Mantas Gimžauskas, „Revoliucija“, V.: „Kitos knygos“, 2026

 

Mantas Gimžauskas-Šamanas sugrįžta – tik šį sykį ne kaip ateivio išgalvotas personažas ir poezijos rinktinės „Šamanas™“ (2007) lyrinis subjektas, ne kaip bičiulių ar su juo prasilenkusiųjų atmintyje gyvenantis ir beveik mitais apipintas veikėjas, bet kaip dėmesio vertas autorius tekstų, kurie vieni, be papildomo biografinio ar mitologinio fono, gaubusio M. Gimžauską kaip figūrą, gali nemažai papasakoti apie XX a. pabaigos – XXI a. pradžios Lietuvos gyvenimą, atskleisti tos epochos skurdą ir ritualus, leisti dar kartą išgyventi nevaržomo siausmo, žaidimų ir beprotybės laiką, kuriuo klojosi šiandieninės mūsų literatūros pamatai. Šiuo požiūriu M. Gimžausko, per savo trumpą gyvenimą taip ir nespėjusio išleisti knygos, figūra – ir dėkinga, ir svarbi. Todėl noriu pasidžiaugti, kad leidykla „Kitos knygos“ ėmėsi sunkios, bet prasmingos užduoties dar sykį – šįsyk jau iš laiko distancijos – pristatyti skaitytojams šio poeto kūrybos visumą.

Tam laikas ypač dėkingas – šiemet minime penkiasdešimtąsias M. Gimžausko gimimo metines, kitąmet sueis dvidešimt metų nuo tragiško gaisro, nusinešusio autoriaus gyvybę, tiek pat sukaks pirmajai oficialiai poezijos rinktinei, kurią, kaip ir naująją, pavadintą „Revoliucija“, sudarė M. Gimžausko bičiulis ir atminimo sergėtojas Tomas S. Butkus. Tačiau jokiu būdu nereikėtų naujos rinktinės suvokti kaip dar vieno memorialo anksti išėjusiam poetui. Ji reikalinga ne tik permąstant M. Gimžausko kūrybą, jos reikia ir tiems, kurie Šamaną jau šiais laikais atrado ir kaip legendą, ir kaip skaudžiai aktualų, dabarties problemas įžodinantį balsą.

Akivaizdu, kad šis žingsnis (išleisti naują rinktinę) buvo neišvengiamas ir todėl, kad pirmoji rinktinė buvo ekstravagantiška ir kiek įžūli – ja mėginta atspindėti įvairialypę poeto asmenybę, ironišką santykį su literatūros institucijomis (pirmoji autoriaus savilaidos knyga buvo balti surišti lapai su pridėtu tušinuku), platų ir įvairų poetinį pasaulį, kuriame tilpo viskas – inkų ir actekų civilizacijos, psichodelinė revoliucija, antiglobalistinės pažiūros, bergždžia kasdienybė ir kita. Joje ryškėjo ir generacijos noras turėti savo folk­lorą, ir, rodos, sudarytojo, pasinaudojusio suteikta absoliučia laisve dizaino ir maketo sprendimams (taip nurodoma viename iš rinktinėje spausdinamų Manto el. laiškų), ambicijos tapti knygos bendraautoriu. Knyga tarsi organiškai papildė (ir pati kūrė) M. Gimžausko-Šamano mitą, prie kurio prisidėjo ne tik paties poeto puoselėtas įvaizdis, alter ego, bet ir tragiška mirtis, kai gaisro metu liepsnos, sunaikinusios viską, aplenkė stalčių su rankraščiais ir kompiuterio diską, išsaugojusį Manto tekstus. Gal per stipriai pasakysiu, bet M. Gimžausko-Šamano kūrybinis palikimas buvo tapęs jo gyvenimą ir įvaizdį gaubusios mitologijos įkaitu. Naujoji „Revoliucija“, kurios viršelyje panaudota Vaidoto Digimo fotografija (kadras iš režisieriaus Igno Miškinio filmo „Sfumato“, 2001), rodos, stengiasi spręsti šią problemą.

