LNDT balandį įvyko spektaklio „Fossilia“ premjera. Spektaklis sulaukė didelio dėmesio ir prieštaringų atsiliepimų, nes pastatytas pagal garsią Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Pačios režisierės Eglės Švedkauskaitės parašyta pjesė nuo knygos yra nutolusi tarsi į priešingą pusę – į mūsų laikus. 

Spausdiname ištrauką, kuri prasideda ir baigiasi D. Grinkevičiūtės tekstu; Rasa – muziejaus darbuotoja, Darius – vidutinio amžiaus vyras, mirusios Tetos (D. G.) sūnėnas, Vitalija – jo žmona. 

 

Spektaklio „Fossilia“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Kiekvienas skęsta savo atsiminimuose. Aš apie viską galiu galvoti: apie namus, gimnaziją, tėtę, drauges, mokytojus, Palangą, jūrą. Laimingos vaikystės vaizdai tarsi filmas slenka mano atmintyje. Tik galvoti apie teatrą negaliu. Užtenka prisiminti raudono pliušo uždangą, orkestrą, pirmus „Traviatos“ garsus ir kažkas suspaudžia gerklę, gniaužia krūtinę. Man rodos – aš netenku sąmonės. Traukiu skudurus ant galvos ir sūrios ašaros pradeda byrėti iš akių. „To nebuvo, to nebuvo, – kartoju, negalėdama susivokti, ar tai buvo, ar tai tik sapnas, mano haliucinacija. Vaizduotė nusilpus, protas lyg po kontūzijos. – Ne, greičiausiai aš klystu, tai mano vaizduotės padarinys, to nebuvo.“ 

Per daug aštrus alkio skausmas viduriuose, per daug realus ir klaikus šis baisus pastatas – kalėjimas, tvirtovė niūrioj, ledynų sukaustytoj tundroj, per daug gilios žaizdos petyje nuo vežimo kilpos. 

Bijau aštrių minčių, kai praeities vaizdai kyla mano atmintyje, jos skaudesnės už karštos geležies svilinimą, jos mane draskyte drasko. Bet jos padarė ir gerą darbą. Uždegė manyje pašėlišką norą gyventi, perkentėti viską, kovoti ir nors ir šimtą kartų daugiau reiktų ištverti: gyventi, gyventi, gyventi, grįžti, po velnių, į gyvenimą.

 

RASA: Jūs atėjot.

DARIUS: Taip.

RASA: Aš kažkaip žinojau, kad jūs ateisit.

DARIUS: Tikrai? Kaip žinojot? Šifruojat ne tik rankraščius, bet ir mintis? 

Jūs visą laiką praleidžiat šitoj belangėj? 

RASA: Na, čia saugykla. Saugyklos dažniausiai būna rūsiuose. 

DARIUS: Nesijaučiat kaip kalėjime? 

RASA: Kitam kabinete yra langelis. Ten, kur mano darbo stalas. Matosi toks lopinėlis dangaus ir sodo. Visai pakanka. O šiaip kai kurie neturi ir tiek. 

DARIUS: Mano teta, pavyzdžiui, ar ne?

RASA: Jūsų teta, pavyzdžiui... Ką jūs turit omeny?

DARIUS: Nieko.

RASA: Išlindo saulė. Mes galime išeiti į sodelį, jeigu norit.

DARIUS: Galim. 

RASA: Kiek jums metų toje nuotraukoje?

DARIUS: Septyneri.

RASA: O ten dar Sibire?

DARIUS: Sibire.

RASA: O jūs bendravote su savo teta?

DARIUS: Nedaug. Iš tikrųjų aš ją gyvai mačiau turbūt tik kelis kartus. Laidotuvėse nebuvau.

RASA: O kaip jūs ją prisimenat? Kokia ji buvo?

DARIUS: Jūs norit paklausti, kaip aš ją prisimenu, ar kokia ji buvo? Čia visiškai skirtingi dalykai. 

RASA: Iš tiesų. Kaip jūs ją prisimenat? 

