2025-ųjų pabaigoje leidykla „Baziliskas“ išleido penktąjį Nerijaus Cibulsko poezijos rinkinį „Mėlynų valandų viešbutis“. Lydinčiuose tekstuose minimas jo konceptualumas, idėjos išskirtinumas, o pokalbyje su Lina Simutyte („Šiaurės Atėnai“, 2026 m. vasario 13 d.) ir Manto Balakausko apžvalgoje (LRT, 2026 m. kovo 1 d.) pabrėžiamas N. Cibulsko kaip poeto atsinaujinimas: „Autorius atsisako žaisti pagal nerašytas taisykles ir pasirenka vartoti visiškai priešingas įvaizdžių formas, nei iki tol fiksuotos ankstesnėse jo knygose. Tokie sprendimai, kai įsitvirtinęs literatūros lauke poetas keičia stilių ir atsisako pildyti skaitytojų ir iš dalies kritikų lūkesčius, nėra dažni.“ Tad norėjosi panagrinėti, kuo gi išskirtinė „Mėlynų vandenų viešbučio“ idėja ir ką naujo šį sykį sumanė N. Cibulskas. Ar viešbučio aprašymas ir atsiliepimai apie jį atitinka tikrą padėtį. 

 

Nerijus Cibulskas, „Mėlynų valandų viešbutis“, V.: „Baziliskas“, 2025

 

 „Mėlynų valandų viešbutis“ parašytas kaip vientisa eilėraščių knyga (ganėtinai retas atvejis, kai rinkinys nedalijamas į skyrius), išsiskiria tik pirmas ir paskutinis tekstai. Juose neįvardintas lyrinis subjektas pristato ir tarsi apibendrina knygos sumanymą – personažų, įkūnijančių asmenybės dalis, santykių nagrinėjimą. Jau pirmame eilėraštyje atskleidžiama, kad viešbutis nėra šiaip sau vieta, o metafora: „trijų veidų bruožai manajame [...] // man reikia skalpelio, kad galėčiau ramiai išpjauti / jų veidus iš savojo“ (7 p.). Šiame eilėraštyje pristatomi trys veikėjai: Arielis Pikaras, Denizė ir Kepasa, kurių balsais parašyti visi kiti eilėraščiai – autoriaus (kūrėjo) asmenybės dalys. Būtent santykiai ir įtampos tarp šių dalių ir sudaro rinkinio stuburą. Veikėjai, kurie yra pažįstami, kreipiasi vienas į kitą arba tiesiog bendrauja eilėraščiais. 

Regis, autorius siekė kiekvieną veikėją individua­lizuoti, perteikti jų santykius ir istorijas (pateiktas užuominomis, nuotrupomis), tačiau visų trijų kalba panaši – itin metaforiška, gausi spalvingų epitetų, netikėtų siurrealistinių įvaizdžių. Rinkinį galima pavadinti uždaru – autorius žaidžia savo paties susikurtame pasaulyje, beveik nepalikdamas nuorodų į dabarties įvykius. Kitaip sakant, N. Cibulskas sąmoningai renkasi sukti kitu keliu nei dauguma svarbiausių mūsų dienų poetų, pasirinkusių kalbėti apie opius visuomenės klausimus, socialines prob­lemas (pvz., Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas, Gintaras Grajauskas).

Pirmasis rinkinio eilėraštis, cibulskiškai šnekant, sužadina smalsumo ugnį, kuri toliau sėkmingai kurstoma. Įsivaizduoti, kaip plėtojamas naratyvas, gali padėti skyrių pavadinimai: „Arielis Pikaras įvykio vietoje“ (jame iškeliama pagrindinė personažo intriga: „Aš, Arielis Pikaras, sprendžiu kadaise pamirštą uždavinį“, 9 p.), „Arielis Pikaras lydi Kepasą kelionėn“ arba trys vienas po kito einantys tekstai „Denizė sapne aplanko Arielį Pikarą“ ir t. t. Maždaug iki trisdešimt penkto puslapio autoriaus siekis gvildenti santykius tarp veikėjų pavyksta (Arielis sako: „Mano išdidžioji sanpaulija“, o kitame eilėraštyje Denizė atsako: „prašau ir toliau vadink mane sanpaulija“, 16–17 p.). Net metaforų perkrauta, griozdiška eilėraščių kalba skamba romantiškai ir atrodo tikslinga, ypač kai pora kreipiasi vienas į kitą („pavargai todėl atsigulk į mano žaliuojančius kontūrus / yrančioj krūtinės duobėj kur auga / prisiminimų komposto sluoksnis“, 16 p.). Patiko, kaip kuriamas ir detalizuojamas viešbučio pasaulis (eil. „Denizė apie viešbučio interjerą“). Tai svarbu, nes viešbutis kaip erdvė ne mažiau svarbus už pačius personažus. Pirmoje knygos pusėje sudėti vieni geriausių N. Cibulsko eilėraščių. Tačiau vėliau viešbučio istorija nyksta, smalsumo ugnis ima gesti.