Knygos minimalistinis dizainas, monochrominis koloritas, saikingai paįvairintas autoriaus fotografijomis, neužgožia tekstų, išdėstytų chronologine tvarka ir, siekiant išlaikyti kuo daugiau originalo dvasios, tik minimaliai koreguotų. Tad šį kartą galime matyti tikslų, konceptualų kūrybinį kelią, atskleidžiantį poe­tinės sferos punktyrą, išlaisvintą nuo naratyvų, kuriuos nesąmoningai primetė poeto bičiuliai ir draugai. (Tiesa, dėl netyčinių tekstų datavimo klaidų M. Gimžauskas vis tiek pasirodo kaip pranašas – Mohamadui Attai ir Alinai Lebedevai skirti tekstai datuoti 2001 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, nors, atsižvelgiant į jų turinį, galėjo būti parašyti tik po rugsėjo 11-osios įvykių.) Beje, mane labai nudžiugino literatūrologės Neringos Butnoriūtės parašytas knygos įvadas, kuriame M. Gim­žauskas grąžinamas į realybę, o jo kūryba ir išskirtinumas pristatomas platesniuose kontekstuose. 

Antras dalykas, kodėl svarbu naujai pristatyti M. Gimžausko kūrybą – atsiradusi laiko distancija. Ji suteikia galimybę permąstyti neįtikėtiną jo kūrybos reikšmės pokytį. Nors ir vertinami, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios Lietuvoje M. Gimžausko tekstai atrodė pernelyg nenuolankūs, keisti, haliucinuojantys, neturintys perspektyvų pralaužti poetinės konjunktūros ledų. Socialinis ir politinis jo tekstų užtaisas, kuris ypač krinta į akis dabar, tuo metu atrodė pavojingai naujoviškas, netgi nesuprantamas. Galvojant apie tai, lengva daryti prielaidą, kad M. Gimžauskas buvo jautrus aplinkai žmogus, atidžiai stebėjęs ir reflektavęs visuomenėje vykstančius procesus, tuomet ne visiems pastebimus. Autoriaus gebėjimas užčiuopti visuomenės nervą ir dėmesį atkreipti į vos pradedančius vystytis reiškinius, tokius kaip vartotojiškumas ir globalizmas, tarsi suteikė galimybę jo poezijai peržengti laiką, nes jo tekstus šiandien skaitome kaip itin dabartiškus ir net atliepiančius aktualias temas. 

Šiandien, prabėgus daugeliui metų, išryškėja ir Šamano kaip epochos liudytojo reikšmė – naujoji „Revoliucija“ tą labai gerai parodo. Laikotarpis, pažymėtas seno pasaulio griūties, buvo persmelktas ekonominio ir socialinio chaoso, tačiau dar nesusikūrusi nauja tvarka paradoksaliai dovanojo visišką laisvę. Tai atsispindėjo ir literatūriniame pasaulyje: smuko rašytojo profesijos prestižas, kūrėsi naujas kanonas, greta lankstymosi seniems autoritetams egzistavo nuojauta, kad viską galima pradėti iš naujo. Nors epochos atspindžių rasime ir kitų tos pačios kartos autorių tekstuose, M. Gimžausko kūryboje itin akivaizdus priešinimasis perdėtam poetiniam patosui ir beprasmiam lyrizmui, eksperimentavimas ir ironija, nukreipta į vadovėlinį patriotizmą, moralizmą ir vyraujantį davatkizmą. 