DARIUS: Kaip tabako kvapą. Po jos likdavo tabako kvapas. Ir tėvas atidarydavo langus. Jam būdavo sunku kvėpuoti, jei oras ne visiškai tyras. Mūsų namuose niekas nerūkė. Aš kai pradėjau rūkyti su draugais po pamokų, eidavau į dailės reikmenų parduotuvę šalia mokyklos, kad rūbai prisigertų terpentino. Tėvas klausdavo, kada parodysiu savo paveikslus. Tikriausiai viską suprato. Bet nieko nesakė. 

RASA: O koks buvo jos balsas? 

DARIUS: Žemas. Daug kosėjo. Mirė gi nuo vėžio. 

RASA: Bet kokie paradoksai, ar ne? Pati kovojo, kad įstatymas uždraustų rūkyti tarnybinėse patalpose, o... Bet jūs pasakokit, aš jus pertraukiau?

DARIUS: Buvo vidutinio ūgio. Švelnių veido bruožų. Tokios pačios akys kaip tėvo. 

RASA: Tose akyse susipynę kažkas tokio valingo ir labai minkšto. 

DARIUS: Jūs tikriausiai peržiūrėjot visas jos nuotraukas, kokios tik yra? 

RASA: Ne, tikriausiai...

DARIUS: Jūs ieškot ko nors ypatingo?

RASA: Ne, nebūtinai. 

DARIUS: Tikrai? Nenorit išgirsti kokios nors pikantiškos detalės?

RASA: Jeigu tokia iš tikrųjų buvo. 

DARIUS: Mūsų namuose ji buvo gal kokius tris kartus. 

RASA: Man atrodo įdomu, kodėl jie nepalaikė artimų ryšių. Nors tiek visko kartu išgyveno. Tai man pasirodė keista. Aš tik darau prielaidas, bet tai jaučiasi iš jos teksto. 

DARIUS: Žmonės, kurie nieko panašaus nepatyrė, įsivaizduoja, kad kančia suartina. Kad žmonės apsikabina ir verkia kartu mirties akivaizdoj. Taip, šitoj knygoj, tiksliau, šituose popierėliuose yra toks epizodas. 

RASA: O jūs neskaitėt jų bylų?

DARIUS: Bylų? 

RASA: Archyvuose juk yra jų bylos, turėtų būti. Jums, kaip sūnui, neturėtų būti sunku jas gauti.

DARIUS: O kam? 

RASA: Galbūt ten yra atsakymas, kodėl jie buvo nutolę.

DARIUS: Paaiškinkit man, kas čia? Jūs visiškai niekuo su ja nesusijusi, jūs mums ne giminė, bet jums taip įdomu, o man – ne. Aš turbūt esu blogas palikuonis. Bet taip jau yra, jums įdomu eiti į archyvą, kasti stik­lainius iš žemės, šifruoti susiliejusius mano tetos žodžius. Jeigu jums tai teikia malonumą, jūs susiraskit tas bylas. Aš nemėgstu kasinėti daržų. Nenoriu, jog šitas rankraštis būtų išspausdintas.

RASA: Kodėl?

DARIUS: Manau, kad ir mano tėvas nenorėtų. 

RASA: Aš nesuprantu, kodėl jums taip atrodo. 

DARIUS: Aš nenoriu, kad mano pavardė, mano kilmė, mano gimimo vieta ar dar velnias žino kas taptų svarbu žmonėms, kurie niekaip nesusiję su mūsų šeima. Yra daug pasakojimų apie Sibirą, tremtį, apie kančias ir mirtį, kuriuos užrašė visa tai patyrę žmonės, jie užrašė ir išspausdino, jie dalyvavo, kai apie tai buvo kalbama. Nebėra nė vieno gyvo šitų užrašų veikėjo. Tas popierius penkiasdešimt metų prabuvo po žeme ir galbūt ne šiaip sau – galbūt tam, kad ten ir pasiliktų. Mes visi viską jau žinome, gedulas baigėsi, o jei nesibaigė, galbūt jau laikas jį pabaigti. 

