× Jūratė Visockaitė

Dabar jau ir Lietuvoje – ypač kine – paklausūs, madingi tapo negražūs aktoriai vyrai. LTSR teatre ir kine juk pirmavo gražuoliai. Na, gal kiek utriruoju... Bet iš tiesų spektaklyje „Girti“ jūs man tikote labiau nei tobulos išvaizdos Dainius Gavenonis. O trumpo metro filme apie du vienišius prie upės „Viskas gerai“ (neseniai rodytame per televiziją) jūsų duetą su Viktorija Kuodyte įsiminiau ilgam. Ar stodamas į aktorinį, jūs neabejojote dėl savo išvaizdos?

Ačiū. Na, kai buvau jaunas, dar turėjau šiokį tokį stereotipinį supratimą apie tobulumą ir grožį. Vėliau grožio bei tobulumo apibūdinimo ribos išsitrynė. Na... Net nežinau, kaip reaguoti. Iki šiol maniau, kad aš tobuliausias ir gražiausias...

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Esate epizodinių vaidmenų atlikėjas. Spektaklio metu esate toliau, grimerinėje, ar ilgiau pastovite užkulisyje stebėdamas pagrindinių vaidmenų atlikėjus? Ar tas „epizodiškumas“ scenoje paveikė jūsų gyvenimo būdą?

Pažiūrėti, kaip dirba kolegos, yra ir įdomu, ir sveika. Ir nesvarbu, kas tuomet dirba scenoje – pagrindiniai ar epizodiniai. Man regis, ši riba pastaruoju metu gerokai išsitrynusi. Angliškai yra toks posakis „paremiantis aktorius“. Manau, be gerų partnerių, joks pagrindinis aktorius nepasiektų savo olimpo. Gal teko matyti Arūno Matelio filmą apie dviratininkų lenktynes „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“?

Taip, epizodiškumas scenoje uždėjo nemenką atspaudą. Jaučiu, kad mano buvimas šiame pasaulyje taip pat labai epizodiškas, fragmentiškas.

Jūsų vaidmuo LNDT spektaklyje „Durys“ (žinoma, norvegų režisieriaus Jo Strømgreno dėka) – kūno plastikos, veido mimikos, išgalvotos kalbos mišinys – gausesnis, įsimintinesnis nei kurio nors didelio aktoriaus pagrindinis su krūva svarbaus teksto. Manau, dramos teatre plastika apskritai yra menkai išnaudojama. Ką prisimenate iš šio spektaklio kūrimo proceso?

„Durų“ procesą prisimenu kaip intensyvų, neprailgusį, jautrų. Gera buvo dirbti, nes režisierius buvo viską gerai sustygavęs ir civilizuotai suvaldęs. Didelė dovana dalyvauti ir stebėti tokią režisūrinę meistrystę. Prisimenu daug detalių, emocijų, sakinių nuotrupų: nuo ko pradėjome, kaip keitėsi intonacijos, kaip buvo išbandomas scenos skambesys – jei scena netinka (neskamba), ji keičiama kita paveikesne mizanscena, sąlyga ar emocija. Prisimenu pirmą bandymą uždainuoti akompanuojant puikiosioms Žygimantei ir Rimantei...

Naujame spektaklyje „Girti“ – kaip ir kiti aktoriai – vaidinate išgėrusį žmogų, kuriam jūra iki kelių. Jūsų pavyzdingas, tvarkingai apsirengęs šeimos tėvas Gustavas – drąsus, laisvas, jausmingas. Kažin koks jis bus, kai išblaivės? Dirbote su garsiu dramaturgu ir režisieriumi Iwanu Wyrypajewu – daug naujo sužinojote iš jo?

