Aleksandras Puškinas: „Aš privalėjau tave vesti...“

Prieš 180 metų, 1837 m. sausio 29 (vasario 10) d., dvikovoje dėl žmonos garbės žuvo rusų poetas Aleksandras Puškinas.

Puškinas su žmona Natalja Gončiarova kartu išgyveno šešerius metus, iš kurių 13 mėnesių buvo kur nors išvykęs ir rašė jai (tik rusų kalba, kas tuomet reta) laiškus. Jie išliko, o žmonos laiškai dingę. Spausdiname dalį jų iš dokumentinės Vadimo Starko biografijos „Natalja Gončiarova“ (M.: „Molodaja gvardija“, 2015).

 Aleksandro Puškino piešiniai

„Tik palikau tave ir man iškart baisu dėl tavęs. (...) Namie tu juk nenusėdėsi, važiuosi į rūmus ir, žiūrėk, persileisi ant komendanto laiptinės šimtas penktojo laiptelio. Dūšia mano, žmonele, angele mano! Padaryk man paslaugą: vaikščiok 2 valandas per parą po kambarį ir saugok save. Liepk broliui prižiūrėti tave ir laisvės tau neduoti. Jeigu važiuosi į balių, dėl Dievo, nešok nieko, išskyrus kadrilius; parašyk, ar neišnaudoja tavęs žmonės (tarnai, – vert. past.), ar gali su jais susitvarkyti.“

„Vasilijus meluoja, kad išleido dėl manęs 200 rublių. Alioškai aš pinigų liepiau neduoti dėl jo bjauraus charakterio. Už stalą sumokėsiu, kai grįšiu; niekas tavęs neprašė mokėti mano skolų. Pasakyk žmonėms – aš jais nepatenkintas. Liepiau jiems netrukdyti tavęs, o jie, matai, apsidžiaugė, manęs gi nėra. Kaip išdrįso įleisti pas tave Fominą, nors nenorėjai jo priimti? Bet ir tu gera. Šoki pagal jų dūdelę, moki pinigus, kas tik paprašo, – šitaip ūkis nevedamas. Ateity, kai lįs prie tavęs, sakyk, kad nieko apie mano reikalus nežinai ir kad tavo įsakymai būtų šventi. Su Alioška susidorosiu, kai grįšiu, Vasilijų, matyt, teks ištarabanyti drauge su jo brangiąja; apmaudu visa tai. Nepyk, kad aš pykstu.“ (Vasilijaus niekur neišsiuntė, atvirkščiai, apvesdino su jo išrinktąja; po Puškino mirties jiems buvo suteikta laisvė, – vert. past.)

„Matai gi, aš teisus, o tu kalta iš visų pusių. 1. Todėl, kad nesąmones įsikali į galvą; 2. Kad paketą iš Benkerdorfo (turbūt svarbų) siunti nežinia kur, nes pikta ant manęs; 3. Koketuoji su visu diplomatiniu korpusu ir dar skundiesi dėl savo padėties. Oi, žmonele! Tu, atrodo, kariauji namie, keiti žmones, laužai karietas, tikrini sąskaitas, melži žindyves. Stip­ri boba. Kas gerai, tas gerai. Aš čia ne toks veiklus.“

„Sudie, mano apkūnioji brunete (turbūt?). Aš elgiuosi gerai, tau nėra dėl ko purkštauti... Ar žiūrėjai į veidrodį, ar jau įsitikinai, kas tavo veido pasaulyje nėra su kuo lyginti – tačiau vis tiek sielą tavo aš myliu dar labiau nei veidą. Sudie, mano angele, bučiuoju karštai.“