RASA: Bet jūs suprantat, kad šitas pasakojimas nėra tik apie jūsų tėvą ar tetą, ar jūsų senelius, tai yra pasakojimas apie mūsų visų kančią, mūsų visų skausmą, kuris vis dar kažkur ten yra, jis neišnyko...

DARIUS: Kur jums skauda? Kurioj vietoj jums skauda dėl to, kas atsitiko praeitame amžiuje mūsų šeimai? 

RASA: Aš suprantu, kad skamba patosiškai, bet šitas pasakojimas yra parašytas taip, kaip joks kitas iki šiol. Jis asmeniškas, jis įtraukiantis.

DARIUS: Tai yra mergaitės dienoraštis. Tai nėra objektyvi tiesa. 

RASA: Čia ne tiesos klausimas, jis tiesiog veikia. Aš negalėdavau skaityti ilgiau nei dešimt minučių, turėdavau sustoti. Man imdavo skaudėti galvą, grieždavau dantim, galvodavau, kaip tai įmanoma, kaip  t a i  galėjo būti  į m a n o m a. 

DARIUS: Hipsteriai, kurie paims šitą knygą į rankas, vis tiek galvos, kad tai pasaka. Fikcija. Kad viskas sutirštinta, kad taip negalėjo būti. O juk buvo ir tai buvo mano šeima. Tai buvo mano tėvo nušalę pirštai ir badu numarintas mano senelis.

RASA: Ir jūs atsisakot, čia toks jūsų sprendimas?  

DARIUS: Jeigu man priklausytų teisės į šituos lapelius, du šimtus lapelių...

RASA: Du šimtai dvidešimt devyni. 

DARIUS: ...kurie susilietę su deguonimi greičiausiai išnyks, tuomet aš nuspręsčiau, kad jie ir liks šitame stiklainyje ir niekur daugiau.

 

/ / /

VITALIJA: Čia jūs. 

RASA: Čia aš.

Netrukdau?

VITALIJA: Ne, ne. 

RASA: Aš kažkaip užsinorėjau parūkyti.

VITALIJA: Oi, tai taip, tuoj, tuoj.

RASA: Ir ugnies, jei galima... Mm, stipri.

VITALIJA: Aha, bet kažkaip... įpratau. Dukra labai pyksta, kad rūkau. Medicinos sesuo, sako, visiškai tavęs nesuprantu. O jeigu pamato rūkančią, iš karto sako – tai kada laidotuvės? 

RASA: Labai atsiprašau. Tikrai. Atsiprašau, visiškai, čia ne dėl jūsų, tiesiog... O aš dažnai pro čia einu, bet jūsų nesu mačius.

VITALIJA: Aš čia nevaikštau. Tik šiandien. 

RASA: Atsiprašau. Jūsų vyro teta. Ji labai daug rūkė. Ir buvo daktarė. Bet rūkė be sustojimo. Ir gėrė labai daug kavos. Daktarė iš pašaukimo, rašytoja pagal įpročius. 

VITALIJA: Jūs labai daug apie ją žinot. 

RASA: Taip. Kai dirbau prie to rankraščio, buvau absoliučiai visa panirusi.

VITALIJA: O jūs kaip nors su ja susijusi?

RASA: O ką reiškia susijusi? Kad giminė? Čia svarbiausias ryšys? 

VITALIJA: Nebūtinai, tiesiog atrodo, kad jeigu natūraliai esi bent kiek susijęs, tada natūralu ir kastis giliau. 

RASA: Natūralu. Jūs jau perskaitėte tą rankraštį?

VITALIJA: Taip. Ir kažkaip pradėjau duoną kept. Niekada gyvenime nekepiau. Niekas namuose jos nevalgo. Išskyrus mane, nors aš niekad nemėgau.

RASA: Aš mėgstu duoną... O jūs rankraštyje atpažinot tuos žmones? Savo vyro tetą, tėvą? 

VITALIJA: Neatpažinau, nes aš jų nelabai ir pažinojau. Teta jau buvo mirusi, kai mes tuokėmės. O su jo tėvu kažkaip neatradom ryšio. Man atrodė, kad jis manęs nemėgsta.