Gustavo drama ta, kad moteriai, su kuria gyvena, jis yra negražus, netobulas. Kažkas kitas, nepasiekiamas, uždraustas jai atrodo žavesnis. Vėliau Lora (akt. Nelė Savičenko) monologe paaiškina neištikimybės priežastis. Kaip susiklostys poros ateitis po šių girtų dramų, man taip pat dar yra atviras klausimas. Nežinau. Kiek kartų vaidinau, tiek kartų ir nesužinojau, koks bus Gustavo galutinis sprendimas. Ar jis tik ramina save? Ar tikrai žino, kad viskas liks kaip ir buvę? Tačiau „Girtuose“ alkoholis yra metafora, dėl kurios publika iš šalies ryškioje šviesoje pamato, kas yra apsvaigimas ir kategoriškų tiesų išsakymas.

Labiausiai repetuojant įstrigo I. Wyrypajewo religinis-filosofinis, nemistifikuotas požiūris į Dievą, artimas man pačiam.

Perskaičiau internete, kad Rokiškio liaudies teatre triumfuoja jūsų režisuotas Jevgenijaus Švarco „Drakonas-2“. Sveikinu. Manau, mėgėjų aktorių spektakliai miesteliuose – tai misija, už kurią ten dirbti važiuojančius profesionalus valstybė turėtų apdovanoti kryžiais ir kristoforais. Ar įmanoma kaip nors (pinigais, reklama) aktyvinti tokią veiklą tuštėjančioje Lietuvos provincijoje?

Rokiškis – mano gimtasis miestas, meilė yra amžina ir abipusė. Iš tiesų reikia skatinti ir apdovanoti tuose miesteliuose dirbančius mėgėjų kolektyvus, ypač mėgėjus aktorius, už jų smalsumą ir valią iškęsti nekasdienį darbą. O apdovanojant organizuoti jiems teatrinių įgūdžių tobulinimo programas, tęstines stovyklas. Tuomet toks teatras galėtų keisti meninį rūbą, augti. Manyčiau, ir profesionaliems režisieriams būtų galima sudaryti sąlygas kurti spektaklius su mėgėjais. Pavyzdžiui, atsiranda tam tikram laikui Rokiškyje ar kitame miestelyje toks Philippe’as Quesne’as ir pabando kitu kampu padirbėti su kultūros lauko bendruomene. Užtikrinu, pasaulis jiems visiems apsiverčia, praplatėja...

Perskaičiau ir apie jūsų sumanymą kurti spektaklį pagal Sigito Gedos eilėraščius. Ar jis visai žlugo? Gal dabar – ypač pasirodžius populiariai Rimanto Kmitos knygai apie S. Gedą – verta vėl ieškoti naujos pradžios, prieigos?

Remdamasis S. Gedos eilėraščiais esu sukūręs eskizą monospektakliui. Vėliau ir spektaklį, kuriame vaidino trys aktoriai. Bet tai įvyko pačiu netinkamiausiu laiku, per pandemiją. Mums pavyko jį parodyti 3 kartus. Tai buvo pernelyg ambicingas sumanymas su gremėzdiška scenografija, mažomis lėšomis bei juridiniais ištek­liais. Sunkiai pasidavė ir pats kūrybinis procesas, todėl kol kas, manau, naujos prieigos nereikia, nebent R. Kmitos knyga išties pakoreguos planus. Tačiau neatsisveikinu su S. Gedos tekstais: dabar kaip tik sukūrėme 50 min. trukmės poezijos ir muzikos dėlionę su džiazo muzikantais Pijumi Grude, Maksimu Leont­jevu, Liudu Vervečka, Antanu Jurkevičiumi ir Evaldu Mockumi. Mėginsim tai pakartoti, nes, manau, mums pavyko sukurti šį tą gražaus.

Rytis Saladžius – pagal individualią veiklą dirbantis aktorius, pelnęs Auksinį scenos kryžių už nepagrindinį vyro vaidmenį (spektaklis „Durys“, LNDT) ir nominacijoje „Aktorių ansamblis“ (spektaklis „Respub­lika“, rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT).