Dar tik prieš keletą metų išėjo, sakyčiau, kiek lengvapėdiška Margaritos Matulytės knyga apie aktorių Juozą Budraitį „Mano kinas“ (R. Paknio leidykla), o štai jau ir antras foliantas – Daivos Šabasevičienės „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Mūsų leidyklos tarpsta kaip tos Indonezijos salos.

Pirmojoje knygoje mėginta vien fragmentiškai, „prie kavos puodelio“ šlietis prie kino vaidmenų („Literatūra ir menas“, 2016, Nr. 1). Naujas patyrusios teatrologės darbas, pirmiausia, reabilituoja garsų aktorių, kaip pašnekovą. Pokalbius iš antrosios dalies praryji vienu ypu – štai ką reiškia pasiruošti–paklausti–išklausyti–užrašyti – tas pats, kaip ir talentingai portretą nutapyti. Be to, šis gyvas kontaktas tinkamai atskiedžia pirmąją, margą citatomis dalį, skaitant gerokai suragėjusią teatrinių vaidmenų analizę. Ją sudaro toli gražu ne vien D. Šabasevičienės, bet ir daugybės jos kolegų vertinimai. Jie net nusveria svarstykles, apeina autorę, susižavėję kalba vienas už kitą garsiau – tai natūralu, nes panašaus precedento – iš kino ekrano tiesiai į teatro sceną! – Lietuvoje nebuvo.

Skaitydama apie aktoriaus golgotą kuriant Solneso–Krepo vaidmenis (1980–2013), stiprias vertintojų refleksijas, kad atgaučiau kvapą, vis imdavau vartyti puslapius ir žiūrinėti nuotraukas, nes koncentruotis ir pačiai atsigręžti nebuvo lengva. Gal taip ir turėjo atsitikti, nes iš dalies atsiduri aktoriaus kailyje, pereini visą jo išskirtinį kelią. Turbūt vienintelio Andriaus Mamontovo Hamleto vaidmuo galėtų pasiūlyti kažką panašaus. Iš teatro kritikų choro, žinoma, išsiskiria švelnus, ne toks kapotas Danos Rutkutės balsas. Savitas, tačiau režisūriškai nelimpantis Arūno Sverdiolo trigrašis atskirame skirsnyje. Pačios autorės įžvalgos iš apibendrinančio laiko perspektyvos – pasvertos, derančios monografijai.

Nesu tikra, ar derėjo „teatrinį likimą“ pradėti nuo atskirų, taip ir „neįsivažiuojančių“ skyrių apie vaikystę ir „likimą kine“ (pastarajame kažin kodėl daug vietos skiriama filmui „Pamestinukai“ („Подранки“, 1976), nors aktoriui yra gerokai reikšmingesnių). Natūraliau Juozo gyvenimo pradžia ir aktorystė vien kine iki 40 metų (!) mums matytųsi jas įpinant į patį teatrinį „romaną“ – žinoma, tai padaryti daug sunkiau, užima gerokai daugiau laiko, yra būdinga išmaniesiems rusiškų knygų autoriams, nuo seno dievinantiems savo scenos bei ekrano herojus ir turintiems patikrintas kūrybines tradicijas. Pabaiga, kaip ir knygos pradžia, yra kompoziciškai skubota – sudedu viską, kas ką pasakė, ką turiu savo kompiuteryje. Žinoma, prie griežtesnio redagavimo turėtų prisidėti ir rimta leidykla, jeigu tokių pas mus dar liko.