Į rinktinę pateko apie 100 geriausių autoriaus tekstų, rašytų 1993–2006 m. Dalis jų publikuoti kultūrinėje spaudoje, dalis atkeliavo iš pirmosios rinktinės. Nugulę į vieną knygą ir pateikti chronologiškai, jie atspindi autoriaus kaip kūrėjo raidą ir išryškėja kaip organiška visuma, taikliai nusakoma „Revoliucijos“ pavadinimo, kuriame maišto, nonkonformizmo, noro išjudinti nusistovėjusius įsitikinimus ir puoselėti vidinę laisvę dvasia susijungia su kūrėjo mitologijos kuriama įtampa. Pavadinimo reikšmė apima ir M. Gimžausko kūrybos socialumą, nepasitenkinimą plintančiu globalizmu, tuo metu dar netapatinamu su Vakarais, ir net posąjūdinę depresiją. Tai puiki etiketė M. Gimžausko kūrybiniam palikimui, ypač turint galvoje, kad jame esama ir ironijos krislo, kuris visada būdavo girdimas Šamanui aukštinant Che, Mao, Fidelį ir kitus populiarius revoliucinius personažus. Todėl sudarytojų noras chronologinėje tvarkoje rasti „ne tik natūralią Manto eilėraščių masyvo chronologiją, bet ir pačią revoliucijos anatomiją, keturis jos etapus“ (17 p.) atrodo šiek tiek pritemptai. Kaip ir ankstesnės rinktinės atveju, tai, rodos, labiau atspindi sudarytojų lūkestį nei paties kūrėjo viziją. Todėl perspektyviau į rinktinę žvelgti pirmu siūlomu būdu – kaip į autoriaus palikimą, kurio chronologija atspindinti tiek autoriaus gyvenimo, tiek valstybės raidos etapus. 

Rinktinę sudaro keturios dalys („Šiaurė“, „Rytai“, „Pietūs“, „Vakarai“), kurios siejamos su poeto gyvenimo etapais: gyvenimu Kupiškyje (Lietuvos šiaurėje), vizionierišku Hitlerio pasirodymu Rytuose, persikėlimu į Vilnių (Lietuvos pietus) ir Vakarų įtaka, paveikusia poetinį pasaulėvaizdį ne tik senųjų inkų ir actekų civilizacijų ženklais, bet ir Vakaruose vykusios psichodelinės revoliucijos bei popkultūros elementais. 

Pirmame skyriuje („Šiaurė“) nugulė ankstyvieji autoriaus tekstai, rašyti gimtajame Kupiškyje. Čia dar nėra tokių ryškių, su M. Gimžausku kaip autoriumi siejamų vaizdinių. Tekstai, palyginti su vėlesne kūryba, paprastesni, tačiau juose jau brėžiama jo, kaip poeto, misija. Pirmasis skyriaus eilėraštis iš dalies pagrindžia rinktinės pavadinimą, kartu patvirtina ir Šamano šamaniškumą – lyrinis subjektas pranašiškai fiksuoja senojo pasaulio pabaigą („ar tai dar ne revoliucija? nežinau bet tai tikriausiai tiesiog pabaiga“, 21 p.), atliepiančią 1991-ųjų, Nepriklausomybės priešaušrio, nuotaikas. Pranašo-šamano vaizdinį nuosekliai papildo antras knygos tekstas „Gimtinės aplankymas“, iš kurio būtent ir kyla Šamano vaizdinys, vėliau tapsiantis M. Gimžausko literatūriniu alter ego. Šiame skyriuje vaizduojamas pasaulis atskleidžiamas kietos, šaltos materijos vaizdiniais (akmenys, metalas, geležis), fiksuojamas slegiantis jo ribotumas („mes visi grįšime į sintetinius kambarius / kad galėtume dusti geltonoj šilumoj / mes būsime taip toli vienas nuo kito“, 24 p.), paliečiamos netvarkos ir vienišumo temos („graudžiai ošia pakelės / žinok visur tu svetimas“, 23 p.). Greta ekspresionizmui artimos laikmečio nuotaikų fiksacijos M. Gimžausko tekstuose esti ir virš materijos pakibusi dieviškumo, vienybės pajauta. Literatūriniame kontekste tai galime sieti su šamanybe, o biografiškai – su seneliu vargonininku, dėl kurio Mantas nemažą vaikystės dalį praleido bažnyčioje. 