„Kvailai padariau, mano angele, kad palikau tave ir vėl keliauju. Įsivaizduoju aiškiai pirmą mėnesio dieną. Tave tampo Paraša, virėjas, vežėjas, vaistininkas. Ir tai dar nieko, o jeigu tau vėl votys, jeigu Maška serga? Ir kiti nenumatyti atvejai. Pugačiovas to nevertas. Imsiu ir spjausiu į jį ir pas tave apsireikšiu. Kai atvažiuosiu į Simbirską, tikiuosi, jau rasiu tavo laiškų. Angele mano, jei būsi protinga, t. y. sveika ir rami, tai aš tau iš kaimo atvešiu prekių už šimtą rublių, kaip sakoma. (...) Tąsiausi su seniais, mano herojaus amžininkais, apvažiavau miesto apylinkes, apžiūrėjau mūšių vietas, užsirašinėjau ir labai patenkintas, kad ne veltui aplankiau šitą kraštą.“

„Kaip gerai aš elgiuosi. Tu būtum manim patenkinta: paskui paneles nesivalkioju, jų prižiūrėtojų nežnaibau, su kalmukėmis nekoketuoju – o neseniai atsisakiau baškirės, nors kaip keliautojui buvo smalsu. Žinai juk tą patarlę: svetimam krašte ir seniokė – Dievo dovana. Va kaip, žmonele. Imk iš manęs pavyzdį.“

„Visas šventes prasėdėsiu namie. Pas įpėdinį su sveikinimais vykti nesiruošiu; jo viešpatavimas dar ateityje ir aš, matyt, jo nebesulauksiu. Mačiau tris carus: pirmasis liepė nurišti man gobtuvą ir pabarė mano auklę, antrasis manęs nemėgo, trečiasis, nors ir paskyrė senatvėje į kamerpažus, keisti jo į ketvirtą nenoriu – gerai bus ir taip. Pažiūrėsim, kaip mūsų Saškai seksis su jo bendravardžiu, man su saviškiu ne itin sekėsi. Neduok Dieve, jei jis sugalvotų eiti mano pėdomis, rašytų eiles ir pyktųsi su carais. Tėvo poezijoje jis neaplenks ir botagu rąsto neperkirs.“

„Nemėgstu Šventosios savaitės Maskvoje. Neklausyk savo seserų, nesibastyk tuose pasivaikščiojimuose nuo ryto iki vakaro, nešok baliuje iki paryčių. Vaikščiok palengva, gulkis anksti. Tėvo neleisk prie vaikų, gali juos išgąsdinti ar dar ką (Gončiarovos tėvas sirgo nervų liga, – vert. past.). Patausok save per regulas – kaime neskaityk bjaurių knygų iš senelio bibliotekos, neteršk savo vaizduotės, žmonele. Koketuoti leidžiu, kiek tavo dūšia geidžia. Nejodinėk ant pasiutusių ark­lių. Nelepink dar labiau nei Maškos, nei Saškos.“

„Kokia tu kvaiša, mano angele. Žinoma, aš neimsiu jaudintis, jei tu tris dienas neparašysi, lygiai taip pat, kaip neimsiu pavydėti, jei tu tris kartus iš eilės sušoksi valsą su kavalergardu. Bet tai nereiškia, kad aš abejingas ar nepavydus.“

„Tu kalbi apie Boldiną. Gera būtų ten nutūpti, bet sudėtinga. Apie tai dar suspėsim pakalbėti. Neširsk ir nesiaiškink mano nusiskundimų į blogąją pusę. Niekada nemaniau priekaištauti tau dėl savo priklausomybės. Aš privalėjau tave vesti, nes visą gyvenimą būčiau be tavęs nelaimingas; tačiau aš neturėjau eiti tarnauti ir, kas dar blogiau, apsivelti piniginiais įsipareigojimais. Šeimyninė priklausomybė žmogų daro moralesnį. Priklausomybė, kurią imame vilkti dėl garbės arba stygiaus, žemina mus. Dabar jie žiūri į mane kaip į tarną, su kuriuo galima daryti viską. Rūstybė lengvesnė nei ignoravimas. Aš, kaip ir Lomonosovas, nenoriu būti juokdariu pas ką nors žemesnį nei Viešpats Dievas. Bet tu dėl nieko nekalta, kaltas tik aš pats dėl savo geraširdystės, kurios esu kupinas iki kvailybės, nepaisant gyvenimo patirties.“