Nežinia, kiek J. Budraičio gerbėjų nusipirks brangią knygą, todėl norisi čionai tiesiog perrašyti kai kurias jo mintis, kurių jis, mėgstantis „vaikščioti dangoraižio atbrailomis“, jau seniai nebebijo ištarti: „Aš esu kaip tos primityvistės Monika Bičiūnienė ir Petronėlė Gerlikienė, kurios tapė taip ir ne kitaip, ir viskas“; „(...) po „Ričardo II“ grįždavau į Vilnių ir ilgai naktinėmis gatvėmis važinėdavau, kol galų gale grįždavau į namus ir, atvirai pasakysiu, su paltu atsisėsdavau ant sofos ir taip, užsidegęs šviesą, prasėdėdavau pusę nakties, snausdavau, kol galų gale sugrįždavau į normalią būseną“; „Kartais galvoju: užgimei, pajutai dulkes tarpupirščiuose ir gali vėl iškeliauti atgal“; „Kai žmogus turi tarnybą, jo gyvenimas klostosi vienaip. O man pasisekė, nes aš turėjau galimybę egzistuoti savo malonumui. Kaip tinginys – nieko nedaryti“; „Tai yra gyvenimo būdas, aš to net kūryba nevadinu (...) Objektyvas – kaip kokia Dievo akis. Tarkim, teatre aš tokio malonumo niekad nejutau. Teatre vyksta absoliutus savęs bukinimas (...). Tiesiog įsikinkydavau ir ardavau. Tai dariau sąžiningai. O kine yra palaima, ilgas buvimas tame... Diena nušvinta, tuoj važiuosi į filmavimą... Tai faktiškai yra nieko neveikimas.“

/ / /

Vilniaus teatrų remontai perstumdė, sujaukė mūsų visų gyvenimus. Tebetupėdamos Vilniuje teatro trupės „gastroliuoja“ kitose jo gatvėse ir gal net ką nors gero iš to išsipeša? (Labai gaila, kad Mažasis teatras į savo išskirtinę erdvę benamių kolegų neįsileidžia.)

Per „Vienos miško pasakų“ premjerą pamačiusi jaunimiečius ne jų tamsioje ir gilioje scenoje Vilniaus Arklių gatvėje, o lyg ant delno išdidintoje ir apšviestoje Juodojoje salėje Šiltadaržio gatvėje, tiesiog apakau. Tik įėjusią – kokia karti ta likimo ironija! – pritrenkė tikras karstas scenoje. Vėliau, kaip čia mandriau pasakius, – vegetarinis sekso valgiaraštis, kurį režisierė Yana Ross technologiškai išmaniai siūlo publikai nesugalvodama, kaip kitaip išreikšti savo ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus mintis apie 1931-ųjų Vienos ir 2019-ųjų Vilniaus dvasinį nuosmukį.

„Vienos miško pasakos“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Deja, man morka pagrindinės herojės – nuotakos – išeinamojoje angoje yra visiškai vienaprasmė – tai viešas vargšės aktorės išprievartavimas, kuris gal ir sukvies smalsią miesčionišką publiką, įvardys miesčioniškumo būklės laipsnį, bet drauge šliūkštelės žibalo į ugnį. Taip pat kaip, pavyzdžiui, tai daro išgeltusi populiarioji mūsų žiniasklaida. Jauno Austrijos-Vengrijos dramaturgo Odono von Horvatho (1901–1938) satyra – konstatuojanti, netoli nuo jos atsiplėši. Žinoma, repetuojant ir improvizuojant, galima gerai pasitūsinti („Adaptacijos autoriai yra aktoriai... jie siūlė, ieškojo, priešinosi...“). Ir aš pati gerai pasitūsinau, įsižiūrėjau į ryškius lyg televizoriuje veidus ir bicepsus jaukioje, kaip čia buvusioje, lenkės Justynos Elminowskos scenografijoje, prisiminiau neužmirštamą ir nepakartojamą „Didvyrių aikštę“...

/ / /

Opera „Pikų dama“ buvo pastatyta Vilniuje, Basanavičiaus g. teatre, 1948 m. su Mstislavo Dobužinskio dekoracijomis... O šiandien ji pasirodė remontui užsidarančiuose Kongresų rūmuose tiktai su „video­dekoracijomis“. Ir su Juozo Statkevičiaus kostiumais – sureikšmintais, išdidintais ir tas dekoracijas iš dalies atstojančiais.