Antrame skyriuje („Rytai“) matome atsitraukimą nuo asmeninės patirties, posūkį link ideologijų kritikos (eilėraščių cikle „Naujas Hitleris“ konstatuojama: „ir mes gyvenam nors naujas hitleris / vėl gimė“, 50 p.), socialinių temų (tuo metu tai buvo neįprastas žingsnis). Keičiasi ir kalbėjimo registrai: eilėraštis kaip kreipinys, kalbama „mes“ vardu, lyrinis subjektas nesirodo, tik vardija, prabyla prisidengęs šunų kaukėmis. Įsimintinas eilėraščių ciklas „Šuns giesmės“. Čia ironiškai kalbama apie lemtį, prisitaikymą ir neveiksnumą, paliečiamos laisvės, socialinės lygybės temos. Šunų balsais ironiškai išsakoma ir antropoceno kritika. Eilėraščių cikle „Mirties kambariai ir gyvenimo pievos“ apmąstomos gyvenimo myriop ir religijos kaip netikro pažado temos. Šiame skyriuje žmogus pasirodo kaip ideologijų, racionalumo, susikurtų ir primestų taisyklių įkaitas. Šiandienos perspektyvoje šiuos eilėraščius galime perskaityti kaip kvietimą ugdyti kritiškumą aplinkai, perprasti galios mechanizmus ir išjudinti žmogiškųjų dievų sukonstruotus stabus. Ir prisiminti, kad esame tik gamtos dalis, trumpai sušmėžuojanti amžinybėje. Šiame skyriuje girdime jau susiformavusio, savo poetinę kryptį pasirinkusio poe­to balsą, tai įrodo ir čia iškylančios socialinės, politinės temos, plėtojamos tolesnėje autoriaus kūryboje.

Į skyrių „Pietūs“ nugulę 1995–1999 m. rašyti tekstai išsiskiria eklektiškumu, imama išnaudoti ir vizua­linį teksto lygmenį (konkrečiosios ir vizualiosios poezijos atvejai, tekste iš tarpų piešiami dūmai, papildantys eilėraščio turinį). M. Gimžauskas čia pasirodo ne tik kaip individualus, bet ir kolektyvinis kūrėjas. Kolektyvinio epo „Šiaurės Afrika“ fragmente poetinis pasaulis konstruojamas iš tautai šventų įvaizdžių: himno, vėliavos spalvų, peizažo. Tačiau lengvabūdiškas žaidimo paviršius slepia nepatogias, net tragiškas temas. Pirmasis epo eilėraštis „Suahilidada“ remiasi dadaistinės kūrybos principais. Eilėraščio pagrindas – dekonstruota „Tautiška giesmė“, kurios tekstas redukuojamas iki pabirų žodžių, skiemenų, priebalsių, tačiau vis dar atpažįstamas. Paskutinė giesmės eilutė „vienybė težydi“ pakeičiama „TUTSIHITUŽYDI“. Taip į himno kontekstą atkeliauja Afrikos gentys (tutsiai ir hutai), pasaulyje plačiai pagarsėjusios po 1994 m. Ruandos genocido, kurio metu hutų ekstremistai išžudė 0,5–1 mln. tutsių. Toks konteksto įvardijimas dadaistiškam žaidimui-pokštui suteikia gilų filosofinį turinį – genocido kontekste lietuviškas žodis „žydi“ suskamba kaip „žydas“. Tekste paliečiamos kolonializmo, žmonių žiaurumo, pateisinimo ideologijos, visuomenės ir bendro tautų gyvenimo temos. 

Dvigubo dugno žaidimas būdingas daugeliui M. Gimžausko tekstų. Pavyzdžiui, ironiškame eilėraštyje „Tošnuvos respublika“ nusitaikoma į idealizuotą lietuviškos egzistencijos mitą ir tautinį susireikšminimą (didžiadvasiškumas, poetų ir didvyrių kraštas), kuriam kaip kontrastas priešinama skurdi ir purvina realybė: „čia negalima keiktis / nes čia mano tėvynė / bet blet kaip bloga / [...] dešinioji dievo ranka / kokioj nors myžaluotoj kavinėj / neįpils man alaus / arba pils / tiesiai į snukį“ (89 p.). Į kritikos akiratį patenka ir pats menas. 98-ajame puslapyje nugula čekis (frag­mentas iš „Čekių eilėraščių“), tai vieno apsipirkimo Antakalnyje dokumentacija, vartojimo kultūros ženklas, o kartu ir buvimo joje faktas. Toks savotiškas egodokumentas, nugulęs poezijos knygoje, kviečia pamąstyti, ar viskas, ką įdedame į eilėraščių knygą, tampa eilėraščiu, ir kelia kitus su poezijos žanru susijusius klausimus. Šioje kūrybinio kelio raidoje matome, kaip įsijaučiama į žaidimo atmosferą. Socialinė ir ideologinė kritika išsakoma, tarsi kuriant alternatyvią ir žaidybišką tikrovę, bet per ją geriausiai atsiskleidžia absurdiška racionalaus pasaulio logika.