RASA: Kodėl?

VITALIJA: Visada nekalbus. Ar gal tiesiog mums nebuvo apie ką kalbėtis. Vengdavau likti dviese su juo kambaryje.   

RASA: Bet jūs žinojot, kad jis buvo tremtinys?

VITALIJA: Taip, bet nepasakyčiau, kad man tai buvo labai svarbu. Biografinė detalė, ir tiek. Vyras paminėjo, kad pats gimė Sibire, bet kad jie greitai grįžo čia, į Kauną. Jis užaugo Kaune. Man jis buvo bernas iš Kauno. O paskui dar paaiškėjo, kad iš Žaliakalnio... Aš surūkysiu dar vieną. Jūs norit?

RASA: Taip... Nors ne. Man apsvaigo galva, aš trumpai pasėdėsiu.

VITALIJA: Dvi iš eilės – dukra iš viso išprotėtų. Jinai sveikuolė. Bėgioja ilgus atstumus. Net jei atvažiuoja vienai dienai, vis tiek eina bėgioti. Labai ištverminga. 

RASA: Užsispyrus.

VITALIJA: Ir kategoriška. Neleidžia man pirkti vandens plastikiniame buteliuke. Saugo vandenynus. Per Kalėdas padovanojo man gertuvę, bet aš ją vis kažkur palieku. Kai mes atėjom pas jus į muziejų, labai norėjau atsigerti ir paėmiau tą plastikinę stiklinę. Tai jos žvilgsnis buvo toks, kad...

RASA: Tas namas Žaliakalnyje, prie kurio iškasė rank­raštį. Jūs jame gyvenot? 

VITALIJA: Taip, kol vaikai buvo maži. 

RASA: Ir pardavėt svetimiems žmonėms?

VITALIJA: Taip. 

RASA: Jūs jį pardavinėjot kartu?

VITALIJA: Taip. O kodėl jūs klausiat?

RASA: Ar jūs jiems sakėt, kad namo rūsyje buvo kapas?

VITALIJA: Koks kapas?

RASA: Jūsų vyro močiutė buvo ten palaidota.

VITALIJA: Kaip?

RASA: Motina siūlė nuleisti ją į Nemuną. Kažkas sutiko palaidoti kaimo kapinėse. Kažkas siūlė palaidoti sode prie namo. Bet gegužės naktys per šviesios. Teta pati savo rankomis iškasė kapą namo rūsyje. Prie vandens skaitliuko. Kaltu ir kirviu laužė grindų betoną. Per dvi paras. Kad nepastebėtų iš lauko, pasišvietė žvake. Stengėsi iš visų jėgų, bet darbas į priekį judėjo lėtai.

 

Nepagalvojo Tėtė, kai statė namus, kaip sunku bus iškalti čia Mamytei kapą. <...> Jei kas lipa į antrą aukštą, darbą reikia tuojau nutraukti. Pagaliau betonas išlaužtas. Toliau molis. Antrą parą baigiu darbą. Prieš mane žiojėja duobė. Rytoj pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Tai štai kokia mano paskutinė dovana Tau, Mama… Su teta perpjaunam spintą, darom karstą. Durelės bus karsto dangtis. Švintant karstą nunešam ir nuleidžiam į duobę. Išklojam jį. Paskui reikia nešti Ją ten. Keletą kartų prieinu prie jos, bet man pakerta kojas, darosi silpna. To aš niekaip nepadarysiu. Tada ateina patikimas žmogus. Jis paima ją ant rankų ir išneša. Visą kitą savaitę naktimis nešioju iš rūsio betono gabalus ir molį. Pagaliau gaunu cemento ir vėl užlyginu grindis. Jokių kapo žymių nelieka. Patalpoje buvo vandentiekio skaitiklis. Jį tikrinęs žmogus ne kartą ten pastebėjo gėles, žvakę, bet niekam apie tai neprasitarė. Nežinomi kapai… Kiek jų buvo ir kiek jų dar tebėra Lietuvoj.