Rašant tokią konceptualią knygą, svarbu, kad ji būtų suveržta, – tekstai tarnautų bendriems tikslams, kad ir kokie jie būtų (šiuo atveju – kurti knygos erdvėlaikį, atskleisti veikėjų santykius). Pirma rinkinio pusė būtent tam ir nuteikia, todėl, kai pradedama rašyti nebe apie trijulę kaip visumą, o apie kiekvieną iš jų atskirai, knyga apvilia ir pradeda kelti nuobodulį. Dingsta keistumas ir įtampa – vyrauja pavieniai veikėjų monologai, nuobodoki pasamprotavimai (ypač Kepasos, 39–42, 45–46 p.). Šie eilėraščiai prideda papildomų atspalvių veikėjų portretams, tačiau tai, mano galva, knygai nesuteikia vientisumo, kaip tik ardo ją į atskiras dalis. „Trijų veidų bruožai manajame“ virsta atskirais veidais. Pripažinkime, trys chaotiškai susipynę skirtingų spalvų siūlai atrodo kur kas įdomiau nei trys tiesios linijos su atsitiktiniais susidūrimais. 

Kai kurie eilėraščiai, regis, savo turiniu menkai susiję su knyga. Vienintelis juos jungiantis dalykas yra pavadinimai. Pavyzdžiui, „Denizė apie raudonus pasivaikščiojimus“, „Kepasa iškristalizuoja ego“, „Kepasa apie azartinius žaidimus“ arba „Arielis Pikaras perbraižo Lokio žvaigždyną“ – ar ištrynus veikėjų vardus iš pavadinimų šie eilėraščiai negalėtų įsilieti į kokį kitą N. Cibulsko rinkinį? Manau, kad galėtų. Ar jie reikšmingai papildo „Mėlynų valandų viešbučio“ sumanymą? Vargu. Tai veikia ir kita kryptimi – rinkinyje „Epoche“ esančio eilėraščio „Botanikas“ pavadinimą pakeitus į „Arielis Pikaras apie augalus“, jį būtų galima laisvai dėti į „Mėlynų valandų viešbutį“. Tad eilėraščių priklausymas knygos visumai yra gan reliatyvus.

Kaip minėjau, trys siūlai retsykiais klojasi vienas ant kito, vis bandoma pakurstyti smalsumo ugnį (veikėjai vėl vienas kitą aplanko sapnuose, pvz., eil. „Denizė pradingsta“), tačiau ši jau užgesusi. Pagrindinė problema su monologiškais knygos tekstais: kad būtų įdomu, skaitytojui turi rūpėti at­skiros veikėjų linijos ir asmenybės išskirtinumas. Tam, kad tai įvyktų, reikia bent šiek tiek intrigos, tiktų net ir pigoki telenovelių triukai, leidžiantys tikėti, kad skaitymas kažkur nuves, kas nors išaiškės ar nutiks. Būtent todėl knygą iki pusės skaityti malonu (žinoma, iš esmės tai yra skaitytojo klausimas, bet tam tikra prasme visos literatūros problemos yra skaitytojų klausimas...). Pabaigoje bandoma paskubomis ieškoti jungčių, bet jau vėloka, rinkinio siūlė per daug iširusi.