Skyriuje „Vakarai“ pristatomi vėlyvojo, brandžiausio M. Gimžausko kūrybos etapo tekstai (nemažai jų tapę, sakyčiau, kultiniais), kuriuose poetinis kalbėjimas išlaisvinamas, į tekstus plūsta sapniški vaizdiniai: „jie pripučia / didelius tamprius ir spalvotus / aš iš visų / miesto kampų / ir dangus pasidaro / nematomas“ (101 p.); „dervišai skafandruose / prieblandos arbatos“ (p. 102); „elektroniniai vabzdžiai / dedasi akvalangus“ (103 p.). Skyriaus poetika „plaukianti“, psichodeline logika ji primena siurrealistų automatinį rašymą. Šiame poetiniame pasaulyje įkvėpimo šaltiniu tampa garsūs kontrkultūrininkai: Alina Lebedeva, Che Guevara, Muhamadas Atta. Poetinė laisvė suteikia galimybę psichodeliškai permąstyti lietuvių kultūrą: poemose „Acid is Sweet“ ir „Antigravitacinė Voruta“ atsiribojama nuo sentimentalios poetikos, kuriama alternatyvi, karnavališka tikrovė, kurioje vietos atsiranda legendomis apipintiems kovotojams su neteisybe Tadui Blindai ir Robinui Hudui, popkultūros veikėjams, realybės artefaktams (CD, el. laiškams, kompiuteriniams žaidimams), į legendinę Vorutos pilį suguža ne tik raganos, bet ir ateiviai. 

Tai žaismingas Šamano atsakas į lietuvių traumą dėl neturimo nacionalinio epo, o toks pasaulio apvertimas suteikia galimybę kalbėti apie rimtas ir socialiai jautrias temas. Kartu jis sukuria tam tikrą nuotolį, kuris leidžia į visą tai pažiūrėti objektyviau, įsivertinti būklę, ypač atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Šie eilėraščiai sukurti epochoje, kai lietuviai dar tik kūrė savo nacionalinį kanoną, ir gali būti suprantami kaip alternatyva tuo metu vyravusiai Sigito Gedos mitopoetikai. Per kūrybą-pokštą atsirandantis nuotolis leidžia fiksuoti dar tik pradedančią kurtis vartotojišką visuomenę (eil. „Humanum ėst“, „Zoologijos sode“), o kalbėjimas, papildytas kompiuterine programavimo kalba, tikrovei suteikia virtualią dimensiją. Kūryba tampa priemone reflektuoti ir perkurti, taip pat atspindėti dabartį. 

„Revoliucija“, nors vizualiai asketiška, skaitytojui dovanoja spalvingą kelionę po M. Gimžausko-Šamano poetinį pasaulėvaizdį. Knygoje pateikiamas geriausiai vertinamais ir daugiausia reflektuojamais tekstais kiek praplėstas autoriaus palikimas, o tai suteikia galimybę susidaryti tikslesnį vaizdą. Keliaujant chronologiškai pateiktų tekstų masyvu, skleidžiasi organiškas poetinis pasaulis, kuriame autoriaus kūryba pasirodo ne kaip impulsyvus, psichodelinis sapnas, bet kaip apgalvota ir racionaliai plėtojama visuma, turinti aiškią kryptį ir pasibaigianti legendinėmis poe­momis, kuriose susisieja autoriui svarbios temos ir vaizdiniai. Kartu tai solidus autoriaus palikimo įamžinimas.