Kelionių knygas skaitau ne tam, kad ką nors sužinočiau, o kad kartu su jomis keliaučiau. Viena tokių nuostabių knygų – lenkų eseisto Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“ (vertė Vytas Dekšnys, 2006, „Kitos knygos“), vedanti skaitytoją tuometinės Europos pakraščiais – po Lenkiją, Slovėniją, Albaniją, Moldovą ir Rumuniją. Tai knyga apie daugiatautę Europą anapus sostinių spindesio, pirmenybę teikianti vietoms, kurios per nepaliaujamą nykimą, sumišusį su augimu ir pastangomis prasigyventi, liudija vietos šlovę. Simboliškai šį pasaulį knygoje įprasmina kažkur Rumunijoje esantis Babadagas. 

Man ši knyga perteikia kelionės esmę – judėti ir būti pakeliui. Net jei tai reiškia trankytis ne pačiomis patogiausiomis priemonėmis po vietas, kurios neatima žado, nesistengia pasirodyti, nebūtinai atrodo fotogeniškos. Atvirkščiai, tarsi grąžina į praeitį, nuo kurios bėgome siekdami šiuolaikiškumo, – į pasaulį, kuriame dar legalu būti dykūnu. Kur esi ne daugiau nei bevardis praeivis su euro moneta saujoje. 

 

 

Žinoma, užfiksuoti ir patirti tą patį, ką patyrė „Pakeliui į Babadagą“ autorius, neįmanoma. Tačiau 2018 m. trise važiuodami paklajoti palei Dunojaus deltą – po Moldovą, Padniestrę, Rytų Ukrainą, kad pasiektume Rumunijos Suliną, – šią knygą įsimetėme į kuprinę. Lankyti Babadago neplanavome. Be to, knygoje vietovė – veikiau simbolis, o ne niūrus paribio miestelis, kultūriškai įrėmintas Enisalos forto ir fakto, kad ten kažkur esama Sari Saltuko palaidojimo vietų. Bet maža ką. 

Kai galiausiai nusprendėme, kad Babadagą vis dėlto aplankysime, paaiškėjo, kad tai padaryti nelengva: nėra viešojo transporto, karštis nepakeliamas, o iki minėto forto – bene aštuoni kilometrai. Stabdyti automobilių (o ką daugiau darysi?) irgi nesisekė, vairuotojai rodė kažkokius ženklus, lėtino greitį, pypino, bet nė vienas nestojo. Rezignacija stiprėjo. Su Agne jau svarstėme grįžti į stotį. Į kelią dar žiūrėjo ir ranką pakeldavo tik Andrius. Vienas automobilis sustojo, bet tik tam, kad vairuotojas pasakytų, jog mūsų kryptimi važiuos vėliau, nepatikslindamas, nei ką tai reiškia, nei ar tas „vėliau“ apskritai su mumis susijęs. Likome stovėti karštyje taip ir nesupratę, ko laukiame ir ar apskritai laukiame. 

Tai, kas vyko paskui, sunku sutalpinti į laiko ir suvokiamos erdvės juostą. Prie mūsų pričiuožė automobilis ir mes į jį įlipome. Taip, ten buvo tas pats vairuotojas, tačiau vakarėjančios saulės spinduliuose atrodė nebeatpažįstamas. Nesiaiškinome, nei kur, nei kaip važiuojame. Automobilis riedėjo per kažkokius tyrus, buvo aišku, kad išsukome iš reikiamo kelio, bet negalėjome to patvirtinti – skaitmeniniai žemėlapiai neveikė. Saulė žemėjo, už tvorų brūzgynuose, į kuriuos vėliau įsirėmėme, skalijo šunys, vairuotojas ištraukė iš bagažinės ir per tvorą ėmė mėtyti jiems mėsos gabalus. Stiprėjantis siurrealumas tiesiog „ištaškė“, teįstengėme tylėdami skinti pro tvorą svyrančias vyšnias. Todėl, kai Viktoras iš Sarikiojo – toks buvo vairuotojo, beje, sentikio, kazokų palikuonio, vardas – galiausiai mus nuvežė į fortą, realybės nebeliko. Prieš mus tvyrojo skaidrus, švytintis utopijos peizažas su palei tvoras valgytų vyšnių prieskoniu. 

Tikriausiai būtent tai kelionės užrašuose norėjo pasakyti A. Stasiukas: kelionė dažnai atrodo kaip iš rutinos sau pavogta trumputė laiko atkarpa. Bet iš tikrųjų ji šį pojūtį apverčia – leidžia pajusti, kad laikas priklauso tau. Šią akimirką niekur nevėluoji, nieko neprarandi ir neprivalai padaryti. Vis dėlto tą valandėlę išgyvenome stiprų nesuderinamumo jausmą: Babadagas buvo ir tai, kur mūsų kojos lietė žemę, ir drauge liko buvimo pakeliui metafora. Geras pojūtis. Pasilikti bent valandėlę ilgiau arba apsistoti pas Viktorą, kaip jis siūlė, atrodė tolygu pažeisti vidinę taisyklę. Reikėjo judėti atgal.

Savo „Pakeliui į Babadagą“ versiją radau nupigintą, saulės nublukintu viršeliu – iš esmės nepatrauklią ir neatsipirkusią. Būtent todėl atkreipiau dėmesį. Apie šią knygą pasakoju draugams, drąsiai skolinu, kai noriu pasitikrinti, kiek esame artimi. Kadangi egzemplioriai vis išsivaikšto (jau keturi buvo paskolinti ir negrįžo), jų nuolat ieškau. Pernai per Kalėdas gavau dovanų net du, vieną – pagal knygos klajoklės prigimtį – vėl paskolinau. Pasvajoju, kad senų knygų portaluose A. Stasiukas kada nors kainuos kaip kokie bodlerai ar fuko, kuriuos medžioti tenka brangiai ir ilgai. Ir dėl ko? Kad rastume sau laiko.