Teatras


Emilijos Škarnulytės audiovizualinį opusą „Švytintys kambariai“ (Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks visus metus) „Litmenio“ parodų apžvalgininkė ponia Amanita įvertino skeptiškai, todėl drįstu įkišti savo trigrašį: o man šitas nenusakomo žanro kinas (Emilija jį vadina performansu) yra lygiavertis taip pat sunkiai apibrėžiamai „Saulei ir jūrai“! Tiesiog į dilogiją sulimpa. Ak, galima ir dar praplėsti, pridedant Eitvydo...


Kovo 26 d., teatrų šventės išvakarėse, žiūrėjau į kombinezonu pasipuošusį Olegą Šurajevą televizoriaus ekrane ir laukiau, kada gi užmes makaroną ant ministro, to, iš vėžių neišmušamo, ausies. Ne, tik pareigas paminėjo ir pauzę padarė... Taigi drįstu ją užpildyti, nors teatro kritikai (kažkodėl neįtraukiami į apdovanojimų eilutę – juk galėtų iš trupės žiuri gauti kokį Geležinį kryžių) tyli. „Auksinis scenos kryžius“ &scaro...


Praėję Europos kultūros sostinės metai Kaune labai daug naudos atnešė Nacionaliniam Kauno dramos teat­rui, savo repertuarą papildžiusiam kitu atveju (matyt) neįkandamais kūriniais. Tiesa, atrodo, tarp gausos ir didžiųjų vardų kai kurios premjeros praslydo nepelnytai tyliai. Bent jau toks įspūdis pažiūrėjus su Kanados trupe „Porte Parole“ sukurtą ir jau beveik prieš metus pristatytą „Kauno asamblėją“. „Porte Parole“ specifika – dokument...


Juozo Miltinio dramos teatras yra vienintelis Lietuvos teatras, gavęs žmogaus vardą ir juo tebevadinamas iki šių slidžių laikų, kai staiga imama kvestionuoti menininko teisę turėti nenorminį gyvenimo būdą ar politinius, pjedestalui netinkančius įsitikinimus. Faktai yra tokie: režisierius J. Miltinis (1907–1994), 1980 m. būdamas 73-ejų, atsisveikino su teatru, į kurį 1940 m. buvo paskirtas tarybų valdžios, kuriame ir pats išsilaikė, ir išsaugojo aktorius vokiečių okupac...


2017 m. OKT vadovas pastatė Ivano Vyrypajevo pjesę „Šokis Delhi“. Tada rusų dramaturgas savo vardą rašė dar be trijų „w“. Tada jaunieji koršunoviukai pakiliai vaidino absurdišką siužetą, vis iš naujo kartodami nesudėtingą, buitišką tekstą! Buki personažai kabinosi vieni už kitų žodžiais, už kurių nieko neatsirasdavo, – davėsi kaip vabzdžiai aplink degančią lemputę. Taip, efektinga ir šiurpu, bet galiausiai ir nuobodu,...


Pjesės „Lost, lost, lost“ autorė Joanna Bednarczyk, naudodamasi Jono Meko dienoraščiais „Žmogus be vietos“, savo tekstą rašė per nesibaigiančius pokalbius ir interviu, o režisierius Michalas Borczuchas sudėliojo tas kalbas į nesibaigiančią virtinę dialogų ir monologų. Aktoriai vaidina iškiliausias pasaulio asmenybes (Yoko Ono, Johną Lennoną, Susan Sontag, Vytautą Landsbergį), o žiūrovui tris valandas tenka laukti taip ir neprasidėjusio vyksmo. Įspūdis...


Vasaros pabaigoje perskaičiau žinią, kad Jaunimo teatre, remdamasis Jonathano Littello romanu „Les Bienveillantes“, spektaklį apie Holokaustą stato garsus Ukrainos dokumentinio kino kūrėjas Sergejus Loznica. Nusprendžiau perskaityti pirminį šaltinį – mano laimei, turbūt vienintelę laisvą kopiją anglų kalba pavyko greitai gauti per skaitytų knygų mainų platformą. Po gruodžio 14 d. įvykusios „Erinijų“ premjeros vėl grįžau prie knygos vildamasi, kad ji padės sup...


× Lina Laura Švedaitė   Suomių dramaturgė ir vertėja Elli Salo aktyviai dirba teatro srityje, yra viena iš teatro grupės „Operation Paulaharju“, kuriančios spektak­lius Laplandijos nacionaliniuose parkuose, steigėjų. 2016 m. pelnė „Sokeain Radio Play“ apdovanojimą už radijo laidų seriją „Briedžių miškas“ („Hirvimetsä“), 2017 m. laimėjo „Prix Europa“ konkurso Geriausio skaitmeninio garso įra&sca...


Vilniaus senajame teatre bulgarų režisierė Diana Dob­reva pastatė spektaklį „Medėja svetimšalė“ pagal Jea­no Anouilh’o pjesę „Medėja“ (mačiau jį spalio 8 d. ir lapkričio 25 d.), kurią prancūzų dramaturgas parašė pagal Senekos dramą. Medėjos tema buvo populiari įvairiais amžiais. Antikoje Medėjos meilės ir keršto temą plėtojo Pindaras, Euripidas, Apolonijas Rodietis, Ovidijus, Diodoras, Valerijus Flakas. Įvairių laikotarpių dramaturgai,...


Paribio žmonių istorijos turi nemažai gerbėjų. Pasakojimai apie alkoholizmo liūne nuskendusius rašytojus ar beprotiškam gyvenimui pasišventusius dailininkus lengvai randa entuziastingų klausytojų – šie gyvenimai spinduliuoja trauka. Sudėtingas, ekscentriškas ar žiaurus žmogaus būvis yra puikiausia medžiaga meno kūriniui – visi išgyvenimai jame jau patikrinti, sukrėtimų paveikumas pamatuotas. Realybė, kuria sunku patikėti, sudaro kokybi&scaron...