VCO, narsiosios Dalios Ibelhauptaitės teatras, deja, vėlai apsižiūrėjo, kad ant siauros kongresinės rampos galima ir nestatyti keliaaukščių, dainininkams pavojingų pastolių, į kiautą nespausti orkestro, energiją ir scenografijai skirtus pinigus eikvoti kam nors kitam. Kad ir vaizdo projekcijų menui plėtoti. Rimas Sakalauskas ir Linartas Urniežius, šviesų dailininkas Peteris Mumfordas savo laboratorijų kolbose kaip naujieji alchemikai jungia XVIII ir XXI amžius. Griūva Sankt Peterburgo rūmai-domino kaladėlės-kortų kaladės, tyliai barška žmonių kaulai ir žaidimo kauliukai (игра в кости), keliose projekcijose slenka debesys, liula pelkė, prigula „Maskvos Venera“, sukasi gyvatiškų aistrų gniutulas; tiktai vienos svarbios vietos neidentifikavau – krantinės, prie kurios ateis ir nusiskandins Liza, – aukšta itališka arkada neprimena carinės rusų sostinės Nevos kanalų.

„Pikų dama“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Maestro J. Statkevičius Piotro Čaikovskio perdėm tragiškai sukurtai „Pikų damai“ sugrąžina, sakyčiau, puškinišką, vos ironišką, anekdotinę intonaciją. Juk kompozitoriaus brolis Modestas – pagal Piotro pageidavimą – anais griežtais laikais iškreipė sausoką, trilerinę Aleksandro Puškino apysaką, kurioje globotinė Liza, nuobodžiai gyvenanti su Grafiene, pro langą pamato inžinierių Germaną, užmezga su juo trumpą romaną, o jam prasilošus lyg niekur nieko sėkmingai išteka. Operoje, kaip žinia, viskas sutirštinta. Maža to, Modestas, akivaizdžiai pagelbėdamas broliui, dar libreto pradžioje sugalvoja Lizai besiperšantį „gerąjį“ jaunikį Jeleckį – Gremino (opera „Eugenijus Oneginas“) kopiją. Tačiau jau ir operos pasirodymo laikais, 1890 m. (tik treji metai iki netikėtos, mistiškos kompozitoriaus mirties nuo choleros išgėrus stiklinę vandens!), visus nuokrypius atpirko ir pateisino ge­niali, širdį stingdanti, tragišką lemtį autoriui pranašaujanti muzika.

Labai įdomu po premjeros su veiksmą gerokai režisuojančiais ir atskiedžiančiais kostiumais atsiversti Petro Cvirkos „Pikų damos“ vertimą ir surasti štai ką: „Tais pačiais laiptais, galvojo jis (Germanas, – aut. past.), gal būt, prieš šešiasdešimt metų į tą patį miegamąjį, tokią pat valandą, su auksu siuvinėtu kaptonu, susišukavęs a l’oiseau royal (pranc. karališkojo paukščio – gervės pavidalu), spausdamas prie širdies trikampę skrybėlę, sėlino jaunas laimės išrinktasis, seniai jau sutrūnijęs kapuose, o jo perkaršusios meilužės širdis tik šiandien nustojo plakusi.“ Tad Juozo juokeliai su įžūliais rokoko perukais turi pagrindo! Herojų galvos raguotos ir kaip derva aplietos; šimtametės Grafienės didingas apdaras nuo laiko tiesiog apsamanojęs; Grafienei, tiesa, tenka trumpai pasirodyti ir kaip carienei, tačiau ji apsireiškia lyg tam tikra bendrinė pasaulio imperatorė – tautinio rusiško motyvo statytojai visai atsisakė; Lizos, rodos, net keturios suknios demonstruoja dramatišką gyvenimo kaitą – nuo sustingusios, metalinio blizgesio klostėse įkalintos iki žemės spalvų raukiniuose atšylančios ir savižudiškai laisvos... na, tokios ficdžeraldiškos merginos.

Stasio Eidrigevičiaus plakatas su veidu iš kortų, Kauno valstybinio choro atlikėjai ir VCO šokėjai irgi žaismingai atsveria P. Čaikovskio kuriamą šiurpulingą lemtį. Žiemos sodas su šaltai ant galvų blyksinčia lipnia juosta, Peterburgo, tos Šiaurės Venecijos, karnavalas ir belyčių piemenėlių intermedija puotoje atveria gyvenimą, kuris yra „niekas kitas, o tik žaidimas“. Gyva rankų banga (choreografas Johnas Mumfordas) sužavi; nešiojami stalviršiai patogūs – visur ir visada gali lošti kortomis, savo ir kitų likimais; galiausiai „trys kortos“ sukiša Germano rankas į baltą bepročio maršką, o režisierė visiems aplinkui pasiūlo tų pačių vaistų.

