Didesnę sceninę patirtį sukaupę aktoriai neretai trokšta save išbandyti režisuodami, tačiau nelengva rasti terpę šioms svajonėms išpildyti. 2020 m. įkurta nepriklausoma teatro trupė „Darbininkai“, duris pasauliui atvėrusi spektakliu „Emigrantai“ (rež. Darius Gumauskas), tapo patogia erdve trupės įkūrėjo aktoriaus D. Gumausko, o vėliau ir bendraminčio aktoriaus Dainiaus Gavenonio režisūriniams eksperimentams. D. Gumausko režisūriniame kelyje savitą braižą apčiuopti nelengva, tačiau, be abejonių, šiame teatre dominuojantis elementas – vaidyba, o svarbiausias scenoje – aktorius. Jo spektakliuose – kaip daugelio metų bendradarbiavimo rezultatas – juntama nekaprizinga Oskaro Koršunovo režisūrinio stiliaus įtaka. Tad nenuostabu, kad pora D. Gumausko režisuotų spektaklių sukurti po OKT stogu: nelabai pavykęs mėginimas kurti socialinį teatrą „Mongolija“ (2019) ir nesusipratimų tragikomedija apie disfunkcinius dukros ir tėvo santykius „Detoksikacija“ (2021). Iki šiol menininko dramaturginiai pasirinkimai atrodė nuspėjami – visos trys pjesės aktualios. Tačiau naujausia „Darbininkų“ premjera „Kiti“ (pavadinimu kuriama aliuziją į pjesės ištarmę: „Pragaras – tai kiti.“), pastatyta pagal Jeano-Paulio Sartre’o pjesę „Užsklęstos durys“ ir „Menų spaustuvėje“ pristatyta spalio 10–11 d., siūlo pažvelgti į sartrišką visatą per buitiškus režisieriaus žiūronus. 

 

„Kiti“. Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

 

Ankstesniuose D. Gumausko spektakliuose daugiausia dėmesio tekdavo turiniui, tačiau prancūzų egzistencialisto pjesės pasirinkimas reikalauja kitokių sceninių pasirinkimų. Aktorių sakomas tekstas kupiūruotas, vis nustumiamas į šalį, 1944 m. pjesės prikėlimas šiandien, rodos, argumentuojamas ne jos idėjomis, o režisūrai atvira koncepcija. Spektaklyje „Kiti“ svarbiausia ne papasakoti trijų su šiuo laiku mažai ką bendro turinčių personažų gyvenimo kančias, bet sukelti nerimastingą atmosferą, priminti atsakomybės svorį. Turinio kortą paslėpus giliai kaladėje, išryškėja kitas baugus kraštutinumas – formalizmas. Trys kankiniai Garsenas (akt. Vainius Sodeika), Inesė (akt. Vilma Raubaitė), Estelė (akt. Justina Mykolaitytė) ir kraupusis jų prižiūrėtojas (akt. Andrius Alešiūnas) įstringa scenografo Mariaus Jacovskio konceptualiame pragare – juodame narve, primenančiame peraugusių stručių izoliatorių. 

Estetiniu požiūriu pastatymo minimalizmas derinamas su vokiečių ekspresionizmu. Juodi, kuklūs, oficialūs, pabrėžtinai šalti trijų aktorių kostiumai atrodo nuobodūs šalia išraiškingo nosferatiško A. Alešiūno personažo grimo, sulaižytų plaukų ir keliais dydžiais per didelės juodos eilutės. Tačiau pragaro tarno vaidybos maniera nedera su gausiai balta spalva nuteptu veidu. Personažo kalba kone mechaniškai struktūruota, tačiau artimesnė natūraliai kalbėjimo manierai nei trijulės. Šios vaidyba itin patosiška, tarsi siekiama atspindėti ano meto sceninės kalbos standartus. Garsenas perspjauna dramatiškus, spigius Estelės šūkčiojimus ir atžagarius Inesės pasisakymus, bet galiausiai V. Sodeikos skardžiabalsiškumas ima įkyrėti. 

Formos dominavimą, išaukštinimą ir vizualinį žiūrovo malonumą stiprina įspūdingos mizanscenos, epizodinės choreografijos, sukurtos šokėjos ir choreografės Erikos Vizbaraitės. Spektaklio pradžioje aktoriai ne šiaip sau atsiranda pragare, jie elegantiškais judesiais išsivaduoja iš žemiško gemalo ir iš naujo atranda savo pakitusį fizinį kūną. Ne ką mažiau įspūdinga judesio išraiška – Garseno sulėtintas krytis, atkartojantis scenos priekyje stovinčios juokdario skulptūrėlės sustingusią pozą. Įdomiausia buvo stebėti nuoseklią, judesių tikslumu sužavėjusią pragaro kalinių prižiūrėtojo transformaciją. Stebint jo antgamtiškus traukulius, susidarė įspūdis, kad tai negyvo objekto virsmas į subjektą.

Eugenijaus Sabaliausko sumanytos šviesos tampa scenografijos dalimi, lygiaverčiu aktoriams dalyviu. Šešėliai, prieblanda, įvairūs mirgėjimai ne tik atstoja moralinius veikėjus supančiojusius konfliktus, įsivaizduojamas kankinimo priemones, bet virsta pragaro identitetu, alsuojančiu atskiru nuo sceninio veiksmo ritmu.

Deja, didžiausia režisūrinė paslaptis – erdvės logika – spektaklyje „Kiti“ lieka neatskleista. Pjesėje veiksmas vyksta ampyro stiliumi dekoruotoje svetainėje su bronzine skulptūrėle. Nors iš pirmo žvilgsnio tarsi savaime aišku, kad režisierius nebando atkurti pjesėje aprašytos pragaro aplinkos, minimalistine scenografija palikdamas vietos žiūrovo vaizduotei, tačiau išsišokėliškai centrine avanscenos figūra tapusi bronzinė skulptūrėlė trikdo pasiūlytos erdvės koncepcijos vientisumą. 

„Kiti“ – ne pirmas bandymas prikelti specifinę, galbūt kitų režisierių į stalčių padėtą dramaturginę medžiagą. Kitas režisuojantis aktorius Gediminas Rimeika šių metų pradžioje pristatė spektaklį „Gyvenimas – tai sapnas“ pagal to paties pavadinimo Pedro Calderóno pjesę. Tiek „Gyvenimas – tai sapnas“, tiek „Užsklęstos durys“ nėra vien draminiai kūriniai, o ištisi manifestai, duoklė laikotarpiams, kuriems jie priklauso. Šios pjesės reikalauja įsigilinti, o jei norima, kad jos iš naujo pražystų scenoje ir sudomintų šiuolaikinę visuomenę, svarbu neignoruoti filosofinio, socialinio ano laiko konteksto. Tiesa, statyti J.-P. Sartre’ą – nebloga mintis, atsižvelgiant į įtemptą geopolitinę situaciją, tačiau „Kiti“ menkai argumentuoja, kodėl nūnai egzistencializmas turėtų tapti svariu atskaitos tašku.

 

Greta Vilnelė – scenos menų ir kino entuziastė, kritikė.