko nepasakė, – tęsė Liucija. – Jam nereikėjo. Pažiūrėjo į mane taip, lyg... būčiau durys, kurias kadaise mokėjo atidaryti.

Fernandas nepastebimai pasuko į šalutinę gatvę. Net neparodęs posūkio. Įprotis.

– Ar jums neatrodo, – paklausė Liucija, – kad viskas, ką išgyvenome, anksčiau ar vėliau reikalauja palūkanų?

Klausimas praslydo pro visas gynybines Fernando užtvaras.

– Taip.

Ji ilgai atsiduso. Tarsi būtų laikiusi tą atodūsį daugelį metų.

Kurį laiką važiavo tylėdami. Du žmonės, susieti tos pačios nematomos įtampos. To paties žinojimo, kad grėsmė nepraneša apie save sirenomis. Ji kyla, kai tave atpažįsta.

Degant raudonai Fernandas netyčia pagavo jos žvilgsnį veidrodėlyje.

Ji žiūrėjo ne į jo veidą, bet į rankas.

– Jos dreba, – tyliai pasakė.

Tuo metu užsidegė žalia. Jis stovėjo kaip stovėjęs. Užpakalyje supypsėjo kitas vairuotojas. 

– Jūs žinote, ką reiškia gyventi laukiant kažko, kas galbūt niekada neįvyks, bet vis tiek lemia kiekvieną tavo sprendimą, – tarė pagaliau pajudėjęs iš vietos.

Tai nebuvo klausimas.

– Taip.

Tas vienas žodis pravėrė duris. Galbūt per plačiai.

– Pagalvojau, kad, jei garsiai nepasakysiu, viskas neteks galios, – tyliai pasakė ji ir trumpai nusijuokė. – Nepavyko.

Fernandas sustojo po sugedusiu gatvės žibintu. Šviesa blykčiojo, tai užliedama automobilio vidų auksu, tai vėl atiduodama tamsai. Jis išjungė variklį. Stojo tyla.

– Jums reikėtų namo, – tarė jis.

Tačiau nė vienas nepajudėjo. Liucija pasilenkė į priekį ir delnais atsirėmė į vairuotojo sėdynės atkaltę, kaip visada jo nepaliesdama. 

– Man nereikia, kad ką nors sutvarkytumėte, – pasakė ji. – Man tik reikėjo žmogaus, kuris neapsimestų nesuprantantis.

Fernandas ilgai tylėjo, paskui ištarė:

– Aš suprantu.

Visą likusį kelią jie nebeištarė nė žodžio. Kažkas buvo pasikeitę. Nesugrąžinamai. Nežinia kas ir kur. Pasaulyje? Žemės gelmėse? Visatoje?

Taksi sustojus, Liucija išlipo ne iš karto, delsė.

– Ačiū, Fernandai.

Vardą ji ištarė nedrąsiai, atsargiai. Ir skubriu žingsniu nubėgo į tamsą. Fernandas palydėjo ją žvilgsniu. Tik tada suprato, kad rankos nebedreba. Auštantis variklis tyliai tiksėjo. Fernandas dar kurį laiką sėdėjo nejudėdamas. Pirmą kartą po daugelio metų jis leido kitam žmogui pažvelgti į save. Nenusisukdamas.

Aš supratau: Fernando gyvenimas pasikeitė. Pasikeitė ir jo vairavimas. Nepablogėjo. Jis  visada vairavo rūpestingai. Tačiau kažkas suminkštėjo. Tarytum ėmė labiau pasitikėti keliu. Kartais be paliovos niūniuodavo melodijas. Kai sėdėdavo Liucija, Fernandas beveik nenuleisdavo akių nuo veidrodėlio. Tai buvo nauja, o visa, kas nauja, – pavojinga.

Leidau nutikti smulkiems dalykams. Vieną popietę, važiuojant kapinių keliu, sprogo padanga. Pokštelėjo lyg šūvis. Fernandas abiem rankomis įsikibo į vairą, širdis daužėsi. Aš vos vos pakreipiau automobilį. Tik tiek, kad jis neįlėktų į griovį, o akmenys nepramuštų padangų. Fernandas išlipo. Rankos drebėjo. Jis nusijuokė ir pabučiavo mane stipriau negu įprastai.

