Paribio žmonių istorijos turi nemažai gerbėjų. Pasakojimai apie alkoholizmo liūne nuskendusius rašytojus ar beprotiškam gyvenimui pasišventusius dailininkus lengvai randa entuziastingų klausytojų – šie gyvenimai spinduliuoja trauka. Sudėtingas, ekscentriškas ar žiaurus žmogaus būvis yra puikiausia medžiaga meno kūriniui – visi išgyvenimai jame jau patikrinti, sukrėtimų paveikumas pamatuotas. Realybė, kuria sunku patikėti, sudaro kokybi&scaron...
Koncertas „Paskutiniai Brėmeno muzikantai po 20 metų“ nutiko spalio 29-ąją. Ryški sceninė apranga (paminėsiu tik keletą akcentų): Dariaus Auželio „Tas, kurio vardo minėti nevalia“, arba Leonas Prãvalas, pasidabinęs 7 dešimtmečio kostiumu plačiomis klešnėmis ir spiginančia à la Swarowskių cipūra ant kaklo; Ilonos Balsytės-Larisos vilnijančių raudonų garbanų perukas ir tviskanti žvynelinė suknia, Daliaus Skaramako-Olego Ráinio juodo...
Eidami į teatrą visada tikimės stebuklo – juk scenoje gali atsitikti bet kas. Šįkart lenkų režisierė Agata Duda-Gracz, ne per seniausiai jau pateikusi vieną stebuklą Klaipėdos dramos teatre, atgaivinusi Michelangelo Caravaggio paveikslus su visomis įmanomomis veikėjų bei autoriaus nuodėmėmis ir tuo pačiu jas atpirkusi, pristatė naują stebuklo versiją. Spektaklį „Meilė“. Stebuklas įvyksta per laidotuves, kai miręs žmogus – pjesės Kapininis pravard...
Neieškokim gyvo tarp mirusių!? Tokia pirma mintis, šovė į galvą po Felikso Bajoro operos ir baleto „Dievo avinėlis“ premjeros. Net 40 metų stalčiuje dūlėjusi muzika gyva, kaip ir XX a. 8 dešimtmetyje Rimanto Šavelio surašyta istorija. Gyva šiandien ir istorinė atmintis, kuri teisia, išteisina, supykdo ir sutaiko. „Jau laikas!“ – gieda bosai, tenorai, altai ir sopranai finalinėje operos scenoje, jau laikas – supr...
Pastudijavusi rašytojo Jonathano Littello (g. 1967) nuo pat jaunystės karštomis karinėmis zonomis apraizgytą biografiją, išsyk prisiminiau Mantą Kvedaravičių (1976–2022). Gal jiedu net buvo susitikę ar bent nepažindami vienas kito prasilenkė vadinamųjų lauko darbų tyrimuose kur nors Čečėnijoje, Afrikoje, Ukrainoje. Panašūs paniurę veidai, atžagarumas, nekomunikabilumas. Ir ko gi jūs norite daugiau, kai eini į peklą, kai esi stalkeris, kai maitini savo kūrybą, hm...
Keista, kad nauja originali meninė erdvė Naujojoje Vilnioje, Dūmų gatvėje – „Dūmų fabrikas“, – traukianti laisvus visų galų menininkus (taip pat ir alaus gėrėjus, nes čia yra ypatingo alaus), dar nepakvietė į spektaklį ar šou, kuriame būtų mosuojama kadaise čia gamintu istoriniu dalgiu „litovka“. Juk dalgis – mirties atributas! Madinga aktualija! Vietoj jo štai prašom jums Graikija – „Orfėjas, Euridikė“ (lapkričio...
Komedija dramos scenoje šiandien – balta varna juodų šmėklų ir destrukcijos plynėje. Kaip gerai, kad atskrido, nors iš anksto žinai, kad tuoj tuoj ji sukarksės, ir bus kaip visada – pernelyg lėkšta. Betgi ne, Vilniaus Mažojo teatro scena paduoda tau tiek entuziazmo ir sveiko kūno, tiek tinderiškos informacijos ir šviežio oro, kad ilgai mėgaujiesi sutirštinta realybe. Ak, jei „Tinder Dates“ (lapkričio 19 d.) būtų valanda tr...
Vilniaus mažasis teatras tampa flagmanu! Po ultrahibridinio (teatras + kinas) spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ drąsiai išplaukia irgi sėkmingai sukryžmintas (teatras + džiazas) spektaklis „Infinity“ (spalio 7 d.). Gal vis dėlto veikia nuskalpuoto Mažojo eskadros kapitono, sėdinčio kažkur sodyboje po medžiu, fluidai? Ak, didelės sveikatos jam ir jo įpėdiniams! Iš pradžių gauname dozę kelerių metų senumo Baltarusijos įvykių – tiesmuką, publicis...
Nežinia, kieno daugiau yra pačiuose operos ir baleto „Dievo avinėlis“ (LNOBT, lapkričio 18 d.) pamatuose: rašytojo Rimanto Šavelio – jo to paties pavadinimo romanas išėjo 1974 m. – ar poetų Sigito Gedos ir Marcelijaus Martinaičio, 1982 m. apsiėmusių rašyti eiliuotą tekstą Felikso Bajoro operai. Libretas šiandieninėje premjeroje stebina įžūlia antitarybine potekste, kuri, matyt, ir lėmė gilų stalčių šiam 9 dešimtmečio LTSR k...
Vilniaus mažojo teatro premjera „Scilė nori būti žmogumi“ – tai kokybiškas sąskambis kino ir teatro kalbomis. Trikdantis hibridas tarp moljeriško kanono ir „Domino teatro“ trafareto. Naujausias Gabrielės Tuminaitės darbas pagal Paulinos Pukytės pjesę sukomponuotas iš dviejų vienodo svorio sandų ir prašosi analogijos: fotojuostos negatyvas (ekranas) ir jos pozityvas (scena). Pirmojoje dalyje (ekrane) regime jaunos moters-poetės (akt. Elžb...