/ / /

Iš „Pikų damos“ bėgte į „Turandot“ kitoje Vilniaus gatvės pusėje. Dvi toookios operos iš eilės melomanams – didelis išbandymas. Taip pat kaip oficialiems ir neoficialiems muzikos vertintojams. O dar apsireiškia avangardinio meno ikona vadinamas režisierius Robertas Wilsonas! Šis 77 metų teksasietis per „Turandot“ spaudos konferenciją prieš prabildamas daro ilgą pauzę... Jam tai leistina, ir puiku, originalu (nors vėliau suprantu, kad ikonai tenka tiesiog šimtąjį kartą įgarsinti tą pačią mintį ir maestro nuobodu nuo savęs paties).

Pauzes turbūt išgyvensime ir kai kurie iš mūsų po R. Wilsono LNOBT pastatytos Giacomo Puccini „Turandot“, suplanuotos dar buvusio toliaregiško teatro direktoriaus. Štai tik įėjus į salę raudono Mėnulio pilnatis ar pats Marsas (R. Wilsonas ne kartą buvo ir marsiečiu apšauktas) radioaktyviai spinduliuoja nuo uždangos – žlibina ir stingdo. Nors už nugaros susėdusi vėluojanti (tikriausiai iš Kauno) kompanija linksmai šnara, vėliau, žinoma, kosi, o per pertrauką nubėga „do bufetu“ (citata).

Visur dosniai išdėliotas LNOBT žurnalas „Bravissimo“ – su itin laiku paruoštomis publikacijomis apie R. Wilsoną – man, kaip redaktorei, vėlgi sukelia pauzę. Viršelyje stambiu planu atpažįstu čia pat parteryje besisukiojantį šio vakaro herojų – et, gerokai jaunesnį senoje pasiskolintoje nuotraukoje. Tikriausiai jis nepanoro fotografuotis toks, koks yra dabar? Ką gi, dar vienas Doriano Grėjaus likimas. Leidinio viduje – vėl su sena reklamine R. Wilsono nuotrauka – randu dr. GoraParasit tekstą, kuris užmena daugybę mįslių, nes atskleidžia vien faktus apie šlovingą režisieriaus jaunystę. Atrodo, po ano amžiaus 8 dešimtmetyje sukurtų garsių spektaklių R. Wilsonas paniro į tylos ir tuštumos transą. Kol staiga Gintauto Kėvišo dėka išniro Vilniuje.

„Turandot“. Martyno Aleksos nuotrauka

Dabar, ryte po premjeros, žinias tenka papildyti pačiai. Pasirodo, režisierius dirbo ir XXI amžiuje! Pavyzdžiui, kitą G. Puccini’o operą „Madam Baterflai“ jis pastatė 2005 m. Maskvos didžiajame teatre – tiksliau, ją ten perkėlė iš 1993 m. Paryžiaus. Apie šitą maskvietišką G. Puccinį išknisau mano itin gerbiamos ir sekamos rusų muzikologės Jekaterinos Biriukovos recenziją (apie Rimo Tumino „Pikų damą“ Didžiajame ji irgi yra parašiusi recenziją „O Germano vis nėra“). Tad siūlyčiau perskaityti J. Biriukovos tekstą (afiša.ru, 2005) vietoj mūsų žiniasklaidoje įžūliai praleistų kontekstų ir pasakų apie pavogtus „Turandot“ kostiumus. Gal labai jau gudriai, neatsakingai elgiuosi vertindama dabartinį pastatymą kito rankomis ir kita opera? Užtat avangardiškai, vilsoniškai.

Didysis teatras, „pastatęs kortą“ ant garsių režisierių vardų, netikėtai greitai pasiekė kulminaciją. Šis sezonas (tam tikru atžvilgiu atsisveikinimo, nes vyks scenos rekonstrukcija) pasibaigia ne kuo nors kitu, o pačiu Bobiu Wilsonu. Tuo pačiu aršiu stanislavskiškos sistemos priešininku, patraukliu, šaltu ir neprieinamu teatrinių fokusų ir anapusinių prasmių architektu, kuriuo buvo priimta žavėtis ir netgi skirti jam instaliacijas siaurame pašvęstųjų rate per paskutiniuosius dešimt metų.