Kitąsyk degant raudonam signalui į sankryžą įlėkė sunkvežimis. Fernandas nespėjo sureaguoti. Tuomet aš truputį pastūmėjau automobilį priekin. Sunkvežimis prašvilpė nekliudęs Fernando.

Kai Fernandas papasakojo apie tai Liucijai, ši persižegnojo.

– Jūsų šventasis šiomis dienomis turi daug darbo.

Ji pasakė tai pusiau juokais. Man ji patiko. Tikrai patiko. Bet šventieji saugo gyvybę. Aš saugau pabaigas. Fernandas mano rūpestį laikė gerumu. Žmonės visada taip daro. Jie mano, kad mylėti reiškia išsaugoti. Jie nesupranta. Man rūpi ne gyvenimo ilgis. Man rūpi jo pilnatvė. Aš nesikišu į likimą. Aš jį palydžiu.

Po truputį pradėjo rastis ženklų. Fernandas jų nepastebėjo.

Vieną dieną keleivis lyg tarp kitko paklausė:

– Beje, iš kur jūs?

Fernandas atsakė:

– Iš pietų.

Ir pats nesuprato, kodėl salone tapo šalta. Žmogus nusišypsojo. Per greitai. Atsiskaitė naujais, glot­niais ir bekvapiais banknotais. 

Kitą vakarą tris kvartalus juos sekė automobilis. Liucija tai pastebėjo. Ji visada pastebėdavo. Fernandas pasuko iš įprasto kelio. Paskui atliko dar vieną posūkį. Automobilis dingo.

Aš nesikišau. Akivaizdu, kad tai nebuvo sutapimas. Tai buvo atpažinimas, pirmą kartą rodantis dantis. Fernandas vis dažniau nešiodavosi mane kišenėje. Ne tik sekmadieniais. Jis pirštais maigydavo ašutų maišelį laukdamas Liucijos. Ilgiau, negu reikėtų, stoviniuodamas tuščiose gatvėse. Mintys nuklysdavo į Salvadorą. Jam iškildavo veidas, kurio stengėsi nebeprisiminti.

Jis pradėjo kalbėtis su manimi:

– Prašau, dar truputį ramybės.

Kitą vakarą:

– Dar truputį laiko.

Deja, laikas nėra tai, ko galiu suteikti. 

Kartą Liucija pasiūlė išvažiuoti. Kur nors toliau. Prie vandens. Fernandas sutiko, o paskui visą naktį gulėjo nemiegodamas. Žiūrėjo į lubas. Lyg kūnas jau būtų supratęs tai, ko protas dar nesuvokė. 

Artimiausiomis dienomis ir toliau saugojau jį nuo nereikalingo skausmo. Neleidau užklupti ligai. Atitolinau nedideles nelaimes. Kančia, kuri nieko nepakeičia, man nuobodi. Tačiau nustojau taisyti jo žingsnius. Leisdavau jam rinktis ilgesnį kelią. Leisdavau važinėti naktį, nelaukiant ryto. Užtrukti. Delsti. Pasilikti. Leisdavau. Nes tai buvo nebe vien išgyvenimo klausimas. Dabar jo gyvenimas įgijo kryptį. O štai tada mirtis ir atkreipia dėmesį.

Fernandas sužinos mano vardą.

Bet ne dabar. 

Ne tada, kai tai dar galėtų ką nors pakeisti. 

Tik tą akimirką, kai jo rankos paleis vairą. 

Kai baimė pagaliau atgniauš pirštus. 

Kai supras, kad tai, kas jį saugojo, buvo skirta ne amžinai laikyti jį šiame skausmo pasaulyje, bet globoti kitame.

Aš kantri. Mano vardas – Nuestra Señora de la Santa Muerte.

Aš pasiruošusi.