„Reikia tau nupasakoti savo bėdą. Neseniai apėmė maudulys; pasiprašiau į atsargą. Bet buvau Žukovskio iškoneveiktas, o iš Benkerdorfo gavau tokį sausą atsakymą, kad persigandau ir vėl paprašiau: dėl Dievo, jokios atsargos man nereikia! O tu, žinoma, patenkinta? Gerai, jei išgyvensiu dar kokius 25; o jeigu susisuksiu per kokius 10, tai ką tuomet tu darysi ir ką pasakys Maška, o ypač Saška. Neguos jų, kad tėvelį palaidojo kaip juokdarį ir kad jų mamelė, oi, kokia miela buvo Aničkovo baliuose. Na, ką darysi. Dievas didis; svarbiausia, nenoriu, kad mane įtarinėtų dėl nedėkingumo. Tai baisiau už liberalizmą.“

„Nenusiraminu ir nieko nerašau, o laikas eina. Tu neįsivaizduoji, kaip greitai dirba vaizduotė, kai vieni sėdim tarp keturių sienų ar vaikštom miškais, kai niekas netrukdo galvoti, galvoti, kol galva apsisuka. Apie ką aš galvoju? Va, apie ką: iš ko gyvensim? Tėvas man dvaro nepaliks; jis baigia jį nugyventi; jūsų dvaras kabo ant siūlelio. Caras neleidžia man nei įsirašyti į dvarininkus, nei į žurnalistus. Rašyti knygas dėl pinigų, Dievas mato, negaliu. Neturim nė grašio tikro pelno, o tikro nuostolio 30 000.“

„Čionai ruošiasi lipdyti mano biustą. Bet aš nenoriu. Mano negriškas bjaurumas bus įamžintas; sakau jiems: mano namuose yra gražuolė, kurią mes kada nors išlipdysim... Tu tikriausiai jau užmiesčio pelkėse? Kaip ten vaikai mano ir knygos mano? Kaip viską pervežėt ir pertempėt? Ir kaip tu atvilkai savo pilvą? Laiminu tave, mano angele. Dievas su tavimi ir vaikais. Būkit sveiki. Linkėjimai tavo jojikėms (seserims, – vert. past.).“

„Briulovas girgždėdamas važiuoja į Peterburgą: bijo klimato ir nelaisvės. Stengiuosi jį paguosti, o mano paties dūšia nerimsta, vos prisimenu esąs žurnalistas. Dar kai buvau padorus žmogus, gaudavau policijos papeikimus, man sakydavo: jūs nepateisinote ir pan. Kas gi bus dabar? (...) Velnias lėmė man gimti Rusijoje su dūšia ir talentu! Linksma, nėr ką sakyt. Sudie, būkit sveiki. Bučiuoju tave.“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

 

P. S. Greta laiškų ir jų plačių komentarų knygos autorius V. Starkas įdeda žmonai skirtą ir anuomet, žinoma, nespausdintą Puškino eilėraštį „Sausio 19-oji“ (manoma, parašytą 1832 m., surastą Gončiarovos antrojo vyro P. Lanskojaus ir pirmą kartą išspausdintą 1858 m.). Erotinis eilėraštis praktiškai neišverčiamas, tačiau vis tiek norisi pasiūlyti nūdienos poetams ir vertėjams išversti (bandymus spausdinsime):

19 января

Нет, я не дорожу мятежным наслажденьем,
Восторгом чувственным, безумством, исступленьем,
Стенаньем, криками вакханки молодой,
Когда, виясь в моих объятиях змией,
Порывом пылких ласк и язвою лобзаний
Она торопит миг последних содроганий!

О, как милее ты, смиренница моя!
О, как мучительно тобою счастлив я,
Когда, склоняяся на долгие моленья,
Ты предаешься мне нежна без упоенья,
Стыдливо-холодна, не внемлешь ничему
И оживляешься потом все боле, боле -
И делишь наконец мой пламень по неволе!