Wilsonas ir Didysis – antonimų sąvokos tuose ratuose. Nuo jų dabartinio susimaišymo, pagal sumanymą, turėtų prasidėti lengva šizofrenija. Kadangi net dabar, po akibrokštų, kuriuos sau leido Didysis, sunku įsivaizduoti, kaip laipteliais naujojo naiviai išsipuošusio, lužkoviško stiliaus pastato, išdidžiai vadinamo eksperimentine scena, į repeticiją lipa pats Wilsonas – šiuolaikinio meno madų diktatorius. Sunku, nes tuomet šituos laiptus turėjo suprojektuoti ne anoniminis posovietinis biuras, o koks nors aktualus pasaulinis šviesulys. Be to, ant plafono, perpiešto nuo Baksto, žiūrovų salėje nebeturėjo būti Zurabo Ceretelio parašo (kaip buvo visai neseniai) ir gėdingai užterliotos tuščios vietos ant to parašo (kaip yra dabar) irgi neturi būti. Vis dėlto yra, o šalia, sunku įsivaizduoti, vaikštinėja Wilsonas ir repetuoja Puccinį.

„Madam Baterflai“, tiesą sakant, jis jau seniai surepetavo ultrašiuolaikinėje „Opera Bastille“, dabar su pora asistentų perstato ją. Šituo reikalu – operos šedevrų persiuvimu su minimalizmo lekalais – teksasietis Wilsonas sėkmingai užsiima jau ketvirtį amžiaus pačiose solidžiausiose pasaulio scenose. Dabar jo kūrybiniame bagaže yra visa, kas būtiniausia, kad atrodytum panašus į normalų operos režisierių: krūva Wagnerio, Debussy „Pelėjas ir Melisanda“, Mozarto „Stebuklingoji fleita“, Verdi „Aida“, Bartóko „Mėlynbarzdžio pilis“, Strausso „Salomėja“.

Buržuaziniame operos pasaulyje dizaineris Wilsonas pasirodė jau būdamas į nieką nepanašių, į jokias ribas nelendančių pastatymų autorius, visuomet atsakingas už režisūrą, scenografiją ir šviesą. 1976 m. gimė legendinė meditacinė opera „Einšteinas pliaže“ – amerikietiško minimalizmo manifestas, kurį jis sugalvojo su kompozitoriumi Glassu. Iki tol Irane Bobis pastatė vaidinimą, kuris truko 7 dienas, Kopenhagoje – 12 valandų operą „Josifo Stalino gyvenimas ir laikai“. Dar anksčiau jis sutiko kurčnebylį juodaodį berniuką, kurį įtraukė į spektaklį „Nebylio žvilgsnis“.

Wilsono neapkaltinsi nemuzikalumu, tačiau juk iš tiesų jo santykiuose su opera akys reiškia daugiau nei ausys. Taip yra visose jo veiklos srityse, teatriniuose darbuose ar instaliacijose, bet operose ypač pastebima. Garsas režisieriaus suvienodintame, idealiai sukonstruotame pasaulyje – tik lygiateisė vienio dalis, tokia pati kaip šviesa, scenografija, gestas, šokis.

Žemiška ir ašaringa „Madam Baterflai“ apie tai, kokie niekšai yra vyrai, atrodo, pagal jokius parametrus neturėtų tikti nežemiškam Wilsono menui. Išskyrus vieną dalyką: reikalas vyksta Japonijoje, idealaus dizaino bei no teatro, kuriuo jis domėjosi dar būdamas jaunas, šalyje.

Paryžietiškas spektaklis, dabar pernešamas į Maskvą, buvo orientuotas kaip tik į no estetiką. Wilsonas kukliai aiškina: Puccini’o muzika tokia turtinga ir emocionali, kad paveiksliukas turi būti maksimaliai paprastas.

Ak, pavojingas tas paprastumas! Vos suklupsi – ir gausi Ceretelį vietoj Baksto.