Atskirai reikia paminėti N. Cibulsko rinkiniui būdingą kalbos manieringumą ir pretenzingumą, skatinantį imtis originalių, sunkiai iššifruojamų meninės raiškos priemonių, turbūt suprantamų tik ištikimiausiems poeto gerbėjams: „sausas sproginėjančias žvaigždes gersiu / kol pilvo ertmė išsipūs nauja galaktika“ (37 p.), „paveikslo dangumi / šliaužia anglies vaivorykštė // pernakt ji suvarvės / į našlaičių burnas // visa ką iškankino šviesa / liks užvertose šachtose“ (43 p.). Tą patį yra pastebėjęs net atsinaujinimą skelbiantis M. Balakauskas: „Tiesa, kartais toks laisvasis nardymas neleidžia suprasti, ką autorius norėjo pasakyti.“ Ir cituoja: „nesuskaičiuojamų koridorių trachėjomis / kasdien slenka naivus pudruotas masalas / veda tave pirmyn“ (64 p.). Tokių atvejų galima rasti ir ankstesnėse N. Cibulsko knygose: „esi prieškambaris jų įsikraustymo išvakarėse“ („Veneros“, 2019, 13 p.), „pilkojo genio kaukolėj gyvenu“ („Epoche“, 2022, 39 p.). Kai kurie naujausio rinkinio eilėraščiai irgi turi šią savybę. Tokia eilėraščių kalba papildo autoriaus sumanymą, prisideda prie kuriamo pasaulio siurrealistiškumo, o ja kalbantys veikėjai atrodo nutolę nuo mums pažįstamų žmonių. Tačiau kyla klausimas, ar nėra taip, kad toks meniškumas yra savitikslis, atlieka tik dekoratyvinę funkciją ir nelabai kur nuveda? 

„Mėlynų valandų viešbučiui“ skirtas skaitytojos Ilonos komentaras socialiniame tinkle „Goodreads“ gerai apibendrina vieną iš N. Cibulsko poezijos traukos taškų: „Nieko nesupratau, bet buvo gražu.“ Autoriaus kūryboje skaitymo malonumą kartais suteikia poetiški žodžių deriniai, jų konotacijų sąveikos, o ne racionaliai interpretuojamos reikšmės. Taip yra ir „Mėlynų valandų viešbutyje“. Dar 2014 m. Virginija Kulvinskaitė rašė, kad N. Cibulsko poezijos skaitymas „primena žiūrėjimą pro gražiomis vietovėmis greitai važiuojančio automobilio langą: vaizdai keičia vienas kitą, kol nesiliaujantis betikslis mirgėjimas pradeda varginti ir kelti nuobodulį“ („Naujasis Židinys–Aidai“, 2014, Nr. 4, 43 p.). Neapibrėžtą lyrinį subjektą pakeitė veikėjai, neliko atvirų asmeniškumų, pasikeitė žodynas ir įvaizdžiai (pavyzdžiui, kovarnį pakeitė kanarėlės), atsirado M. Balakausko pastebėtų magiškojo rea­lizmo bruožų, tačiau poetinės figūros, pasikliovimas jomis ir kai kurios formulės išliko. Autorius ir toliau atpažįstamas. Tad jeigu eilėraščius ar pavienes eilutes galima dėlioti iš naujausios knygos į ankstesnes ir iš ankstesnių į naujausią, galbūt nuo ankstesnės kūrybos nutolstama ne taip jau toli, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

N. Cibulsko užmojis tikrai yra pagirtinas ir įdomus, savo sumanymu rinkinys skiriasi nuo 2025-aisiais pasirodžiusių poezijos knygų, iš dalies jis kitoks ir paties autoriaus kūrybos kontekste. Atrodytų, kad išskirtinumo turėtų suteikti ir tiršta, meniška eilėraščių kalba, tačiau nesuteikia – autoriaus balsas per daug nepakito (M. Balakausko aptarta kaita iki galo taip ir neįvyksta, tai labiau kaitos iliuzija), poetika primena ankstesnes jo knygas. Be to, ir tikrovę vaizduojantys poetai moka rašyti meniškai, tačiau nesukurdami savitiksliškumo įspūdžio (kad ir „Viešbučio“ redaktorius Marius Burokas savo knygoje „Seismografas“). Taigi nemanau, kad knygos idėja tobulai išpildyta. Pirmoji rinkinio pusė nuteikia paslaptingam siužetui, veiksmui, santykiams ir įtampai, bet paskui prasideda nuobodesni veikėjų samprotavimai, gilinamasi į kiekvieną jų atskirai. Ilgiau skaitant „Mėlynų valandų viešbutis“ po truputį virsta moteliu.