Teatras

Naujasis LNDT „Lokis“ kitą rytą po premjeros mano tuščiame ekrano puslapyje pirmiausia iššoka kaip siurprizas jaunimui, kuris vakare plūsteli į sostinės centrą ir paskui ilgai sėdi už apšviestų Vilniaus kabakų langų. Tik jis dar nežino apie tą siurprizą. Kaip nežino Prospero Mérimée novelių ir Vito Luckaus fotografijų. Tačiau pastarieji spektaklyje tampa tik rokerio Bertrand’o Cantat dramatiškos istorijos ramsčiais, ir ačiū Dievui. Po spektaklio pasidomės labiau, dažniau užsuks ir į patį teat...


Mūsų Opera šį sezoną dar parodys vieną premjerą – V. Bellini’o „Kapulečius ir Montekius“ (kurią, kaip ir 2 iš 3 ankstesnių metų premjerų, režisuos, diriguos ir scenografuos keliaujantys per Europą kūrėjai) – ir užsidarys trumpo vasaros atokvėpio. O tiksliau, gigantiško kruizinio meno laivo kapitono karštligiškoms paieškoms. Nors šią minutę senasis kapitonas – kaip baisioje Hauffo pasakoje – prikaltas prie stiebo dar tebėra ant denio. Kas kandidatuos ir ką paskirs? Kas pakeis suskilusias plytele...


Po itin nesėkmingo sezono LNDT staiga parodė užčiuopęs, nepaleidęs ir ištraukęs į paviršių aukso gyslą –­ dokumentinį teatrą. Pagal Ignalinos AE darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus ilgai auginta šviežia „Žalia pievelė“ tikrai kažką užaugins tiek teatrui, tiek Visaginui. Prieš kurį laiką šio rizikingo projekto organizatoriai buvo nusivežę žurnalistų govėdą į „išplėstinę“ spaudos konferenciją IAE, ir tada po ilgos stalkeriškos / soliariškos apžvalgos bent jau aš nusprendžiau: ne, misija neįm...


Su šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ (balandžio 17–23 d.) dalyviais ir žiūrovais kalbėjosi Birutė Asevičiūtė Gabrielė Labanauskaitė, festivalio vadovė, poetė ir dramaturgė „Dramokratijoje“ susitinka dramaturgai bei jų tekstus užduota tema „Čia ir dabar. Socialinė drama“ interpretuojantys režisieriai. Ar bendradarbiavimas bus naudingas abiem pusėms? Žinoma. Dramaturgas rašo vienas, o per kūrybines dirbtuves, festivali...


Nacionalinio dramos teatro ideologai Martynas Budraitis ir Rolandas Rastauskas šį sezoną svaidosi reklaminiais šūkiais ir štai jau „išjudino drąsą“ – ne tik savo, bet ir poeto bei pradedančio dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus. Jis ėmė ir perrašė Čechovą! LNDT reper­tuare juodu ant balto užrašyta „Trys seserys“, tačiau scenoje girdėti tik jų vardai (nors ir jie „padruskinti“), pabiros pjesės frazės, matyti personažų šešėliai, ne, griaučiai. Kaip sako artistė Arkadina („Žuvėdra“) per savo sūnaus ...


Andriau, Vilniaus mažajame teatre rodomas spektaklis „Europiečiai“ (rež. Paulius Ignatavičius), kuriam parašėte tekstą pagal Aischilą ir kitus klasikus. Tačiau visų pirma esate teatro kritikas. Kurį iš vaidmenų – kritiko ar dramaturgo – atlikdamas jaučiatės geriau? Beveik dešimtmetį visiems aiškinu, kokie jie kvailiai, ir dabar staiga pats išeinu į sceną... Baimės ir jaudulio apstu. Kita vertus, kažkada esu pusiau juokais pasakęs, kad p...


Pamela Lyndon Travers (1899–1996), pirmą apsakymą apie Merę Popins parašiusi 27-erių, pati vaikų neturėjo. Kai galiausiai būdama 40-ties vieną įsisūnijo (jis buvo iš dvynių, bet dviejų vaikų jai buvo per daug), auklėjo jį taip metodiškai, kad, vos tapęs pilnamečiu, jis pabėgo nuo mamos ir ėmė gerti. Prisiekusi okultistė rašytoja ir žurnalistė Pamela turėjo daugybę romanų su vyrais ir moterimis, sulaukė šlovės ir pinigų, bet realiame gyvenime, savojoje Vyšnių gatvėje, nesujungė dangaus ir žemės d...


Gal sausakimša Jaunimo teatro salė per premjerą „Junas Gabrielis Borkmanas“ (vasario 11 d.) – šio teatro pavasario pranašas? Rūsti klasiko pjesė, pagaliau prisikviesto rimto režisieriaus vardas, uždanga be dėmelės ir vaizdo projekcijos smūgis ant jos, į sceną įžengusi aktorė, kurią puikiai girdi ir toliau sėdintys. Be to, vasario vidurys, o visi aplinkiniai teatrai „griaudint patrankoms“ nuščiuvę, iškėlę įvairiaspalves ar baltas vėliavas. Atėjo eilė ir palaidotam teatrui prisikelti? Tiesa, e...


Šiandien absurdo dramaturgijos pastatymus galima vadinti nepopuliariu reiškiniu Lietuvos teatro scenoje. Veikiausiai ne be reikalo – absurdo dramaturgijos statika, veiksmo skurdumas yra nemenkas iššūkis ir režisieriui, ir žiūrovui. Pastarasis, pasiryžęs susipažinti su absurdo teatru, turi prisiminti esminį principą – absurdo teatras niekuomet negali būti vertinamas pagal kanoninius tradicinės dramaturgijos prin­cipus. Rimo Tumino „Belaukiant Godo“ pastatytas 2002 m., atnaujintas po ket&sh...


Sofoklio „Edipas karalius“, Maskva, J. Vachtangovo teatras, 2016 m. lapkritis Tumino „Edipas karalius“ irgi daugiau nei spektaklis. Kai per sceną iš dešinės į kairę bėga karys, ant kurio galvos šalmas su plunksnomis, ir idealiai tiesiai laiko ietį, bėga kojomis, kurios iškeliamos beveik tiesiu kampu, jis atrodo nužengęs nuo amforos, kuriomis senoji Graikija prekiavo su visa tuomete Visata. Kaip didis menininkas Rimas Tuminas nė karto neįmina į štampą (jokių Milo Venerų ir marmuro) ir tik savo...


Draugai